Vibrato: kas tai yra, technika, istorija ir taikymas muzikoje
Sužinokite viską apie vibrato: techniką, istoriją ir pritaikymą muzikoje — nuo dainavimo iki styginių ir pučiamųjų, patarimai ir pratimai geresniam skambesiui.
Vibrato - tai labai greitas natos aukščio keitimas aukštyn ir žemyn. Tai tarsi sąmoningas, kontroliuojamas virpėjimas. Žodis "vibrato" yra susijęs su žodžiu "vibruoti".
Vibrato naudojamas tam, kad melodija skambėtų gražiau ir būtų išraiškingesnė. Dainininkai naudoja vibrato, ypač dainuodami dramatišką solinę muziką, pavyzdžiui, operoje. Italijoje dainininko vibrato kartais vadinamas "tremolo".
Smuikininkai ir kiti styginiais instrumentais grojantys muzikantai vibrato išgauna judindami pirštus pirmyn ir atgal pirštų galais. Vibrato reikia mokytis atsargiai, nes ranka turi būti labai atpalaiduota. Daugelis pradedančiųjų, pradedančių naudoti vibrato, bando vibruoti per greitai, ir tai sukelia nemalonų garsą. Vibrato pučiamaisiais instrumentais galima išgauti nedideliais kvėpavimo valdymo pokyčiais.
Muzikantai kartais nesutaria dėl to, kiek vibrato buvo naudojamas ankstesniais laikais. Žmonės, grojantys Renesanso ar baroko epochos muziką senoviniais instrumentais, kartais groja be vibrato. Kiti žmonės mano, kad tų laikų atlikėjai naudojo šiek tiek vibrato.
Kas yra vibrato — pagrindiniai parametrai
Vibrato apibūdinamas dviem pagrindiniais parametrais:
- Dažnis (speed / rate) – kiek kartų per sekundę vyksta aukščio svyravimai. Dainavime dažniausiai siejamas intervalas yra apie 5–7 svyravimų per sekundę (Hz), instrumentuose gali skirtis.
- Gylis (extent / depth) – kiek aukštis pakinta nuo pagrindinės natos. Gylis dažniausiai yra palyginti nedidelis, paprastai keliolika–keliasdešimt cents (1 semitonas = 100 cents), priklausomai nuo stiliaus ir instrumento.
Šie parametrai lemia, kaip šiltai, natūraliai ar išraiškingai skamba vibrato. Per lėtas arba per platus vibrato gali atrodyti nenatūralus; per greitas — neramus.
Vibrato tipai ir technikos
Skirtingi instrumentai ir balsai pasiekia vibrato skirtingomis technikomis:
- Styginių instrumentų vibrato — smuike, violoje, čelo ir kt. dažniausiai išgaunamas judinant pirštų galą ant stygos, kartais naudojant riešo, dilbio ar visos rankos svyravimus. Technikos įvairovė: finger (tik pirštu), wrist (riešu) ir arm (visa ranka).
- Fortepijono ir klavišinių instrumentų – klavišiniai negali natūraliai keisti natos aukščio, todėl vibrato šiuose instrumentuose gaunamas atkuriant atkūrimo niuansus (trociju, tremolo ar pedaling) arba elektroninėmis priemonėmis.
- Pučiamųjų instrumentų – vibrato gaunamas kvėpavimo, lūpų (brass) arba žandikaulio/gerklės (kai kuriuose mediniuose pučiamuosiuose) valdymo pokyčiais, nedidelėmis smulkiomis intonacijos korekcijomis.
- Dainavimas (vokalas) – vokalinis vibrato kyla iš natūralaus balso reguliavimo, susijusio su gerklų (balso stygų) koordinacija ir diafragmos/kūno atrama. Vokalinis vibrato paprastai yra reguliariai svyruojantis aukščio pokytis.
- Elektroninis ir gitarinis vibrato – elektrinėse gitarose gali būti naudojamas vibrato arm (whammy bar) arba efektai (vibrato / chorus pedal), kurie moduliuoja aukštį arba garsumo/phase efektus.
Istorinės ir stilistinės nuostatos
Vibrato istorijoje yra daug diskusijų. Baroko ir Renesanso muzikos atlikimo praktika skiriasi nuo vėlesniųjų epochų:
- XVII–XVIII a. grotojai dažnai vartodavo trumpus ornamentus, vadinamus messa di voce arba „shakes“, ne nuolatinį vibrato. Kai kurie senovės repertuaro interpretuotojai šiandien vengia nuolatinio vibrato, laikydami jį romantinio laikotarpio estetikos elementu.
- XIX a. ir vėliau, ypač romantizmo ir operos tradicijoje, nuolatinis ir išraiškingas vibrato tapo vertinamas kaip šilumos ir emocijos priemonė.
- Stiliai kaip džiazas, popmuzika ar liaudies muzika turi savo vibrato estetiką — kartais jis būna labiau kruopščiai kontroliuojamas, rečiau nuolatinis.
Praktiniai patarimai ir pratimai
Norint išsiugdyti sveiką ir kontroliuojamą vibrato, svarbu:
- Išmokti atsipalaiduoti. Įtampa rankoje, kakle ar pečiuose trukdo natūraliam judesiui.
- Pradėti nuo lėto judesio: vykdykite svyravimą labai sulėtintai, tada palaipsniui didinkite greitį ir mažinkite amplitudę iki pageidaujamos trukmės.
- Naudoti metronomą: pradėkite pvz., 60 BPM ir atlikite vieną pilną svyravimą per taktą, vėliau didinkite iki 5–7 svyravimų per sekundę.
- Atliekant vokalo pratimus, dirbkite su kvėpavimo atrama ir mažu leistinu svyravimu gerklų srityje; venkite tempiamos ar priverstos vibracijos.
- Smulkūs pratimai stygininkams: lėtai ritini pirštą ant stygos («finger rolling»), praktikuoti ant atviros stygos, o vėliau perkelti ant skirtingų posūkio taškų.
Praktikuokite trumpais intervalais, stebėkite, ar nesukelia įtampos, ir, jei reikia, konsultuokitės su mokytoju.
Kada vibrato nereikėtų naudoti
Vibrato ne visada tinka. Jį reikėtų vengti arba taupyti tokiose situacijose:
- Historinė muzika, jei siekiama autentiškumo pagal baroko/renesanso praktiką.
- Kai ansamblyje intonacija jautri ir vibrato sukelia nesuderinamumą.
- Jei scenoje reikalingas aiškus, švarus faktūros skambesys arba griežta stilistinė neutralumas.
Notacija, terminija ir skirtumas nuo tremolo
Vibrato paprastai neužrašomas specialia simbolika partijose — jis priklauso nuo interpretacijos ir stiliaus. Kartais kompozitoriai nurodo žodžiais, ar jie laukia vibrato, ar ne. Svarbu atskirti:
- Vibrato – pitch (tono aukščio) moduliacija.
- Tremolo – dažnai reiškia greitą garso lygio (amplitudės) pasikeitimą arba greitų atkartošimų seka (ypač styginiams ir klavišinėms partijoms). Istoriškai kai kuriose kalbose (pvz., italų) terminai kartais maišėsi — todėl straipsnyje minimas faktas, kad Italijoje dainininko vibrato kartais vadinamas "tremolo".
Elektroninis vibrato ir gitaros vibrato arm
Šiuolaikinėse elektroninėse priemonėse vibrato efektai moduliuoja aukštį arba fazę, o gitaros vibrato arm (whammy bar) mechaniniu būdu keičia stygos įtempimą, todėl laikinai kinta aukštis. Šios priemonės suteikia papildomų kūrybinių galimybių, bet stilistiką reikia derinti su muzikinio kūrinio pobūdžiu.
Santrauka
Vibrato yra svarbi muzikos išraiškos priemonė: teisingai naudojamas jis suteikia balsui ar instrumentui šilumos, gyvybingumo ir emocijos. Tačiau vibrato turi būti kontroliuojamas, tinkamas stiliui ir atlikimo kontekstui — tiek istoriniame, tiek šiuolaikiniame repertuare. Mokantis vibrato svarbu pabrėžti atsipalaidavimą, palaipsniui ugdyti greitį ir gylį bei konsultuotis su mokytoju arba atlikėju, turinčiu patirties atitinkamame žanre.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra vibrato?
A: Vibrato - tai serija labai greitų natos aukščio pokyčių aukštyn ir žemyn, todėl ji skamba kaip sąmoningas, kontroliuojamas virpėjimas.
K: Kodėl naudojamas vibrato?
A: Vibrato naudojamas norint, kad melodija skambėtų gražiau, nes tampa išraiškingesnė.
K: Kas naudoja vibrato?
A: Dainininkai naudoja vibrato, ypač dainuodami dramatišką solinę muziką, pavyzdžiui, operoje, o smuikininkai ir kiti styginiais instrumentais grojantys muzikantai vibrato išgauna judindami pirštus pirmyn ir atgal pirštų galais.
K: Kaip kartais Italijoje vadinamas dainininko vibrato?
A: Dainininko vibrato Italijoje kartais vadinamas "tremolo".
K: Kaip muzikantai vibrato atlieka pučiamaisiais instrumentais?
A: Muzikantai vibrato pučiamaisiais instrumentais išgauna nedideliais kvėpavimo valdymo pokyčiais.
K: Kodėl pradedantiesiems reikia atidžiai mokytis vibrato?
A: Pradedantiesiems vibrato reikia mokytis atsargiai, nes ranka turi būti labai atsipalaidavusi, o per greitas vibrato skleidžia nemalonų garsą.
K: Ar muzikantai nesutaria dėl to, kiek vibrato buvo naudojamas ankstesniais laikais?
A: Taip, muzikantai kartais nesutaria dėl to, kiek vibrato buvo naudojamas ankstesniais laikais.
Ieškoti