Elektroninė muzika
Elektroninė muzika - tai muzika, atliekama naudojant elektroninę įrangą, pavyzdžiui, sintezatorius arba kompiuterius. Kartais elektroninės muzikos atlikėjai specialius garsus kuria ir naudodami magnetofonus.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo išrasti ir išpopuliarėjo magnetofonai, kompozitoriai pradėjo juos naudoti muzikai kurti. Magnetofonas buvo reikalingas atlikimui. Kompozitoriai juos naudojo norėdami sujungti daug skirtingų garsų. Kartais tai būdavo įprastais (akustiniais) instrumentais grojama muzika, kurią magnetofonas kaip nors pakeisdavo. Kartais jie imdavo garsus iš kasdienio gyvenimo, pavyzdžiui, vandens čiurlenimą, eismo triukšmą ar paukščių giesmes. Visi šie garsai buvo sujungiami taip, kaip norėjo kompozitorius, naudojant magnetofoną. Garsų juostos dažnai būdavo supjaustomos į gabalus, o paskui šie gabalai "sujungiami", t. y. vėl sudedami kita tvarka. Rezultatai dažnai būdavo labai įdomūs, tačiau kildavo ir problemų. Kai kurie žmonės klausė: "Ar tai muzika? Kiti manė, kad koncerto metu žiūrėti į magnetofoną, užuot stebėjus gyvai grojančius muzikantus, yra nuobodu.
Ketvirtajame dešimtmetyje Paryžiaus kompozitoriai eksperimentavo su elektronine muzika. Jie vadino ją "Musique concrète", nes naudojo natūralius, konkrečius garsus. ("Konkreti" šia prasme reiškė priešingybę "abstrakčiai" muzikai, kuri buvo užrašyta atlikimui). Garsai buvo atkuriami skirtingu greičiu, įvairiai derinami, atkuriami atgal arba atkuriami nepertraukiamai (kartojami "kilpoje"), arba atkuriami į maišytuvą ir vėl įrašomi į kitą magnetofoną. Garsus buvo galima filtruoti. Buvo galima pridėti tokių efektų kaip vibrato ar aidas. Kartais kompozitoriai naudodavo sintezatorius, t. y. aparatus, kurie galėjo kurti elektroninę muziką realiuoju laiku. Jie skambėjo panašiau į įprastus instrumentus nei magnetofono garso efektai.
Kompiuteriai dažnai naudojami elektroninei muzikai kurti.
Klasikinė muzika
Tokiais muzikos kūrimo būdais kūrė Johnas Cage'as (1912-1992), Bruno Maderna (1920-1973) ir Karlheinzas Stockhausenas (g. 1928). Labai dažnai kompozitoriai elektroninę muziką derino su grojimu įprastais instrumentais.
Populiarioji muzika
Populiariojoje muzikoje elektronika naujiems garsams kurti pradėta naudoti septintajame dešimtmetyje. Prodiuseris Joe Meekas ir išradėjas Bobas Moogas išplėtė garsų, kuriuos galima naudoti popmuzikoje, spektrą, ir iki to dešimtmečio pabaigos elektronika tapo pripažinta pramonėje. Per kelerius ateinančius metus elektroninę muziką išgarsino tokių žmonių kaip Giorgio Moroder, Jean-Michel Jarre, Brian Eno ir Kraftwerk darbai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje elektroninė muzika tapo madinga, išgarsėjo tokios grupės kaip "New Order", "The Human League", "Pet Shop Boys" ir "Depeche Mode". Kartais šios grupės elektroninę muziką maišydavo su roko muzika.
XXI amžiuje elektronika yra tokia populiariosios muzikos dalis, kad jos naudojimas nebėra nieko keisto - tiesą sakant, daugelis atlikėjų nenaudoja nieko kito.
Šokių muzika
Elektroninės muzikos porūšis yra elektroninė šokių muzika, arba EDM. Elektroninė šokių muzika - tai elektronikos rūšis, kuri paprastai kuriama su tikslu šokti, todėl paprastai yra tinkama klubams ir dažnai (bet ne visada) yra temperamentinga. Nors daugelis elektroninės muzikos žanrų taip pat priskiriami EDM, ne visos elektroninės muzikos formos patenka į šią specifinę kategoriją. EDM žanrų pavyzdžiai: post-disco, house, techno, eurodance, trance, trip hop, drum and bass, dubstep ir keletas kitų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra elektroninė muzika?
A: Elektroninė muzika - tai muzika, kuri kuriama naudojant elektroninę įrangą, pavyzdžiui, sintezatorius arba kompiuterius.
K: Kada kompozitoriai pradėjo naudoti magnetofonus muzikai kurti?
A: Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo išrasti ir išpopuliarėjo magnetofonai, kompozitoriai pradėjo juos naudoti muzikai kurti.
K: Kaip jie naudojo magnetofonus ypatingiems garsams sukurti?
A: Kompozitoriai juos naudojo, kad sujungtų daugybę skirtingų garsų. Kartais tai būdavo įprastais (akustiniais) instrumentais grojama muzika, kurią magnetofonas kaip nors pakeisdavo. Kartais jie naudojo kasdienio gyvenimo garsus, pavyzdžiui, vandens garsus, eismo triukšmą ar paukščių giesmes. Visi šie garsai buvo sujungiami taip, kaip norėjo kompozitorius, naudojant magnetofoną. Garsų juostos dažnai būdavo supjaustomos į gabalus, o paskui šie gabalai "sujungiami", t. y. vėl sudedami kita tvarka.
K: Nuo ko prasidėjo eksperimentai su elektronine muzika?
A: Ketvirtajame dešimtmetyje Paryžiaus kompozitoriai eksperimentavo su elektronine muzika ir vadino ją "Musique concrטte", nes naudojo natūralius, konkrečius garsus.
K: Kokias technikas jie naudojo kurdami savo kompozicijas?
A: Garsai buvo atkuriami skirtingu greičiu, įvairiai derinami, atkuriami atgal arba atkuriami nepertraukiamai (kartojami "kilpoje"), arba atkuriami į maišytuvą ir vėl įrašomi į kitą magnetofoną. Garsai galėjo būti filtruojami ir pridedami tokie efektai kaip vibrato ar aidas. Kartais kompozitoriai naudodavo sintezatorius, t. y. aparatus, kurie galėjo kurti elektroninę muziką realiuoju laiku ir skambėjo panašiau į įprastus instrumentus nei magnetofono garso efektai. Kompiuteriai taip pat dažnai buvo naudojami elektroninei muzikai kurti.
Klausimas: Ar buvo kokių nors ginčų dėl tokio tipo kompozicijų?
A: Kai kurie žmonės klausė, ar tai tikrai laikoma "muzika", o kiti manė, kad nuobodu per koncertą tiesiog žiūrėti į magnetofoną, užuot stebėjus gyvai grojančius muzikantus.
