Operetė
Operetė - tai XIX a. pradėtas vartoti terminas, kuriuo apibūdinama ne itin rimta ir dažnai linksma opera. Ji dažnai apibūdinama kaip "lengva opera" ("lengva" reiškia "ne rimta"). Operoje paprastai viskas dainuojama. Operetėje daug kalbamų dialogų, o prie jų pridedama dainų ir šokių. Panašios tradicijos jau egzistavo kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur buvo populiari Singspiel tradicija (pvz., Mozarto "Stebuklingoji fleita").
Operetės tradicija prasidėjo Prancūzijoje ir netrukus išplito Austrijoje bei kitose šalyse. Ji išliko populiari iki XX a. vidurio, kai pamažu virto muzikine komedija.
Kompozitorių Jacques'ą Offenbachą galima laikyti operetės tradicijos kūrėju. Ji išaugo iš opéra comique, kuri tapo gana ilga ir rimta. Reikėjo trumpesnių, humoristinių muzikinių pramogų. XVIII a. šeštajame dešimtmetyje Offenbachas kūrė operetes Paryžiuje. Anglijoje tokie kūriniai dažnai buvo vadinami "komiškomis operomis" arba "operų komedijomis". Tada Vienoje labai išpopuliarėjo Johannas Straussas. Jis jau buvo labai gerai žinomas pokylių salėje, tačiau pradėjęs rašyti teatrui netrukus tapo Offenbacho, kurio operetės Vienoje tapo labai populiarios, konkurentu. Štrauso operetė "Šikšnosparnis" ("Die Fledermaus") buvo pastatyta daugiau nei bet kuri kita operetė. Ispanijoje Zarzuela buvo savotiška operetės atmaina.
Kuriant ir atliekant operetes dalyvavo daug žmonių. Atlikėjai dažnai turėjo ir dainuoti, ir puikiai vaidinti. Bizet, Chabrier ir Delibes'as rašė ne tik operas, bet ir operas bei kitokią muziką. Anglijoje Gilberto ir Sullivano operos buvo savotiška angliška operetės forma.
Viena iš populiariausių operetų buvo Franzo Leharo "Linksmoji našlė" ("Die Lustige Witwe"). Ji buvo pastatyta 1905 m. Vienoje. Léharas parašė ir daug kitų operetų. Franz von Suppé - dar vienas kompozitorius, kūręs austriškos tradicijos operetes. Žinomiausia rumunų operetė yra Ciprian Porumbescu "Crai nou" ("Naujasis mėnulis").
XX a. pradžioje prancūziška operetė tapo mažiau populiari, nes labiau susidomėta Vienos operete. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių operetės centru tapo Berlynas. XX a. viduryje daugelis kompozitorių rašė lengvąsias operetes, kurios rėmėsi amerikiečių šokių ansamblių muzika. Jos nebebuvo vadinamos "operetėmis". Žodis "operetė" ir toliau buvo vartojamas lengvosioms operetėms, kurios labiau atitiko tradicinės Vidurio Europos muzikos stilių.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra operetė?
A: Operetė - tai ne itin rimta ir dažnai linksma operos rūšis, kartais vadinama "lengvąja opera". Ją sudaro žodiniai dialogai, dainos ir šokiai.
K: Ką galima laikyti operetės tradicijos kūrėju?
A: Operetės tradicijos kūrėju galima laikyti kompozitorių Jacques'ą Offenbachą.
K: Kas buvo populiaru Vokietijoje prieš sukuriant operetes?
A.: Vokietijoje prieš operetės sukūrimą buvo populiari dainuojamosios poezijos tradicija (pvz., Mozarto "Stebuklingoji fleita").
K: Kaip XX a. pradžioje prancūzų operetės tapo mažiau populiarios?
A: XX a. pradžioje Vienos operetėmis susidomėta labiau nei prancūziškomis, todėl jos tapo mažiau populiarios.
K: Kokie yra keletas gerai žinomų operetės pavyzdžių?
A: Kai kurie gerai žinomi pavyzdžiai: Johanno Strausso "Die Fledermaus", Franzo Léharo "Die Lustige Witwe", Cipriano Porumbescu "Crai nou" ir Gilberto ir Sullivano operetės iš Anglijos.
Klausimas: Kas atliko šiuos kūrinius?
A: Šių kūrinių atlikėjai turėjo ir labai gerai dainuoti, ir vaidinti; juos taip pat rašė tokie kompozitoriai kaip Bizet, Chabrier ir Delibesas.
K: Kur po Pirmojo pasaulinio karo išpopuliarėjo vokiškos operetės?
A: Po Pirmojo pasaulinio karo Berlynas tapo vokiečių operetės populiarumo centru.
