Natūralizmas: filosofija, menas, literatūra ir religija — reikšmės apžvalga
Natūralizmas yra filosofinis požiūris. Pagal šį požiūrį viskas atsiranda dėl natūralių savybių ir priežasčių, o antgamtiniai ar dvasiniai paaiškinimai atmetami arba atmetami.
Natūralizmas taip pat gali reikšti:
- Natūralizmas (menas) - tapybos ir vaizduojamojo meno stilius
- Natūralizmas (literatūra), literatūros stilius
- Natūralizmas (teatras) - XIX a. prasidėjęs teatro ir dramos judėjimas.
- Natūralizmas (filosofija)
- Etinis natūralizmas - teorija, kad etinius teiginius galima išvesti iš neetiškų teiginių.
- Dvasinis natūralizmas, dvasingumas, kuris nesusijęs su antgamtiniais dalykais.
- Religinis natūralizmas, religija, kuri neapima antgamtinių tikėjimų.
Filosofinis ir mokslinis natūralizmas
Filosofinis natūralizmas dažnai skiriamas į dvi pagrindines potemes: metodologinį ir metafizinį (ontologinį) natūralizmą. Metodologinis natūralizmas teigia, kad mokslo metodai paaiškina pasaulį pakankamai — mokslas ieško natūralių priežasčių ir reiškinių, neįtraukiant antgamtinių hipotezių. Metafizinis natūralizmas (kartais vadinamas materializmu arba fizikalizmu) teigia, kad vienintelė realybė yra natūrali (fizinė) ir jokie antgamtiniai dalykai neegzistuoja.
Šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje natūralizmas siejamas su mąstytojais kaip W. V. O. Quine, kuris gynė „natūralizuotą epistemologiją“ — žinojimo tyrimą remiantis mokslu ir empiriniais metodais. Natūralizmas dažnai konfrontuojamas su idealizmu, dualizmu ar teizmu.
Etinis natūralizmas
Etinis natūralizmas teigia, kad moralinės vertybės ir normos gali būti paaiškintos remiantis natūraliais faktais apie žmones, jų poreikius, interesus ir socialines sąlygas. Tai prieštarauja idėjai, kad moralė yra grynai transcendentiška arba nepriklausoma nuo pasaulio faktų. Kritikai teigia, kad iš faktų negalima tiesiogiai išvesti norminių teiginių (vadinamasis „iš faktų į turėtų“ kluptelėjimas), o gynėjai siekia paaiškinti sąsajas tarp faktų ir vertybių per praktinę racionalumą ar žmogaus interesus.
Dvasinis ir religinis natūralizmas
Dvasinis natūralizmas reiškia požiūrį, kuriame žmogaus dvasinės patirties aspektai (pvz., estetika, etika, transcendencijos pojūtis) aiškinami be antgamtinių prielaidų. Religinis natūralizmas yra religijos forma arba pasaulėžiūra, kuri išlaiko religines praktikas, vertybes ir pagarbą gamtai, bet neįtraukia stebuklų ar dieviškų padarinių. Tokios pozicijos pabrėžia moralinį įsipareigojimą, bendruomenę ir prasmingumo paiešką, tuo pačiu priimant mokslinį pasaulio vaizdą.
Natūralizmas mene, literatūroje ir teatre
Natūralizmas kaip meninis ir literatūrinis judėjimas siekė tikroviško kasdienio gyvenimo vaizdavimo, dėmesio socialinėms aplinkybėms ir žmogaus psichologijai. Paveikslai natūralistų dažnai perteikia tikrovės detales be idealizacijos; literatūroje natūralistai, kaip Émile Zola, tyrinėjo paveldimumo, aplinkos ir socialinių jėgų įtaką individualiam likimui.
Teatre XIX a. natūralizmas reiškė perkėlimą į realistiškas scenografijas, natūralų aktorių elgesį ir dramų temų koncentruotą į kasdienio gyvenimo problemas. Tokie dramaturgai kaip Henrikas Ibsenas ar August Strindbergas (kurių kūryboje dominuoja socialinės ir psichologinės temos) prisidėjo prie to, kad teatras tapo priemone socialinei kritikai ir žmogaus elgesio analizės.
Pagrindinės idėjos, pavyzdžiai ir istoriniai veikėjai
- Vaidmens istorijoje: XIX a. natūralizmas susiformavo kaip reakcija prieš romantizmą ir idealizaciją, orientuodamasis į empirinį stebėjimą ir socialinių realijų aiškinimą.
- Žymūs vardai: dailėje — Gustave Courbet (tikroviškas vaizdavimas), literatūroje — Émile Zola, Frank Norris; teatre — André Antoine, Henrikas Ibsenas, August Strindberg.
- Filosofijoje: Quine, Donald Davidson (kalbos ir aksiomų klausimai), bei šiuolaikiniai natūralistai, kurie siekia susieti moralę, sąmonę ir epistemologiją su gamtos mokslais.
Kritika ir ribos
Natūralizmas sulaukia ir kritikos: jį kaltina redukcionizmu (sudėtingų reiškinių aiškinimu tik per fizinius procesus), „scientizmu“ (perdideliu pasikliovimu mokslu sprendžiant filosofines ir etines problemas) bei sunkumais paaiškinti sąmonę, subjektyvias patirtis, vertybes ir prasmę vien tik natūraliais terminais. Taip pat dažnai išryškėja klausimas, kaip objektyviai išvesti „turėtų“ iš „yra“ (Humeʼo problema).
Išvados
Natūralizmas – plati ir daugialypė idėjų sritis, apimanti filosofiją, mokslą, meną, literatūrą, teatrą ir religiją. Jis suteikia nuoseklų, pasaulį grindžiančią paaiškinamąsias gaires, tačiau lieka etinių, ontologinių ir epistemologinių diskusijų objektu. Daugeliui natūralizmas yra patrauklus dėl aiškumo, ryšio su empirija ir galimybės integruoti žmogaus patirtį į platesnį gamtos vaizdą, o kritikai primena apie jo ribas ir sudėtingus filosofinius klausimus.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra natūralizmas?
A: Natūralizmas yra filosofinis požiūris, teigiantis, kad viskas atsiranda dėl natūralių savybių ir priežasčių, o antgamtiniai ar dvasiniai paaiškinimai atmetami arba atmetami.
K: Kokie yra skirtingi stiliai ar kryptys, su kuriomis gali būti siejamas natūralizmas mene?
A: Natūralizmas gali reikšti tapybos ir vaizduojamojo meno stilių, literatūros stilių ir XIX a. prasidėjusį teatro ir dramos judėjimą.
K: Kas yra etinis natūralizmas?
A: Etinis natūralizmas - tai teorija, pagal kurią etinius teiginius galima išvesti iš neetiškų teiginių.
K: Kas yra dvasinis natūralizmas?
A: Dvasinis natūralizmas - tai dvasingumas, kuris nesusijęs su antgamtiškumu.
K: Kas yra religinis natūralizmas?
A: Religinis natūralizmas yra religijos forma, kuri neapima antgamtinių tikėjimų.
K: Ar natūralizmas pripažįsta antgamtinius ar dvasinius paaiškinimus?
A: Ne, pagal natūralizmą antgamtiniai ar dvasiniai paaiškinimai atmetami arba atmetami.
K: Ar natūralizmas gali būti taikomas tik filosofijoje?
Atsakymas: Ne, natūralizmas gali būti taikomas ir menui, įskaitant tapybą, literatūrą ir teatrą, taip pat įvairioms dvasingumo ir religijos formoms.
