Operetė: apibrėžimas, istorija ir žymiausi kūriniai
Sužinokite operetės apibrėžimą, istoriją ir žymiausius kūrinius — nuo Offenbacho iki Štrauso ir Leharo. Atraskite linksmą muzikos pasaulį ir žinomiausias operetes.
Operetė – XIX a. pradėtas vartoti terminas, apibūdinantis lengvesnės nuotaikos, dažnai humoro kupiną spektaklį, kuriame dera dainavimas, kalbami dialogai ir šokio elementai. Skirtingai nuo tradicinės operos, kurioje beveik visas tekstas yra dainuojamas, operetėje dažnai būna reikšmingų dialogų, kuriuos papildo dainos ir šokiai. Operetė dažnai vadinama „lengva opera“ – čia „lengva“ reiškia ne tokią rimtą, labiau linksmą arba satyrišką formą. Panašias tradicijas turėjo ir kitos šalys: pavyzdžiui, Vokietijoje populiari Singspiel tradicija (pvz., Mozarto "Stebuklingoji fleita"), kur taip pat dera dainavimas ir kalbami intarpai.
Charakteristika
- Struktūra: derinami kalbami dialogai, soliniai numeriai, ansambliai ir chorai.
- Stilistika: muzika dažnai lengvesnė, melodinė ir ritmiška; dažnai naudojami šokio ritmai (valso, polkos ir pan.).
- Tematika: komiškos situacijos, meilės siužetai, socialinė satyra arba lengva nostalgija.
- Sceninis reikalavimas: atlikėjai privalo ne tik gerai dainuoti, bet ir solidžiai vaidinti bei kartais šokti.
Istorija ir raida
Operetės tradicija formavosi XIX a. viduryje, ypač Prancūzijoje, iš opéra comique ir opéra bouffe šakų. Vienas svarbiausių žingsnių buvo Jacques'o Offenbacho kūryba – jis laikomas vienu operetės formos formuotojų. Offenbachas kūrė komiškas, greitas ir šmaikščias scenines rūšis Paryžiuje XXIX–XIX a. viduryje; tarp jo žymesnių kūrinių yra tokios operetės kaip „Orpheus in the Underworld“ ir „La Belle Hélène“.
Operetė greitai išplito į kitas Europos šalis. Austrijoje, ypač Vienoje, susiformavo savitas stilius, kuriame daugiausia ryškėjo valso melodikos ir elegancijos elementai. Čia itin išgarsėjo Johannas Straussas – jo operetė Die Fledermaus (Šikšnosparnis), pastatyta 1874 m., tapo viena labiausiai statytų ir mėgstamų operetų scenoje.
Ispanijoje vystėsi zarzuela – artima operetei forma, kurioje taip pat dera daina ir kalba, tačiau ji paliečia specifines ispaniškas temas ir muzikinius bruožus.
Anglijoje susiformavo savita lengvosios scenos tradicija, kurią reikšmingai reprezentavo duetas Gilbertas ir Sullivanas. Jų „Savoy“ operos (comic operas) turėjo didelę įtaką angliškai komiškai scenai ir vartojimui.
Žymiausi kompozitoriai ir kūriniai
Kartu su Offenbachu ir Straussu svarbūs vardai operetės istorijoje yra: Franz von Suppé, kurio kūriniai (pvz., miuzikaliai atpažįstamos uvertiūros) turi didelį populiarumą, ir Franz Lehár, kurio „Linksmoji našlė“ (Die Lustige Witwe, 1905 m.) tapo vienu ikoniškiausių žanro atstovų. Léharas parašė ir daug kitų sėkmingų operetų, kurios populiarios iki šiol.
Kai kurie XIX a. ir XX a. kompozitoriai derino rimtesnę operinę kūrybą su lengvesniais sceniškais darbais: pvz., Emmanuel Chabrier parašė ir operetinio pobūdžio kūrinių, Léo Delibes buvo žinomas tiek kaip baleto, tiek kaip operos autorius. Taip pat verta paminėti Rytų Europos indėlį – žinoma rumunų operetė Cipriano Porumbescu „Crai nou“ (kartais verčiama kaip „Naujasis mėnulis“).
XX a. ir vėlesnė raida
XX a. pradžioje Vienos operetė tapo galingu žanro centru, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo tam tikri pokyčiai privertė tradicijas persitvarkyti: Vokietijoje operetės scena ėmė stiprėti Berlyne (Berlynas), o XX a. viduryje sparčiai plito amerikietiškosios muzikos ir šiuolaikinio šou elementai. Tai lėmė, kad daugelis lengvųjų sceninių kūrinių ėmė būti vadinami nebe „operetėmis“, o muzikinėmis komedijomis ar miuziklais, ypač kai jie rėmėsi amerikiečių populiariosios muzikos ir šokių ansamblių stilistika. Tačiau tradicinė operetė išliko gyva, ypač Vidurio Europos repertuare, kur tebėra atliekamos klasikinės vokalinės scenos tradicijos.
Paveldo reikšmė ir šiuolaikinės interpretacijos
Operetė svarbi ne tik kaip atskiras žanras, bet ir kaip tiltas tarp operos, teatro ir populiariosios muzikos. Ji prisidėjo prie sceninio komedijos, muzikinių spektaklių ir finalinių miuziklų raidų. Šiandien operetės kūriniai dažnai atgimsta teatro festivaliuose, operos teatruose ir kino perdirbimuose; taip pat jie gausiai įrašomi ir klausomi fonotekose. Modernios inscenizacijos neretai atnaujina repertuarą, interpretuodamos senas partitūras šiuolaikinio estetinio ir politinio konteksto šviesoje.
Išvados
Operetė – daugialypė muzikinio teatro forma, turinti aiškias savybes: linksmas arba satyriškas tonas, derinys dainavimo ir kalbos, įtaigi melodinė medžiaga bei sceninis šarmingumas. Nors XX a. pokyčiai ir muzikinės industrijos transformacijos sumažino tradicinės operetės dominavimą, jos įtaka išliko gyva per miuziklų tradicijas, inscenizacijas ir tarptautinį scenos repertuarą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra operetė?
A: Operetė - tai ne itin rimta ir dažnai linksma operos rūšis, kartais vadinama "lengvąja opera". Ją sudaro žodiniai dialogai, dainos ir šokiai.
K: Ką galima laikyti operetės tradicijos kūrėju?
A: Operetės tradicijos kūrėju galima laikyti kompozitorių Jacques'ą Offenbachą.
K: Kas buvo populiaru Vokietijoje prieš sukuriant operetes?
A.: Vokietijoje prieš operetės sukūrimą buvo populiari dainuojamosios poezijos tradicija (pvz., Mozarto "Stebuklingoji fleita").
K: Kaip XX a. pradžioje prancūzų operetės tapo mažiau populiarios?
A: XX a. pradžioje Vienos operetėmis susidomėta labiau nei prancūziškomis, todėl jos tapo mažiau populiarios.
K: Kokie yra keletas gerai žinomų operetės pavyzdžių?
A: Kai kurie gerai žinomi pavyzdžiai: Johanno Strausso "Die Fledermaus", Franzo Léharo "Die Lustige Witwe", Cipriano Porumbescu "Crai nou" ir Gilberto ir Sullivano operetės iš Anglijos.
Klausimas: Kas atliko šiuos kūrinius?
A: Šių kūrinių atlikėjai turėjo ir labai gerai dainuoti, ir vaidinti; juos taip pat rašė tokie kompozitoriai kaip Bizet, Chabrier ir Delibesas.
K: Kur po Pirmojo pasaulinio karo išpopuliarėjo vokiškos operetės?
A: Po Pirmojo pasaulinio karo Berlynas tapo vokiečių operetės populiarumo centru.
Ieškoti