Elektroninė muzika – tai muzika, atliekama naudojant elektroninę įrangą, pavyzdžiui, sintezatorius arba kompiuterius. Kartais elektroninės muzikos atlikėjai specialius garsus kuria ir naudodami magnetofonus. Elektroninė muzika apima labai plataus spektro kūrybą: nuo eksperimentinių garso koliažų iki šokių aikštelėms skirtų stilių, nuo kino garso takelių iki radiofoninių efektų ir garso dizaino.

Istorija trumpai

Po Antrojo pasaulinio karo, kai įrankiai kaip magnetofonai tapo prieinamesni ir pigesni, kompozitoriai pradėjo juos naudoti muzikai kurti. Magnetofonas leido įrašyti, kartoti, keisti greitį ir išgauti naujus garsus, kurių nebuvo įmanoma sukurti tradiciniais instrumentais. Magnetofonas tapo ne tik įrašo, bet ir pačios atlikimo priemone. Kompozitoriai juos naudojo sujungdami daugybę atskirų garsų: kartais tai būdavo įprastais (akustiniais) instrumentais grojama muzika, kurią magnetofonas pakeisdavo ar transformuodavo; kartais buvo imami kasdienės aplinkos garsai – vandens čiurlenimas, eismo triukšmas ar paukščių giesmės – ir iš jų kuriami nauji skambesiai.

Garsų juostos dažnai būdavo supjaustomos į gabalus ir paskui tais gabalais „sujungiama“ kita tvarka (t. y. daroma tape splicing). Rezultatai dažnai būdavo labai įdomūs, tačiau kildavo ir problemų: kai kurie klausytojai klausė, „Ar tai muzika?“, o kiti manė, kad koncerto metu žiūrėti į magnetofoną, užuot stebėjus gyvai grojančius muzikantus, atrodo nuobodu.

Ketvirtajame dešimtmetyje Paryžiaus kompozitoriai pradėjo praktikuoti tai, kas vėliau tapo žinoma kaip Musique concrète – garsų kūrimo metodą, paremtą realių (konkrečių) garsų įrašymu ir jų transformavimu. Garsai buvo atkuriami skirtingu greičiu, derinami, paleidžiami atgal, kartojami „kilpoje“, maišomi ir perrašomi per kelis magnetofonus. Buvo taikomi filtrai, pridėti efektai kaip vibrato ar aidas. Vėliau kai kurie kompozitoriai ėmė naudoti ir sintezatorius, t. y. aparatus, galinčius kurti elektroninę muziką realiuoju laiku – jie skambėjo arčiau įprastų instrumentų nei gryni magnito efektai.

Sintezatoriai ir įranga

Per pastaruosius kelis dešimtmečius sintezatoriai tapo įvairesni: nuo analoginių iki skaitmeninių, nuo moduliarių iki virtualių (programinių). Pagrindiniai sintezatorių komponentai yra:

  • Osciliatoriai (VCO/osc) – generuoja pagrindinį garsą (bangas)
  • Filtrai (VCF) – formuoja tono spalvą (pjauna arba leidžia praeiti tam tikrus dažnius)
  • Amplifikacijos kontūrai (VCA, ADSR) – reguliuoja garso stiprumo evoliuciją
  • LFO – lėti oscilatoriai, skirti modulacijai (pvz., vibrato, tremolo)

Sintezės metodai yra įvairūs: subtraktyvinė (dažniausiai naudojama analoginiuose sintezatoriuose), FM (dažnių moduliacija), wavetable, granulinė ir kiti. Be sintezatorių, svarbūs įrankiai yra sampleriai, ritmo mašinos, moduliniai sisteminiai blokai ir įvairūs efektai (reverb, delay, chorus, distortion).

Garsų kūrimo technikos

Elektroninės muzikos kūrėjai naudoja daugybę metodų:

  • Magnetofonų manipuliacijos ir tape splicing (istoriniai eksperimentai)
  • Mėginių (sampling) naudojimas – įrašytų garsų atkūrimas ir transformavimas
  • Realiojo laiko sintezė su sintezatoriais arba modulinėmis sistemomis
  • Skaitmeninė apdorojimo grandinė su efektais ir filtrais
  • Granuliarinė sintezė ir skaitmeninės garso transformacijos

Įvairios technikos derinamos tarpusavyje: pavyzdžiui, konkretūs garso fragmentai gali būti apdorojami sintezatoriaus moduliais arba įkeliami į DAW apdorojimui ir automatizuotai moduliacijai.

Kompiuteriai, MIDI ir DAW

Šiandien kompiuteriai dažnai naudojami elektroninei muzikai kurti: skaitmeninės garso darbo stotys (DAW) leidžia įrašyti, redaguoti, miksuoti ir sumaišyti garsus. MIDI protokolas suteikia galimybę sintezatoriams, klaviatūroms ir kompiuteriams bendrauti ir sinchronizuoti grojimą. Populiarios darbo aplinkos yra Ableton Live, Logic Pro, FL Studio, Reaper ir kitos. Programiniai sintezatoriai (VST/AU) suteikia prieigą prie itin įvairių garso šaltinių be fizinės įrangos.

Gyvas atlikimas ir kultūrinė reikšmė

Elektroninė muzika turi stiprią gyvą sceną: nuo diskotekų ir klubų (techno, house) iki eksperimentinių koncertų ir garso meno performansų. Atlikėjai naudoja sintezatorius, kontrolerius, sequencer‘ius ir kompiuterius, kartais derindami juos su gyvais instrumentais. Elektronikos plėtra reikšmingai pakeitė muzikos industriją, filmų ir žaidimų garso takelius, radijo ir televizijos efektus bei reklamos garsą.

Per visą jos istoriją visuomet buvo diskusijų apie tai, ką laikyti muzika ir ką – garso eksperimentu. Tačiau elektroninė muzika išplėtė mūsų supratimą apie garsą ir muziką, suteikdama naujas kūrybines priemones ir estetiką. Trumpai tariant, tai – dinamiška ir nuolat besivystanti meno forma, apimanti tiek techninę įgūdžių sritį, tiek plačią kultūrinę reikšmę.

Kompiuteriai dažnai naudojami elektroninei muzikai kurti.