Ekspresionizmas – XX a. meno kryptis: apibrėžimas ir ypatybės

Ekspresionizmas – XX a. meno kryptis: emocijos, subjektyvūs vaizdai ir drąsi spalva. Sužinok apibrėžimą, ypatybes, svarbiausius autorius ir žymiausius kūrinius.

Ekspresionizmas – XX a. viena svarbiausių meno ir kultūros krypčių, kurioje kūrėjai pirmenybę teikė subjektyviam jausminiui pasaulio perteikimui. Ekspresionizmo menininkai savo kūryboje stengėsi išreikšti vidines būsenas ir emocijas: spalvos, formos, linijos ir proporcijos vartojamos ne taip, kaip jas mato akis, o taip, kaip jas jaučia autorius.

Atsiradimas ir istorinis kontekstas

Ekspresionizmas susiformavo kaip avangardinis judėjimas XX a. pradžioje, išryškėjęs po Pirmojo pasaulinio karo ir ypač stipriai matomas Vokietijoje. Judėjimo centrai buvo Miunchenas, Berlynas ir Kita Vokietijos miestai; tarp svarbių grupių – „Die Brücke“ ir „Der Blaue Reiter“. Veimaro metais ekspresionizmas rado platų atgarsį masinėje kultūroje, o 1920 m. Berlyne jis pasiekė didžiausią populiarumą. Karas, urbanizacija ir socialinės krizės stipriai paveikė kūrėjus: daugelis menininkų reagavo į traumą, izoliaciją ir nerimą, kurie tapo temomis jų kūriniuose.

Pagrindinės ypatybės

• Subjektyvumas: pasaulis vaizduojamas toks, koks jis jaučiamas, o ne toks, koks yra objektyviai.
• Emocinė intensyvumas: menas siekia stipraus emocinio poveikio, dažnai perteikdamas skausmą, baimę, ekstazę arba egzistencinį nerimą.
• Spalvų ir formų deformacija: ryškios, kontrastingos spalvos, bei sutrikdytos proporcijos ir linijos naudojamos tam, kad sustiprintų jausminį efektą.
• Ekspresyvūs brėžiniai ir faktūros: grubi tapyba, medžio raižiniai (woodcut) ir drąsūs potėpiai – dažnos priemonės.
• Teminė orientacija: miestų alienacija, egzistencinės baimės, dvasinės krizės, socialinė kritika, primityvizmas ir mitologinės vizijos.

Ekspresionizmas įvairiose meno srityse

Ekspresionizmo principai persikėlė ir į kitas disciplinas. Jis pasireiškė ne tik tapyboje, bet ir literatūroje, teatre, šokyje, kine, architektūroje ir muzikoje. Literatūroje atsirado ekspresionistinė poezija ir drama, kuriai būdinga fragmentiška kalba ir emocinis intensyvumas (pvz., Georgas Traklis, Gottfriedas Bennas). Teatre kūrėjai (pvz., Ernstas Tolleris, Georgas Kaiseris) naudojo stilizuotus scenos sprendimus ir iškraipytas erdves, siekdami sustiprinti žiūrovo jausminį įsitraukimą. Kine – garsiausias pavyzdys yra vokiečių ekspresionistinis kinas: filmai kaip The Cabinet of Dr. Caligari (rež. Robertas Wiene) sukūrė iškraipytas, sapniškas erdves ir stiprią stilizaciją; taip pat F. W. Murnau darbai ir Nosferatu. Muzikoje ekspresionistiniai bruožai matomi serijos dodekafonijoje ir Sprechstimme (pvz., Arnoldas Schoenbergas, Albanas Bergas). Šokyje Mary Wigman ir kiti kūrėjai atvedė ekspresyvų, ritualinį judesį.

Pagrindiniai atstovai ir pavyzdžiai

Ekspresionizmui būdingi tiek Vakarų Europos, tiek skandinaviški pavyzdžiai. Tarp žymiausių tapytojų minimi Edvardas Munchas (pvz., Klyksmas), Augustas Macke, Ernstas Liudvigas Kirchneris, Emilis Nolde, Marcas Šagalas, Vasilijus Kandinskis, Franz Marc ir kiti. Nors kai kurie ankstesni meistrai, pavyzdžiui El Greco, savo manieristinėmis formomis priminė ekspresionistų estetiką, istoriniu požiūriu jie priskiriami kitoms epochoms (pvz., manierizmui).

Technikos ir medijos: medžio raižiniai (woodcuts), laisvas, griežtas potėpis, dramatiška spalvų kontrastacija, deformuotos figūros ir sąmonės srautą primenantys kompoziciniai sprendimai.

Kontekstiniai faktai: Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės – didelė jėga, formuojanti ekspresionistų pasaulėžiūrą; XX a. 20–30 m. ekspresionizmas ypač jautė politinius ir socialinius trikdžius. Vėliau, 1930–40 m., nacių režimas daugumą ekspresionistinių kūrinių pripažino „iškrypusia“ (entartete Kunst) ir juos persekiojo, todėl dalis menininkų emigravo ar nutraukė kūrybą.

Tolesnė įtaka ir vertinimas

Ekspresionizmo estetika turėjo ilgalaikę įtaką XX a. menui: ji prisidėjo prie abstraktaus meno, vėlesnio abstract expressionism (JAV) ir vėlinių XX a. pabaigos neoekspresionizmo atsiradimo. Kino, teatro ir šokio srityse ekspresionistinė estetika vis dar veikia kaip priemonė kurti įtampą, nerimą ar sapniškumą (pvz., siaubo kino estetika, film noir elementai). Kritiškai ekspresionizmas vertinamas ir kaip labai subjektyvus bei kartais sentimentaliai dramatiškas, tačiau kartu pripažįstamas už savo galimybę perteikti istorines traumas ir psichikos būsenas, kurias objektyvus menas gali praleisti.

Apibendrinant: ekspresionizmas – tai meninė kalba, kuria siekiama suformuoti stiprų emocinį ryšį tarp kūrinio ir žiūrovo, naudoti iškraipymą ir stilizaciją kaip priemones vidiniams pasauliams atskleisti ir reflektuoti sudėtingą XX a. istoriją bei žmogaus patirtis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ekspresionizmas?

K: Kada atsirado ekspresionizmas?

K: Ko siekiama ekspresionistiniu menu?

K: Kokiomis formomis pasireiškia ekspresionizmas?

K: Kas yra žymūs ekspresionistai?

Klausimas: Kaip Pirmasis pasaulinis karas paveikė ekspresionizmo menininkus?

Paieška pagal raidę