Arturo Toscanini
Arturo Toscanini (1867 m. kovo 25 d. - 1957 m. sausio 16 d.) - italų dirigentas. Dauguma muzikantų mano, kad jis buvo geriausias savo laikmečio dirigentas. Apie jo šlovę sklandė legendos: jis buvo bene pirmasis dirigentas, tapęs pasauline superžvaigžde. Jis turėjo neįtikėtinai gerą atmintį ir galėjo prisiminti kiekvieną natą iš daugybės savo diriguojamų kūrinių. Jis turėjo fotografinę atmintį, todėl galėjo atsiminti, kaip atrodė puslapiai. Kartais partitūrose rasdavo mažų klaidų, kurių niekas kitas niekada nepastebėdavo. Jis turėjo labai gerą klausą ir tiksliai žinojo, ką daro kiekvienas instrumentas. Be to, jis buvo ugningo temperamento, yra išlikę filmų, kuriuose jis per repeticijas piktai rėkia ant savo orkestro. Ankstyvuoju gramofono įrašų laikotarpiu jis padarė vienus pirmųjų garsių orkestrinių kūrinių įrašų.
Arturo Toscanini
Gyvenimas
Ankstyvieji metai
Toscanini gimė Parmoje, Italijoje. Jis laimėjo stipendiją vietos muzikos konservatorijoje, kur išmoko groti violončele. Prisijungė prie vienos operos trupės orkestro, su kuriuo 1886 m. gastroliavo Pietų Amerikoje. Atliekant Verdžio operą "Aida" Rio de Žaneire publikai nepatiko dirigentas ir ji jį išbučiavo, todėl jis turėjo palikti sceną. Iš pradžių niekas nežinojo, ką daryti, bet paskui įkalbėjo vos 19 metų sulaukusį Toscanini padėti violončelę ir diriguoti orkestrui. Jis tai padarė puikiai iš atminties (nežiūrėdamas į natas) ir tą vakarą išgarsėjo.
Grįžęs į Italiją, Toscanini grįžo į violončelių skyriaus vadovo kėdę ir kaip violončelininkas dalyvavo pirmajame Verdi operos "Otelas" (La Scala, 1887 m.) spektaklyje. Ten dalyvavo ir Verdi, kuris buvo labai sužavėtas, kai Toscanini paklausė jo apie partitūroje pastebėtą klaidą.
Netrukus jaunojo muzikanto, kaip puikaus operos dirigento, reputacija išaugo. Jis dirigavo pirmuosius Puccini "La Bohème" ir Leoncavallo "Pagliacci" spektaklius. 1896 m. Turine jis surengė savo pirmąjį simfoninį koncertą (Schuberto, Brahmso, Čaikovskio ir Wagnerio kūriniai). 1898 m. jis jau buvo Milano "La Scala" dirigentas ir ten dirbo iki 1908 m., tačiau 1920 m. grįžo. Su "Scala" orkestru 1920-1921 m. surengė koncertinį turą po Jungtines Amerikos Valstijas; būtent šio turo metu Toscanini padarė pirmuosius įrašus (kompanijai "Victor Talking Machine Company").
Tarptautinė šlovė
Toscanini pradėjo diriguoti už Europos ribų: Niujorko Metropoliteno operoje (1908-1915) ir Niujorko filharmonijos orkestre (1926-1936). Su Niujorko filharmonijos orkestru 1930 m. jis gastroliavo Europoje ir visada sulaukdavo didelės sėkmės. Toscanini buvo pirmasis ne vokiečių dirigentas, dirigavęs Bairoite (1930-1931 m.). Trečiajame dešimtmetyje dirigavo Zalcburgo festivalyje (1934-1937 m.), 1936 m. dirigavo pirmajam naujai įsteigto Palestinos simfoninio orkestro (dabar Izraelio filharmonijos orkestras) koncertui Tel Avive, vėliau su juo koncertavo Jeruzalėje, Haifoje, Kaire ir Aleksandrijoje.
NBC simfoninis orkestras
Iš pradžių Toscanini pritarė fašizmui, bet vėliau, kai į valdžią atėjo diktatorius Musolinis, jis ėmė jam prieštarauti. Jis atsisakė atlikti operą "La Scala" teatre ir buvo sumuštas, todėl paliko Italiją ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
JAV nebuvo jam skirto orkestro, todėl jam buvo sukurtas naujas orkestras, kuriam jis turėjo diriguoti. Tai buvo NBC simfoninis orkestras, sukurtas 1937 m. Pirmajam transliuotam koncertui jis dirigavo 1937 m. gruodžio 25 d. NBC 8-H studijoje Niujorko Rokfelerio centre.
Toscanini dažnai buvo kritikuojamas už tai, kad nedaug atlieka amerikiečių ir šiuolaikinės muzikos (gyvų kompozitorių kūrinių). Tačiau 1938 m. jis dirigavo dviejų Samuelio Barberio orkestrinių kūrinių - "Adagio styginiams" ir "Esė orkestrui" (Barber) - pasaulines premjeras. 1945 m. jis vadovavo orkestrui Carnegie Hall salėje vykusiuose amerikiečių muzikos, įskaitant George'o Gershwino "Amerikietį Paryžiuje", įrašų seansuose. Jis taip pat dirigavo Coplando "El Salon Mexico" ir Gershwino "Rapsodija mėlynojoje" su solistais Earlu Wildu ir Benny Goodmanu bei "Concerto in F" su pianistu Oscaru Levantu, taip pat dirigavo kitų amerikiečių kompozitorių muzikos, įskaitant du Johno Philipo Sousos maršus, transliacijoms.
1940 m. Toscanini nesutarė su NBC ir grasino pereiti į CBS. Nors galiausiai jie susitarė, būtent tada Leopoldas Stokovskis pradėjo diriguoti kai kuriuos koncertus ir toliau kartais pasirodydavo kaip kviestinis orkestro dirigentas.
1942 m. liepą Toscanini dirigavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintosios simfonijos premjerą Amerikoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje partitūra buvo mikrofilmuota ir per kurjerį atgabenta į Jungtines Valstijas. Iš pradžių ją diriguoti norėjo Stokovskis, bet paskui sutiko, kad diriguotų Toscanini. Niujorko klausytojų nelaimei, dėl didelės audros per radiją buvo sunku išgirsti muziką. Vėliau atlikimas buvo perleistas.
Orkestras su Toscanini apkeliavo visą pasaulį. 1950 m. NBC koncertai persikėlė į Karnegio salę. 1954 m., atlikdamas Richardo Wagnerio muzikos programą, Toscanini pasijuto blogai ir pamiršo, kaip skambėjo muzika. Po to jis daugiau niekada viešai nebedirigavo.
Asmeninis gyvenimas
1897 m. birželio 21 d. Toscanini susituokė su Carla De Martini, kai jai dar nebuvo nė 20 metų. Jie susilaukė keturių vaikų, nors vienas jų mirė. Jis dirbo su daugeliu puikių dainininkų ir muzikantų, įskaitant pianistą Vladimirą Horowitzą, kuris buvo jo didelis draugas. Horowitzas vedė vieną iš Toscanini dukterų.
Kai būdamas 89 metų Niujorke jis mirė nuo insulto, jo kūnas buvo sugrąžintas į Italiją ir palaidotas Milano paminkliniame cimitere.
Praėjus daugeliui metų po jo mirties, 1987 m., Toscanini buvo apdovanotas "Grammy" apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Arturo Toscanini?
A: Arturo Toscanini buvo italų dirigentas, daugelio laikomas geriausiu savo laikų dirigentu.
K: Kuo Toscanini išgarsėjo?
A: Toscanini buvo bene pirmasis dirigentas, kuris dėl savo išskirtinio talento ir įgūdžių tapo pasauline superžvaigžde.
K: Kokia buvo Toscanini atmintis?
A: Toscanini turėjo neįtikėtinai gerą atmintį ir galėjo prisiminti kiekvieną natą iš daugybės savo diriguojamų kūrinių. Jis turėjo fotografinę atmintį, todėl galėjo atsiminti, kaip atrodo puslapiai.
K: Ar Toscanini kada nors partitūrose rasdavo klaidų, kurių kiti nepastebėdavo?
A: Taip, kartais Toscanini partitūrose rasdavo mažų klaidų, kurių niekas kitas nepastebėdavo.
K: Koks buvo Toscanini klausos pojūtis?
A: Toscanini turėjo labai gerą klausą ir gebėjo atskirti, ką kiekvienas instrumentas daro per pasirodymą.
K: Ar Toscanini buvo ugningo temperamento?
A: Taip, Toscanini buvo ugningo temperamento, yra filmų, kuriuose jis per repeticijas piktai šaukia ant savo orkestro.
K: Kaip Toscanini prisidėjo prie ankstyvųjų gramofono įrašų?
A.: Ankstyvuoju gramofono įrašų laikotarpiu Toscanini padarė vienus pirmųjų garsių orkestrinių kūrinių įrašų, kurie padėjo išpopuliarinti klasikinę muziką.
