Komedija: apibrėžimas, istorija, teatras, filmai ir komikai

Komedija: apibrėžimas, istorija, teatras, filmai ir komikai — sužinokite apie komedijos kilmę, raidą, ikoniškus kūrinius ir garsiausius komikus vienoje įžvalgioje apžvalgoje.

Komedija (iš graikų kalbos: Kωμωδία) šiais laikais paprastai reiškia pramogą, kurios pagrindinis tikslas – priversti žiūrovą juoktis. Ji apima įvairius formai ir turiniui priklausančius kūrinius – nuo sceninių teatro spektaklių iki filmų, televizijos laidų ar interneto vaizdo įrašų. Komedija dažnai pasitelkia kontrastus, perdėjimą, ironiją ir netikėtus posūkius, kad atskleistų žmogaus charakterio ydas, socialines absurdiškumas ar paprasčiausius gyvenimo juokingumus.

Senovės Graikijoje komedija buvo viena iš pagrindinių literatūros ir teatro rūšių. Aristotelis ją apibūdino kontrastuodamas su tragedija: komedija vaizduoja „žemesnio tipo“ personažus ir remiasi negražumu ar ydingu elgesiu, tačiau tuo pačiu metu nekelia tikro skausmo ar destrukcijos. Jo žodžiais tariant, komiška charakteristika yra „negraži arba iškraipyta“, bet nekenksminga. Iki šiol daugelis teorijų apie komediją remiasi idėja, kad juokas kyla iš netikėtumo, konflikto numalšinimo arba atpažinimo (kai žiūrovas atpažįsta absurdišką situaciją savo gyvenime).

Istorija trumpai

Komedijos istorija apima kelis svarbius etapus:

• Senovės Graikija: Aristofanas – žymiausias antikinės komedijos autorius, parašęs politines ir satirines pjeses.
• Senovės Roma: Plautas ir Terenas adaptavo ir tobulino graikų komedijos formas, pabrėždami siužeto posūkius, personažų tipiškumą ir komišką painiavą.
• Viduramžiai ir renesansas: komedijos elementai išliko liaudies teatro, puotų vaidinimų, taip pat Shakespeare’o komedijose (meilės suvaržymai, painiavos, laimingas pabaigas).
• Kommedia dell'arte (Italija): XVI–XVII a. gatvės improvizacijos tradicija su tipiškais personažais (Arlekinas, Pantalone ir kt.) turėjo didelę įtaką europietiškam komiškam teatrui.
• XVIII–XX a.: farso, vaudevilio, kabareto, muzikalo ir vėliau kino komedijos evoliucija; XX a. pirmaisiais dešimtmečiais atsirado nesusirašinėjantys filmai (Chaplin, Keaton), o vėliau – dialoginė kino komedija, televizijos sitcom’ai ir stand-up kultūra.

Komedijos formos ir žanrai

Komedija nėra vienalytė — ji turi daug atmainų, priklausomai nuo tono, tikslų ir priemonių. Pagrindinės formos:

• Satira: kritika per juoką; nukreipta į politines, socialines ar kultūrines problemas.
• Faršas: padidintas fizinis humoro pobūdis, greitos painiavos, personažų keitimas ir absurdiškos situacijos.
• Slapstick: vizualinis, fizinis humoras (smūgiai, griuvimai, perdėtas veiksmas), dažnas klasikiniuose nemąstančiuose filmuose.
• Romantinė komedija: meilės istorija su lengvu, juokingu tonu ir paprastai laiminga pabaiga.
• Tamsioji (juodoji) komedija: juokas iš rimtų, net šokiruojančių temų; ginčytina, bet gali atskleisti gilesnes tiesas.
• Improvizacinė komedija ir stand-up: vieno atlikėjo arba grupės sukuriami pokštai vietoje, reaguojant į auditoriją.
• Sitcom ir sketch: trumpesnės komiškos epizodinės formos televizijoje ar scenoje.

Teatras ir filmai

Teatre komedija dažnai remiasi sceniniu tempu, žodžiu ir aktorių charizma. Komiška pjesė gali būti aukštos stilizacijos intelektualus dialogas arba liaudiškas, energingas farso vaidinimas. Klasikinis pavyzdys – commedia dell'arte su archetipiniais personažais ir improvizacija. Teatro komedija dažnai naudoja maskas, kostiumus, fizinį aktorstę ir choreografiją.

Kino ir televizijos komedija išsivystė savitai: filmui būdingas montažas, artimi kadrai ir vizualus humoro tempus; televizija sukūrė ilgalaikes formules, kaip filmai ar serialai su nuosekliais personažais. Komedių kūrėjai pasitelkia scenaristų triukus, ritmiką ir aktorių improvizaciją. Modernus internetas ir socialinės medijos suteikė erdvę trumpiems, greitiems komikams ir memų kultūrai.

Komikai ir jų vaidmuo

Žmonės, kurie kuria ir atlieka komediją scenoje ar ekrane, vadinami komikais arba komikų aktoriais. Jie gali būti:

• stand-up atlikėjai, pasakojantys asmenines istorijas ir pastebėjimus;
• sketch grupės, rašančios ir vaidinančios trumpus komiškus siužetus;
• filmo ar teatro aktoriai, specializuojantys komiškuose vaidmenyse;
• improvizacijos menininkai, kurių humoro šaltinis – momentinė reakcija į situaciją ar auditoriją.

Komikas ne tik priverčia juoktis: dažnai jis būna ir visuomenės kritikas, kurio humoras atskleidžia tabu, vingiuoja link satyros arba suartina auditoriją per bendrus išgyvenimus.

Funkcijos ir poveikis

Komedija atlieka keletą svarbių funkcijų:

• Pramoga: suteikia malonumą ir atitraukia nuo kasdienių rūpesčių.
• Socialinė kritika: per pokštą kritikuoja institucijas, normas ar ideologijas.
• Psichologinė: juokas mažina įtampą, sukuria bendrumo jausmą ir padeda susitvarkyti su sunkumais.
• Kultūrinė atmintis: komiški personažai ir frazės gali tapti populiarios kultūros dalimi.

Šiuolaikinės tendencijos

Pastaraisiais dešimtmečiais komedija persikėlė į naujas platformas: interneto vaizdo įrašai, podcast’ai, socialinių tinklų memai ir transliuojamos platformos atvėrė galimybes eksperimentuoti su formatu ir tempu. Taip pat augantis dėmesys jautriems socialiniams klausimams lėmė, kad komikai dažnai balansuoja tarp laisvės juokauti ir atsakomybės už žodžius.

Apibendrinant, komedija yra daugialypė meninė ir kultūrinė forma: ji pramogauja, provokuoja, komentuoja visuomenę ir išreiškia žmogaus gebėjimą rasti juokingą net pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra komedija?

K: Kur komedija buvo pradėta naudoti pirmą kartą?

K: Kaip Aristotelis apibrėžė komediją?

Klausimas: Kas yra juokdariai?

K: Kas vadinami komikais arba komedijų aktoriais?

Paieška pagal raidę