„Ledi Makbet iš Mčensko apylinkių“ — Dmitrijaus Šostakovičiaus opera (1934)
„Ledi Makbet iš Mčensko apylinkių“ — Dmitrijaus Šostakovičiaus (1934) žymi, dramatiška rusų opera apie aistrą, kerštą ir moralės griūtį. Sužinok istoriją ir nepakartojamą muziką.
"Mcensko rajono ledi Makbet" (rus. Леди Макбет Мценского уезда) - rusų kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus opera. Tai viena svarbiausių XX a. rusų operų. Žodžius operai ("libretą") parašė Aleksandras Preisas, kuris juos sukūrė pagal rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo apsakymą. Opera neturi nieko bendra su Šekspyro pjese "Makbetas", išskyrus tai, kad joje pasakojama apie moterį, panašią į ledi Makbet, kuri yra gundoma įvykdyti žmogžudystę.
Siužetas trumpai
Opera pasakoja apie Katėriną (Kateriną) — jaunos moters likimą Rusijos provincijoje, kur ji santuokoje jaučiasi nelaiminga ir vieniša. Susipažinusi su jaunu darbininku Sergejumi, Katėrina įsitraukia į aistringą romaną, kuris galiausiai išvirsta kraujingu nusikaltimu. Aistros, pavydas ir smurtas veda prie kelių žmogžudysčių, o įvykiai baigiasi meilės, kaltės ir teisingumo susidūrimu.
Muzikinės ir draminės savybės
Šostakovičiaus muzika operoje žymi ryškų modernistinio ir realistinio santykį: jis sumaniai derina lyrines melodijas su atšiauriais, disonansiniais motyvais, naudojant ekspresyvią orkestraciją ir plataus diapazono chorines scenas. Kūrinyje pasireiškia kontrastai — poetiškos pastraipos ir siaubą perteikiančios, brutalesnės partijos. Kompozitorius naudoja leitmotyvus, ritminius modelius ir orchestrinius efektingus sprendimus, kurie sustiprina personažų psichologiją ir dramą.
Istorija ir priėmimas
Opera 1934 m. susilaukė didelio susidomėjimo ir pirmųjų sėkmingų atlikimų, bet vėliau tapo politinės kritikos objektu. 1936 m. Sovietų spaudoje pasirodžius griežtai kritikai, kūrinys buvo pasmerktas kaip "formalistinis" ir nepriimtinas oficialios estetikos požiūriu; dėl to jis buvo pašalintas iš repertuaro ir kompozitorius patyrė karjeros suvaržymus. Vėliau Šostakovičius atliko pertvarkymus ir parengė kitokią versiją, išleisdami operą nauju pavadinimu, o pastaraisiais dešimtmečiais originali 1934 m. versija vis dažniau grąžinama į scenas ir vertinama iš naujo.
Reikšmė ir paveldas
Ši opera laikoma vienu svarbiausių Šostakovičiaus žygdarbių ir reikšmingu XX a. operiniu kūriniu: ji atskleidžia kompozitoriaus gebėjimą perteikti sudėtingas psichologines būsenas muzikiniais būdais bei drąsiai komentuoti socialines ir moralines temas. Nors jos istorija sovietmečiu buvo komplikuota, dabar kūrinys pripažįstamas meno vertybe ir dažnai įtraukiamas į tarptautinį operos repertuarą; yra keli žinomi įrašai ir šiuolaikinės režisūros interpretacijos, kurios pabrėžia operos dramatinį aktualumą.
Kur klausytis ir žiūrėti
Jei domina ši opera, verta ieškoti tiek originalios 1934 m. versijos, tiek vėlesnių perdirbimų — kiekviena versija atskleidžia skirtingas Šostakovičiaus pasirinktas dramaturgines ir muzikines spalvas. Yra profesionalių įrašų ir pastatymų vaizdo įrašų, taip pat sceninės analizės ir kritinių straipsnių, kurie padeda geriau suprasti kūrinio kontekstą ir kompozitoriaus sumanymus.
Bolonijos "Teatro Comunale" Bolonijos teatre, 2014 m. gruodžio mėn., Svetlana Sozdateleva, Katerina L'vovna Izmailova, režisierius Dmitrijus Bertmanas, Helikono opera Maskvoje.
Operos istorija
"Mcensko rajono ledi Makbet" buvo antroji Šostakovičiaus opera. Pirmą kartą ji buvo parodyta 1934 m. sausio 22 d. Leningrado Mažajame teatre. Ji sulaukė didelio pasisekimo, jos pasiklausyti atėjo daugybė žmonių.
Tačiau Šostakovičius gyveno sunkiais laikais. Diktatorius Josifas Stalinas labai apsunkino kūrybingų žmonių gyvenimą. Jis manė, kad muzika ir visi kiti menai turi šlovinti ir garbinti savo šalį (Sovietų Sąjungą). Jis neleido žmonėms reikšti savo asmeninių jausmų. Viskas, kas jam nepatiko, buvo vadinama "formalistiniu". Jei Stalinui kas nors nepatikdavo, tam žmogui neleisdavo dirbti. Galėjo net išsiųsti į kalėjimą Sibire, kur su jais buvo elgiamasi labai blogai. Daugelis jų mirdavo.
Stalinas atvyko pasiklausyti spektaklio "Ledi Makbet" iš Mcensko rajono. Tačiau spektaklis jam nepatiko ir jis išėjo jo metu. Po kelių dienų laikraštyje "Pravda" buvo parašytas straipsnis apie operą. Straipsnio antraštė buvo tokia: "Chaosas vietoj muzikos". Jame buvo rašoma, kad operoje skambėjo siaubinga muzika ir triukšmingi akordai. Sovietų Sąjungoje operos daugiau nebuvo leista rodyti beveik trisdešimt metų.
Šostakovičius turėjo būti labai atsargus, nes kitaip galėjo turėti didelių problemų. Jis niekada viešai nekalbėjo apie muziką ir kultūrą. 1937 m. jis parašė Penktąją simfoniją. Šios simfonijos muzika buvo lengviau suprantama nei iki tol jo rašyta muzika, kurioje buvo daug atonalios muzikos. Šostakovičius sakė, kad ši naujoji jo simfonija buvo "sovietinio menininko atsakas į teisingą kritiką". Jis turėjo sutikti tai sakyti, kad jam būtų leista toliau kurti. Vėliau, 1962 m., jis šiek tiek pakeitė operą ir pavadino ją "Katerina Ismailova". Po jo mirties 1975 m. dažniausiai atliekama originalioji versija.
Operoje pasakojama apie XIX a. Rusijoje gyvenančią vienišą moterį, kuri įsimyli vieną iš savo vyro tarnų ir yra priversta žudytis. Kai kuriems muzikos kūriniams įtakos turėjo ekspresionizmas ir verizmas. Stalino pasmerkta opera Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta beveik trisdešimt metų.
Istorija
Katerina yra vieniša. Ji yra ištekėjusi už pirklio Zinovijaus, bet jie neturi vaikų. Jos uošvis Borisas yra jai baisus ir kaltina ją, kad neturi vaikų. Kai Zinovijus išvyksta verslo reikalais, Borisas priverčia ją prisiekti būti ištikimą (nemylėti su jokiu kitu vyru, kol jos vyro nėra). Tačiau vienas iš tarnų, Sergejus, tampa jos meilužiu. Sužinojęs apie tai, Borisas supyksta, nuplaka Sergejų ir uždaro jį į kalėjimą. Katerina nunuodija Borisą grybais. Kai jis miršta, ji paima raktą iš jo kišenės ir išlaisvina Sergejų.
Katerina ir Sergejus eina miegoti kartu, bet Katerina kenčia nuo Boriso dvasios. Grįžęs Zinovijus pasislepia, bet Zinovijus atspėja, kas atsitiko. Katerina ir Sergejus nužudo Zinovijų ir paslepia jo kūną rūsyje.
Katerina ir Sergejus susituokia. Vienas valstietis rūsyje randa Zinovijaus kūną ir eina kviesti policijos. Policija atvyksta, Katerina ir Sergejus bando pabėgti, bet yra sugaunami ir išsiunčiami į Sibiro kalėjimą. Pakeliui ten Sergejus pasimylės su kita mergina Sonečka. Sužinojusi apie tai, Katerina įstumia Sonetiką į upę, kad ši mirtų, ir galiausiai pati įšoka į upę.
Kritika
Sunku pasakyti, kodėl Stalinas nusprendė, kad opera jam nepatinka. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog policija priversta atrodyti kvailai. Galbūt dėl to, kad joje rodomi į Sibirą siunčiami žmonės. Galbūt dėl to, kad Katerina dainuoja daug gražios muzikos, o kitų veikėjų muzika dažnai privertė juos atrodyti kvailai ir groteskiškai. Galbūt jis manė, kad Šostakovičius kritikavo Sovietų Sąjungos vadovus.
Ieškoti