Bruno Walter — vokiečių kilmės dirigento biografija ir kūryba
Bruno Walteris (tarti "Valteris"), (gimė 1876 m. rugsėjo 15 d. Berlyne, mirė 1962 m. vasario 17 d. Beverli Hilse, Kalifornijoje) - vokiečių kilmės dirigentas, pianistas ir kompozitorius. Jis buvo vienas didžiausių savo laikmečio dirigentų. Užaugo Vokietijoje, bet vėliau tapo austru, o atėjus į valdžią naciams persikėlė į kelias kitas šalis, galiausiai apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur įgijo Amerikos pilietybę. Iš pradžių jo pavardė buvo Bruno Šlesingeris, bet nuo 1896 m. jis dažniausiai buvo vadinamas Bruno Walteriu. Oficiali Walterio pavardė tapo 1911 m., kai jis tapo Austrijos piliečiu.
Ankstyvas gyvenimas ir muzikinis išsilavinimas
Bruno Walteris gimė žydiškoje šeimoje Berlyne ir jaunystėje mokėsi muzikos vokalinės bei instrumentinės atlikimo srityse. Jis buvo talentingas pianistinis akompanatorius ir anksti susidomėjo dirigavimo menu. Jaunystėje užmezgė svarbius ryšius su to meto menininkais ir kompozitoriais, kurie vėliau turėjo įtakos jo interpretacijoms bei repertuarui.
Karjera ir meninė veikla
Walteris dirbo įvairiose operos ir simfoninėse scenose Europoje, kur įgijo pripažinimą už jautrų frazavimo pojūtį, aiškią dirigavimo liniją ir gebėjimą pabrėžti muzikinį tekstą. Jis buvo ypatingai vertinamas kaip Gustavo Mahlerio muzikos interpretatorius ir ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Mahlerio kūrinių propaguotojų, padėjęs įtvirtinti jų vietą XX a. repertuare. Be Mahlerio, Walteris buvo žinomas ir dėl savo interpretacijų Mozartui, Beethovenui, Brahmsui bei kitiems klasikams.
Repertuaras ir kūryba
- Operos ir vokalinė muzika: Walteris dirbo tiek operos scenoje, tiek koncertuose, pabrėždamas vokalinio teksto svarbą ir dainininko bendradarbiavimą su orkestru.
- Simfoninė muzika: jo repertuaras apėmė klasikinius ir romantinius meistrus, taip pat XX a. kūrinius; jis vertino aiškią formos logiką ir emocionalų sąmojį.
- Kūryba: nors Walteris pirmiausia buvo dirigentas, jis taip pat komponavo ir paliko keletą mažesnių kūrinių — dainų ir pianinių miniatiūrų — kurie pakankamai rečiau atliekami.
Išvykimas iš Europos ir gyvenimas JAV
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, dėl politinių permainų ir antisemitizmo Europoje, Walteris paliko savo darbo vietas ir emigravo. Jis gyveno keliose šalyse, kol galutinai apsistojo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten jis tęsė koncertinę veiklą, bendradarbiavo su svarbiausiais amerikiečių orkestrai ir įgijo naują auditoriją. Walterio emigracija padėjo skleisti Europoje susiformavusias atlikimo tradicijas JAV ir stiprinti ryšius tarp abiejų Atlanto krantų.
Įrašai ir palikimas
Bruno Walteris paliko gausų įrašų palikimą — studijinius ir gyvus koncertų įrašus, kurie iki šiol vertinami dėl šiltos įtaigos, teksto aiškumo ir muzikinio vientisumo. Jo įrašai padėjo formuoti XX a. atlikimo praktiką ir iki šiol tarnauja kaip etalonas daugelio klasikinių kūrinių interpretacijoms. Walteris laikomas vienu iš tų dirigentų, kurie gebėjo derinti dramaturgiją, orkestracijos skaidrumą ir solistų poreikių pajautimą.
Asmenybė ir įtaka
Walteris buvo žinomas kaip šiltas, diplomatiškas ir intelektualus muzikantas. Jo stilistika įkvėpė vėlesnes dirigentų kartas, o jo požiūris į muzikos interpretaciją — orientacija į teksto aiškumą ir emocinį tiesos siekimą — išliko svarbiu pavyzdžiu XX a. atliekamojo meno tradicijoje. Jo vardas dažnai minimas kartu su didžiųjų orkestrų istorijomis ir kaip vienas iš svarbių tilto tarp Europos ir Amerikos muzikinių tradicijų kūrėjų.
Reikšmė šiandien
Bruno Walterio įrašai ir raštai vis dar naudojami kaip mokomieji ir lyginamieji pavyzdžiai dirigentams, muzikologams ir klausytojams. Jo interpretacijos, ypač Mahlerio ir klasikinių vokalinių bei simfoninių kūrinių, išlieka vertingos ir įkvepiančios dėl savo muzikalumo, aiškumo ir žmogiškojo pulso.
Jaunasis Bruno Walteris
Gyvenimas
Ankstyvasis gyvenimas ir karjera
Bruno gimė Berlyne žydų šeimoje. Ankstyvąjį muzikinį išsilavinimą įgijo Sterno konservatorijoje, kai jam buvo aštuoneri, o būdamas devynerių viešai grojo fortepijonu. Jis lankė koncertus, kuriems dirigavo didysis Hansas von Bülowas. Po dvejų metų, 1891 m., jis išgirdo R. Wagnerio operas Bairoite. Ši patirtis paskatino jį tapti dirigentu.
1894 m. Bruno pradėjo dirigento karjerą Kelno operoje. Vėliau tais pačiais metais jis išvyko į Hamburgo operą dirbti choro vadovu. Čia jis susipažino ir dirbo su Gustavu Mahleriu, iš kurio daug ko išmoko. Mahleris surado jam dirigento darbą Breslau operos teatre. Būtent tada jis pasikeitė savo vardą iš Šlesingerio (tai reiškia "kažkas iš Silezijos") į Valterį. Vėliau jis išvyko į Rygą, o 1900 m. grįžo į Berlyną, kur dirigavo "Staatsoper Unter den Linden", kur dirbo su tokiais žymiais žmonėmis kaip Richardas Straussas ir Karlas Muckas.
1901 m. Mahleris pakvietė Walterį tapti jo asistentu Vienos dvaro operoje. Pirmajame spektaklyje jis dirigavo Verdžio "Aidą". Jis labai išgarsėjo visoje Europoje. Koncertavo Prahoje ir Londone, kur 1910 m. Covent Gardene dirigavo "Tristaną ir Izoldą" ir Etelės Smyth "Vargdienius". Praėjus keliems mėnesiams po Mahlerio mirties, 1911 m., Walteris vadovavo pirmajam "Das Lied von der Erde" atlikimui Miunchene, taip pat kitais metais Vienoje dirigavo Mahlerio 9-ąją simfoniją.
Šlovės metai Europoje
1911 m. Walteris tapo Austrijos piliečiu, tačiau po dvejų metų išvyko į Vokietiją ir tapo Bavarijos karališkuoju muzikos direktoriumi Miunchene. Kitais metais Walteris surengė savo pirmąjį koncertą Maskvoje. Dirigavo ir per Pirmąjį pasaulinį karą, dirigavo tokių kompozitorių kaip Erichas Korngoldas ir Hansas Pfitzneris operas. Tarp jo draugų Miunchene buvo Eugenio Pacelli, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XII.
1922 m. Walteris išvyko iš Miuncheno, o kitais metais išvyko į Niujorką. Jis dirigavo Niujorko simfoniniam orkestrui Karnegio salėje. Vėliau dirigavo Detroite, Minesotoje ir Bostone.
Grįžęs į Europą, Walteris buvo kviečiamas groti daugelyje šalių, įskaitant Berlyną, Leipcigą, Milaną (La Scala) ir Londoną, kur 1924-1931 m. buvo vyriausiasis vokiečių sezonų dirigentas Covent Gardene.
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje nacių lyderis Adolfas Hitleris dažnai skundėsi, kad Berlyno operos dirigentai yra žydai. Jis dažnai kalbėdavo apie Walterį, pridurdamas, kad tikrasis jo vardas yra "Šlezingeris". 1933 m. naciams atėjus į valdžią, Walteris paliko Austriją. Jis dažnai dirigavo "Concertgebouw" orkestrui ir buvo kviečiamas diriguoti koncertų Niujorke su Niujorko filharmonijos orkestru. Kai naciai paėmė valdžią Austrijoje (anšliusas), Walteris dirigavo Paryžiuje. Prancūzija pasiūlė Walteriui Prancūzijos pilietybę. Jo dukra buvo Vienoje. Ją suėmė naciai, bet Walteriui pavyko įtikinti juos ją išlaisvinti.
Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose
1939 m. lapkričio 1 d. jis išplaukė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno visą likusį gyvenimą. Jo namai buvo Beverli Hilse, Kalifornijoje. Daugelis ten gyvenusių žmonių buvo pabėgę iš Europos dėl nacių. Jie tapo jo draugais. Tarp jų buvo ir vokiečių rašytojas Thomas Mannas. Jis dirbo su daugeliu garsių Amerikos orkestrų, įskaitant Čikagos simfoninį orkestrą, Los Andželo filharmonijos orkestrą, NBC simfoninį orkestrą, Niujorko filharmonijos orkestrą ir Filadelfijos orkestrą. Po karo jis dažnai grįždavo į Europą. Koncertavo Edinburgo festivalyje, Zalcburge, Vienoje ir Miunchene. Vėliau su Kolumbijos simfoniniu orkestru padarė daug stereofoninių įrašų. Paskutinį kartą gyvai koncertavo 1960 m. gruodžio 4 d. su Los Andželo filharmonijos orkestru ir pianistu Van Cliburnu. Paskutinis jo įrašas buvo Mozarto uvertiūrų serija su Kolumbijos simfoniniu orkestru 1961 m. kovo pabaigoje. Bruno Walteris mirė nuo širdies smūgio savo namuose Beverli Hilse 1962 m.
Bruno Walteris
Jo reputacija
1923-1961 m. Walteris padarė šimtus įrašų. Ankstyvieji įrašai, padaryti tuo metu, kai jo dirigavimas buvo geriausias, dažnai yra gana prasti. Kai jis darė paskutinius įrašus, išradus stereofonines plokšteles, jis jau buvo gana ligotas. Ankstyvaisiais metais jis atliko vienus pirmųjų Mahlerio muzikos kūrinių. Su Vienos filharmonijos orkestru jis dirigavo pirmąjį "Das Lied von der Erde" atlikimą. 1936 m. jis pirmą kartą įrašė tą patį kūrinį su tuo pačiu orkestru, kuriam vis dar vadovavo tas pats vadovas: Arnoldas Rosė, kuris buvo Mahlerio svainis. Šis įrašas buvo padarytas prieš pat nacių anšliusą, dėl kurio Walteris ir Rosé buvo priversti emigruoti. Po daugelio metų, 1952 m., Walteris ir Vienos filharmonijos orkestras dar kartą įrašė garsųjį "Das Lied von der Erde" su dainininkais Kathleen Ferrier ir Juliusu Patzaku. Jis taip pat įrašė Mahlerio Devintąją simfoniją. Kadangi Walteris glaudžiai bendradarbiavo su Mahleriu, o Mahleris niekada nebuvo dirigavęs nė vieno iš šių dviejų didžiųjų savo kūrinių, galime įsivaizduoti, kad Walterio įrašai rodo, kaip Mahleris būtų norėjęs, kad muzika būtų atliekama. Walteris padarė daug kitų didžiųjų vokiečių kompozitorių, tokių kaip Mozartas, Haydnas, Beethovenas, Schubertas, Johannesas Brahmsas, Johannas Straussas II ir Antonas Bruckneris, įrašų.
Walteris buvo žinomas kaip malonus, kuklus žmogus, visai kitaip nei kai kurie kiti to meto dirigentai, kurie elgėsi kaip diktatoriai. Jis buvo puikus pianistas ir kartais rečitaliuose akompanuodavo dainininkams, pavyzdžiui, Kathleen Ferrier. Jis taip pat sukūrė keletą kūrinių. Parašė autobiografiją "Tema ir variacijos".
Walterio dirigavimo karikatūra
