Keramika (puodininkystė): apibrėžimas, rūšys, gamyba ir glazūra

Sužinokite viską apie keramiką: rūšys (fajansas, akmens masė, porcelianas), gamybos procesas, glazūros technikos ir puodininkystės patarimai — idėjos ir įkvėpimas kūrybai.

Keramika - tai keraminė medžiaga, iš kurios gaminami keramikos dirbiniai. Pagrindinės keramikos rūšys yra fajansas, akmens masės keramika ir porcelianas. Vieta, kurioje tokie dirbiniai gaminami, taip pat vadinama puodžių dirbtuve (daugiskaita "puodynės"). Keramika taip pat reiškia puodžiaus meną ar amatą arba keramikos gamybą. Žodyninis apibrėžimas yra tiesiog krosnyje išdegtas molis.

Pagrindinės keramikinės rūšys

Pagrindinės keramikos rūšys skiriasi pagal žaliavos sudėtį, degimo temperatūrą ir galutinę savybę:

• Fajansas – porėta, dažniausiai žemesnės degimo temperatūros keramika, dažnai dengta šviesia glazūra; naudojama dekoratyviems ir namų ūkiui skirtoms prekėms.
• Akmens masės keramika – (angl. stoneware) tvirtesnė, mažiau porėta, degama aukštesnėje temperatūroje; atspari mechaniniam poveikiui ir dažnai naudojama indams bei ūkio reikmenims.
• Porcelianas – smulkiausio molio mišinys, degamas labai aukštoje temperatūroje; pasižymi balta spalva, dideliu tvirtumu ir, kai kuriais atvejais, permatomumu. Taip pat yra kaulinis porcelianas, kuriame naudojamas išlydytas kaulų anglies pelenų priedas, dėl ko gaunama ypač plona ir šviesi medžiaga.

Medžiagos ir savybės

Keramikos pagrindinė žaliava yra molis, tačiau dažnai į mišinį pridedami smėlis, feldšpatas, kvarcas ir kitos priemaišos – tai keičia plastines savybes, degimo temperatūrą ir galutinį stiprumą. Po pirmojo degimo keramikos objektai vadinami biskvitu arba tiesiog moliniais dirbiniais. Vitrifikacija (medžiagos užpildymas stikline dalimi) sumažina porėtumą ir daro gaminį atsparų vandeniui.

Gamybos eiga

Tipinė keramikos gamyba susideda iš kelių pagrindinių etapų:

• Žaliavos paruošimas – molio atranka, smulkinimas, homogenizavimas ir kartais glazūros ar papildo medžiagų paruošimas.
• Formavimas – daiktai formuojami tekinimo rato pagalba, rankomis (lipdymas), presavimu ar formų liejimu (slip casting). Kiekviena technika turi savo privalumų priklausomai nuo serijos dydžio ir formos sudėtingumo.
• Džiovinimas – medžiagos džiovinamos lėtai, kad išvengti įtrūkimų ar deformacijų dėl skirtingo drėgmės garavimo.
• Pirmasis (biskvito) degimas – dažniausiai 800–1000 °C (žemesnėms rūšims) iki 1250 °C ir daugiau (porcelianui). Po šio degimo gaminys praranda cheminį vandenį ir sustiprėja.
• Glazūravimas – paviršius padengiamas glazūra arba engobu; po to atliekamas antrasis, glazūrinis degimas, kuris ištirpina glazūros mišinį ir susilieja su kūno paviršiumi.

Degimo temperatūros ir krosnių tipai

Skirtingos keramikos rūšys reikalauja skirtingų temperatūrų:

• Žematemperatūra (earthenware/fajansas) – ~900–1100 °C.
• Aukštesnė temperatūra (akmens masė) – ~1100–1300 °C.
• Porcelianas – ~1200–1450 °C, priklausomai nuo sudėties.

Krosnys gali būti elektrinės, dujinės, medienos kūrenamos arba specialios technikos (pvz., raku), kiekviena suteikia kitokį atmosferos poveikį, spalvų rezultatą ir glazūros savybes.

Glazūros ir dekoravimas

Glazūra – tai stiklinė danga, sudaryta iš silicio dioksido (sieros), lydiklių (fluoridai, natris, kalcis ir kt.) bei aliuminio oksido (stabilizatorius). Glazūros paskirtis:

• padaryti paviršių blizgiu arba matinį,
• sumazinti porėtumą ir padaryti indus tinkamus vandeniui ar maistui,
• dekoruoti – spalvos, raštai, oksidai ir liejimo technikos leidžia sukurti platų estetinį spektrą.

Glazūros gali būti: blizgios, matinės, pusiau matinės, taip pat specifiškos (craquelure – įtrūkusi, opalizuota, celadon ir kt.). Yra under-glaze ir over-glaze technikos: spalvos gali būti dedamos prieš glazūrą arba ant jos (antrosios dažnai reikalauja žemesnės temperatūros apdeginimo).

Saugumas: maistui skirtose keramikinėse glazūrose svarbu vengti švino ar kitų kenksmingų medžiagų. Komerciniai indai dažnai turi sertifikatus; amatininkams rekomenduojama naudoti bešvino glazūras ir, prireikus, atlikti bandymus.

Formavimo technikos ir kūrybinės galimybės

Be tradicinio tekinimo rato, keramika kuriama ir kitomis technikomis: lapelinis lipdymas, koil technika, presavimas formose, slip casting serijinei gamybai. Keramika – tiek funkcionalus, tiek ir meninis mediumas: puodžių dirbiniai gali būti kasdieniais indais arba sudėtingais meniniais objektais ar skulptūromis.

Taikymas ir priežiūra

Keramika randama kasdienėje aplinkoje: indai, plytelės, santechnikos gaminiai, keraminės mozaikos, meno kūriniai ir techninės dalys (keramikiniai izoliatoriai, dantų implantų komponentai ir kt.).

Priežiūra priklauso nuo glazūros ir degimo: ne visos keraminės paviršiaus dangos yra tinkančios indaplovėms ar mikrobangų krosnelėms. Terminis smūgis (staigus karštas–šaltas pokytis) gali sukelti įtrūkimus. Lengvas valymas švelniu plovikliu ir kempine paprastai pakanka kasdieninei priežiūrai.

Kultūrinė ir istorinė reikšmė

Keramika yra viena seniausių žmogaus dirbinių technologijų, randama archeologiniuose sluoksniuose visame pasaulyje. Vietinės tradicijos (pvz., fajanso ar porceliano gamyba) tapo kultūrinio identiteto dalimi, o puodžių amatai iki šiol perduodami meistrų mokymo būdu.

Santrauka

Keramika – plati sritis apimanti tiek technines žinias apie medžiagas ir degimą, tiek meninį meistriškumą formoje ir dekoravime. Nuo paprastų molinių indų iki pačių rafinuočiausių porceliano kūrinių – keramika sieja praktinį funkcionalumą su grožio išraiška.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra keramika?

K: Kokios yra pagrindinės keramikos rūšys?

K: Kas yra keramika?

K: Ką, be keramikos dirbiniams gaminti naudojamos medžiagos, reiškia keramikos dirbiniai?

K: Kas atsitinka su drėgnu moliu, sumaišytu su kitomis medžiagomis?

K: Kokia glazūros paskirtis ant keramikos dirbinių?

K: Kas yra biskvitiniai arba moliniai keramikos dirbiniai?

Paieška pagal raidę