Paleolitas: apibrėžimas, trukmė ir akmens amžiaus įrankiai

Oldowan

Senovė - archeologinis terminas, kuriuo vadinama akmeninių įrankių pramonė, kurią hominidai naudojo ankstyvojo paleolito laikotarpiu. Ilgą laiką buvo manoma, kad Oldowan buvo ankstyviausia priešistorėje akmeninių įrankių pramonė, trukusi nuo 2,6 mln. metų iki 1,7 mln. metų. Po jos sekė sudėtingesnė acheulio pramonė. Taigi Oldowan įrankiai buvo ankstyviausi įrankiai žmonijos istorijoje ir žymi archeologinių įrašų pradžią. Terminas "Oldowan" kilo iš Olduvai Gorge vietovės Tanzanijoje, kur XX a. trečiajame dešimtmetyje archeologas Louis Leakey aptiko pirmuosius Oldowan įrankius. Dabar suprantama, kad akmeniniai įrankiai buvo naudojami daug anksčiau (prieš 3,3 mln. metų), ir tai buvo neabejotinai prieš išsivystant Homo genčiai.

Nėra tiksliai žinoma, kokios rūšies žmonės iš tikrųjų sukūrė ir naudojo Oldoveno įrankius. Didžiausią populiarumą pasiekė ankstyvosios Homo rūšys, tokios kaip H. habilis ir H. ergaster. Atrodo, kad ankstyvasis Homo erectus paveldėjo Oldowano technologiją ir ją ištobulino į acheulio pramonę, kuri prasidėjo prieš 1,7 mln. metų. Oldowan įrankiai kartais vadinami akmeniniais įrankiais, taip pavadintais todėl, kad jiems gaminti parinkti ruošiniai jau primena galutinį gaminį akmenukų pavidalu. Oldowan įrankiai kartais skirstomi į tokius tipus, kaip smulkintuvai, grandikliai ir kaltukai, nes, atrodo, tai yra pagrindinės jų naudojimo sritys.

Acheulean

Akmeninių įrankių gamyba - tai ankstyvųjų žmonių akmens įrankių gamyba apatinio paleolito epochoje Afrikoje ir didžiojoje Vakarų Azijos bei Europos dalyje. Acheuleano įrankiai paprastai randami kartu su Homo erectus palaikais. Pirmą kartą juos iš primityvesnės Oldowan technologijos maždaug prieš 1,8 mln. metų sukūrė Homo habilis.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį tai buvo dominuojanti technologija. Daugiau nei prieš milijoną metų acheulių įrankių naudotojai paliko Afriką ir kolonizavo Euraziją. ^5] Jų ovalo ir kriaušės formos rankinių kirvių rasta didelėje teritorijoje. Kai kurie pavyzdžiai buvo smulkiai pagaminti. Nors ši pramonė išsivystė Afrikoje, ji pavadinta pagal jos tipo radimvietę Saint-Acheul, dabar esančią Amjeno priemiestyje šiaurės Prancūzijoje, kur XIX a. buvo rasta keletas pirmųjų pavyzdžių.

Johnas Frere'as pirmasis raštu pasiūlė labai seną acheulių rankinių kirvelių datą. 1797 m. jis nusiuntė du pavyzdžius į Londono Karališkąją akademiją iš Hoksno (Hoxne, Suffolk). Jis juos rado priešistorinių ežerų sąnašose kartu su išnykusių gyvūnų kaulais ir padarė išvadą, kad juos pagamino žmonės, "kurie nesinaudojo metalais", ir kad jie priklausė "iš tiesų labai senam laikotarpiui, net už dabartinio pasaulio ribų". Tačiau amžininkai, kurie laikėsi ikidarvinistinio požiūrio į žmogaus evoliuciją, į jo idėjas nekreipė dėmesio.

Pažintys su acheulean

Radiometrinis datavimas, dažnai kalio-argono datavimas, nuosėdose, kuriose yra acheuleano medžiagos, leidžia nustatyti, kad acheuleano technikos laikotarpis yra maždaug prieš 1,65 mln. metų^[6] - maždaug prieš 100 000 metų. ^7] Ankstyviausi pripažinti šio tipo pavyzdžiai, kurių amžius siekia 1,65 mln. metų, yra iš Vakarų Turkana regiono Kenijoje^[8]. Kai kas mano, kad jų kilmė gali būti dar prieš 1,8 mln. metų. ^[9]

Atskiruose regionuose šis datavimas gali būti gerokai patikslintas, pavyzdžiui, Europoje acheulio metodai žemyną pasiekė tik maždaug prieš 400 tūkst. metų, o mažesnėse tyrimų teritorijose datų intervalai gali būti gerokai trumpesni. Tačiau skaitmeninės datos gali būti klaidinančios, todėl įprasta šios ankstyvosios žmogaus įrankių pramonės pavyzdžius sieti su vienu ar keliais ledynmečiais ar tarpledynmečiais arba su tam tikra ankstyvąja žmonių rūšimi. Ankstyviausias ašuolinių įrankių naudotojas buvo Homo ergaster, kuris pirmą kartą pasirodė maždaug prieš 1,8 mln. metų. Kai kurie mokslininkai šiuos naudotojus mieliau vadina ankstyvuoju Homo erectus. ^10] Vėlesnės ankstyvųjų žmonių formos taip pat naudojo acheuleaninius įrankius ir yra aprašytos toliau.

Ankstyvosios priešistorės akmens apdirbimo pramonės šakos gerokai sutampa. Kai kuriuose regionuose acheulio įrankius naudojančios grupės buvo šiuolaikinės su kitomis, mažiau sudėtingomis pramonės šakomis, pvz., klaktono. ^11] Vėliau acheuleaniniai įrankiai aptinkami tuo pačiu metu kaip ir sudėtingesni muštriniai. Acheuleanas buvo ne tiksliai apibrėžtas laikotarpis, o įrankių gamybos technika, kuri ypač gerai suklestėjo ankstyvojoje priešistorėje. Acheulean buvo pagrindinis akmeninių įrankių gamybos metodas, kuris buvo paplitęs didžiojoje Senojo pasaulio dalyje.

Clactonian

Klaktonas - tai Europos kremeninių įrankių gamybos pramonė, atsiradusi prieš 400 000 metų, tarplydžio laikotarpio pradžioje. Klaktono įrankius gamino ne šiuolaikiniai žmonės, o Homo erectus. Ankstyvieji, neapdirbti kitų regionų kvarciniai įrankiai, pagaminti naudojant panašius metodus, vadinami arba klaktoniškąja, arba šerdies ir žvynų technologija.

Clactonian pavadintas pagal 1911 m. Anglijos Esekso grafystės Clacton-on-Sea vietovėje rastus radinius. Tarp ten rastų radinių buvo kreminiai kapojimo įrankiai, kreminiai dribsniai, apdirbto medinio veleno galas ir milžiniško dramblio bei hipopotamo liekanos. Kitų įrankių pavyzdžių rasta Swanscombe, Kente, ir Barnham, Suffolke; panašios pramonės šakos aptiktos visoje Šiaurės Europoje.

Klaktono pramonėje buvo gaminami stori, netaisyklingi dribsniai, kurie buvo iškalami iš kremenio šerdies, kuri vėliau buvo naudojama kaip smulkintuvas. Dribsniai buvo naudojami kaip grubūs peiliai arba grandikliai. Skirtingai nei Oldowano įrankiai, iš kurių kildinami klaktoniečių įrankiai, kai kurie buvo su įpjovomis, o tai reiškia, kad jie buvo pritvirtinti prie rankenos ar kotelio.

Klaktono pramonė galėjo egzistuoti kartu su acheulio pramone (kurioje buvo naudojami rankiniai kirstukai). Tačiau 2004 m. netoli Dartfordo, Kente, buvo iškastas skerdžiamas pleistoceno dramblys. Archeologai rado daugybę klaktoniškų kremeninių įrankių, bet nė vieno rankinio įrankio. Kadangi rankiniai kirstukai būtų naudingesni nei kapoklės dramblio skerdenai išpjauti, tai įrodo, kad klaktoniniai dirbiniai yra atskira pramonės šaka. Šioje vietovėje buvo galima įsigyti pakankamai kokybiško kaldro, todėl tikriausiai dramblį pjaustę žmonės neturėjo žinių, kaip pasigaminti rankinius kirvius.

Mousterian

Mousteris - tai akmeninių įrankių, siejamų su neandertaliečių žmogumi Homo neanderthalensis, pramonė. Ji atsirado maždaug prieš 300 000-30 000 metų. Mousterio amžiuje aptinkama iki trisdešimties įrankių tipų, o acheulio amžiuje - apie šešis.

Mousterianas buvo pavadintas pagal Le Moustier, uolų slėptuvės, esančios Dordonės regione Prancūzijoje, tipinę vietą. Panašių akmeninių dirbinių rasta visoje neapledėjusioje Europoje, taip pat Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Šiai industrijai būdingi rankiniai kirstukai, ilgi ašmenys ir antgaliai. Apskritai daiktai yra tobulesnės apdailos nei bet kuris ankstesnis darbas. Metodas, kuriuo išgaunami ašmenys ir danteliai, vadinamas Levallois technika. Tai paruošto šerdies technika: šerdis apdirbama taip, kad būtų galima nukalti ilgus ir plonus ašmenis. Tokiam kokybiškam darbui reikia ne akmeninio, o "minkšto" plaktuko, pagaminto iš kažko panašaus į elnio ragą. Šiems pasiekimams tikriausiai turi reikšmės papildomas neandertaliečių smegenų dydis.

Visos Mousterio kultūros yra šiuolaikinių žmonių, Homo sapiens, kultūros. Mūsų rūšiai būdinga gaminti daug daugiau įrankių, kurie yra specializuoti tam tikroms užduotims atlikti. Viršutiniame paleolite yra bent 100 įrankių rūšių, o mousterio kultūroje - ne daugiau kaip 30 įrankių.

Paleolitas kartais skirstomas į tris (šiek tiek persidengiančius) laikotarpius, kurie žymi skirtingų žmonių bendruomenių technologinę ir kultūrinę pažangą:

• Paleolitas
• Apatinis paleolitas (maždaug prieš 2,6 arba 2,5 mln. metų - prieš 100 000 metų)
• Vidurinysis paleolitas (prieš maždaug 300 000-30 000 metų)
• Viršutinis paleolitas (prieš maždaug 45 000 arba 40 000-10 000 metų).

Po paleolito seka mezolito ir neolito epochos, kurios žymi akmens amžiaus pabaigą. Bronzos ir geležies amžiai eina iškart po akmens amžiaus.

Pagrindinių šių laikotarpių bruožų apžvalga

Veneros figūrėlės

Tikriausiai vieni ankstyviausių meno pėdsakų yra Veneros figūrėlės. Tai figūrėlės (labai mažos statulėlės), vaizduojančios moteris, dažniausiai nėščias, su matomomis krūtimis. Figūrėlių rasta nuo Vakarų Europos iki Sibiro. Dauguma jų yra 20 000-30 000 metų senumo. Dvi figūrėlės rastos gerokai senesnės: Maroke rasta Tan-Tano Venera, datuojama prieš 300 000-500 000 metų. Berekhat Ramo Venera rasta Golano aukštumose. Ji datuojama prieš 200 000-300 000 metų. Tai gali būti vienas ankstyviausių daiktų, kuriuose matyti žmogaus pavidalas.

Figūrėlėms gaminti buvo naudojami įvairūs akmenys, kaulai ir dramblio kaulas. Kai kurios jų taip pat buvo gaminamos iš molio, kuris vėliau buvo degamas ugnyje. Tai vienas ankstyviausių žinomų keramikos naudojimo pėdsakų.

Šiandien nežinoma, ką statulėlės reiškė jas gaminusiems žmonėms. Yra dvi pagrindinės teorijos:

• Jie gali vaizduoti žmogaus vaisingumą arba būti sukurti jam padėti.
• Jos gali vaizduoti (vaisingumo) deives.

Mokslininkai atmetė galimybę, kad šios figūrėlės buvo susijusios su laukų derlingumu, nes tuo metu, kai figūrėlės buvo pagamintos, žemdirbystė dar nebuvo išrasta.

Dvi figūrėlės, kurios yra senesnės, daugiausia galėjo susidaryti dėl natūralių procesų. Tan-Tano Venera buvo padengta medžiaga, kuri galėjo būti kažkokie dažai. Medžiagoje buvo geležies ir mangano pėdsakų. Ant Berekhat Ramo figūrėlės matyti pėdsakų, kad ją kažkas apdirbinėjo įrankiu. 1997 m. atliktame tyrime teigiama, kad šių pėdsakų negalėjo palikti vien gamta.

Urvų piešiniai

Urvų tapyba - tai ant urvų sienų ar stogų nutapyti paveikslai. Daugelis urvų piešinių priklauso paleolitiniam amžiui ir datuojami maždaug prieš 15 000-30 000 metų. Vieni žymiausių yra Altamiros urvuose Ispanijoje ir Lasko urvuose Prancūzijoje. ^p545 Europoje yra apie 350 urvų, kuriuose rasta urvinių piešinių. Dažniausiai buvo piešiami gyvūnai, pavyzdžiui, taurai, stumbrai ar arkliai. Kodėl šie paveikslai buvo nutapyti, nėra žinoma. Jie nėra tiesiog vietų, kuriose gyveno žmonės, puošmena. Paprastai urvuose, kuriuose jie buvo rasti, nėra ženklų, kad juose kas nors gyveno.

Vienas seniausių urvų yra Šovė urvas Prancūzijoje. Šiame urve esantys paveikslai skirstomi į dvi grupes. Viena jų datuojama maždaug prieš 30 000-33 000 metų, kita - prieš 26 000 ar 27 000 metų. ^p546 Seniausi žinomi urvų piešiniai, pagrįsti radiokarboniniu datavimu "juoda spalva nuo piešinių, degtukų žymių ir nuo grindų". Nuo 1999 m. pateiktos 31 mėginio iš urvo datos. Seniausi piešiniai datuoti prieš 32 900±490 metų.

Kai kurie archeologai suabejojo datavimu. Züchner mano, kad abi grupės datuojamos prieš 23 000-24 000 ir 10 000-18 000 metų. Pettitt ir Bahn mano, kad datavimas yra nenuoseklus. Jie sako, kad tų laikotarpių žmonės daiktus piešė skirtingai. Jie taip pat nežino, iš kur paimta anglis, kuria dažomi kai kurie daiktai, ir kokio dydžio yra nudažytas plotas.

Paleolito epochos žmonės gerai piešė. Jie žinojo apie perspektyvą ir įvairius daiktų piešimo būdus. Jie taip pat galėjo stebėti piešiamų gyvūnų elgesį. Kai kuriuose paveiksluose matyti, kaip elgėsi nupiešti gyvūnai. Paveikslai galėjo būti svarbūs ritualams.

Apskritai

Paleolito medžiotojai ir rinkėjai valgė lapines daržoves, vaisius, riešutus ir vabzdžius, mėsą, žuvį ir vėžiagyvius. Kadangi tiesioginių įrodymų yra nedaug, beveik neįmanoma nustatyti santykinių augalinio ir gyvūninio maisto proporcijų. Yra šiuolaikinė dieta, vadinama paleolitine, tačiau ji turi nedaug ką bendro su to meto paleolitine mityba. Netgi teiginys, kad dauguma tam tikro laikotarpio žmonių maitinosi vienodai, yra problemiškas. Paleolitas buvo ilgesnis laikotarpis. Per tą laiką buvo daug technologinių pasiekimų, kurių daugelis turėjo įtakos žmonių mitybos struktūrai. Pavyzdžiui, iki viduriniojo paleolito žmonės tikriausiai nevaldė ugnies arba neturėjo įrankių, reikalingų intensyviai žvejybai. ^{[] Kita vertus,} visuotinai sutariama, kad abi šios technologijos žmonėms buvo plačiai prieinamos iki paleolito pabaigos (taigi, kai kuriuose planetos regionuose žmonės galėjo plačiai pasikliauti žvejyba ir medžiokle). Be to, paleolito laikotarpiu vyko didelė geografinė žmonių populiacijų plėtra. Manoma, kad apatiniame paleolite šiuolaikinių žmonių protėviai gyveno tik Afrikoje į rytus nuo Didžiojo Rifto slėnio. Viduriniojo ir viršutiniojo paleolito metu žmonės labai išplėtė savo gyvenamąją teritoriją ir pasiekė tokias įvairias ekosistemas kaip Naujoji Gvinėja ir Aliaska. Be to, jiems reikėjo pritaikyti savo mitybą prie turimų vietinių išteklių.

Antropologų nuomonės dėl vartojamo augalinio ir gyvūninio maisto proporcijų skiriasi. Kaip ir iki šiol gyvenančių medžiotojų ir rinkėjų, skirtingose grupėse buvo daug įvairių vaisių ir daržovių "dietų". Santykinės augalinio ir gyvūninio maisto proporcijos paleolito žmonių mityboje dažnai skyrėsi įvairiuose regionuose; šaltesniuose regionuose reikėjo daugiau mėsos. Šiuose regionuose anatomiškai modernūs žmonės apsigyveno tik 30 000-50 000 BP. Visuotinai sutariama, kad daugelis šiuolaikinių medžioklės ir žvejybos įrankių, tokių kaip kabliukai, tinklai, lankai ir nuodai, atsirado tik viršutiniame paleolite ir galbūt net neolite. Vieninteliai medžioklės įrankiai, plačiai prieinami žmonėms reikšmingą paleolito laikotarpio dalį, buvo rankinės ietys ir harpūnai. Yra įrodymų, kad paleolito žmonės žudė ir valgė ruonius ir briedžius dar prieš 100 000 metų BP. Kita vertus, to paties laikotarpio Afrikos urvuose rasti buivolų kaulai paprastai yra labai jaunų arba labai senų individų, o įrodymų, kad tuo metu žmonės medžiojo kiaules, dramblius ar raganosius, nėra.

Įvykiai

Kita nuomonė yra ta, kad iki viršutinio paleolito žmonės buvo vaisėdžiai (vaisiais mintantys žmonės), kurie savo maistą papildydavo lavonais, kiaušiniais ir mažais grobiais, pavyzdžiui, paukščių jaunikliais ir midijomis. Tik retais atvejais jiems pavykdavo nužudyti ir suvalgyti stambių medžiojamųjų gyvūnų, pavyzdžiui, antilopių. Šią nuomonę patvirtina aukštesniųjų beždžionių, ypač šimpanzių, tyrimai. Šimpanzės yra genetiškai artimiausios žmonėms. Jos su žmonėmis dalijasi daugiau kaip 96 % DNR kodo, o jų virškinimo traktas funkciškai labai panašus. Šimpanzės pirmiausia yra vaisėdžiai, tačiau, turėdamos galimybę, jos galėtų ir norėtų vartoti ir virškinti gyvūnų mėsą. Apskritai jų tikrasis racionas laukinėje gamtoje yra apie 95 % augalinis, o likusius 5 % sudaro vabzdžiai, kiaušiniai ir gyvūnų jaunikliai. Tačiau kai kuriose ekosistemose šimpanzės yra plėšrios ir buriasi į būrius medžioti beždžionių. Kai kurie lyginamieji žmonių ir aukštesniųjų primatų virškinamojo trakto tyrimai iš tiesų rodo, kad žmonės evoliucionavo taip, kad didesnį kalorijų kiekį gauna iš tokių šaltinių kaip gyvūninis maistas, todėl virškinamojo trakto dydis, palyginti su kūno mase, sumažėjo, o vietoj jo padidėjo smegenų masė.

Paleolito žmonės mažiau kentė badą ir nepakankamą mitybą nei po jų gyvenusios neolitinės žemdirbių gentys. Taip buvo iš dalies todėl, kad paleolito medžiotojai-rinkėjai turėjo prieigą prie įvairesnių natūralių maisto produktų, todėl jų mityba buvo maistingesnė, o bado rizika mažesnė. Daugelį neolito (ir kai kurių šiuolaikinių) žemdirbių patirtų badmečių sukėlė arba sustiprino jų priklausomybė nuo nedidelio skaičiaus augalų. Manoma, kad laukinių maisto produktų maistingumas gali gerokai skirtis nuo auginamų maisto produktų. Dėl didesnio mėsos kiekio, gauto medžiojant stambius medžiojamuosius gyvūnus, paleolito mitybos racione nei neolito mitybos racione paleolito medžiotojai-rinkėjai taip pat galėjo mėgautis maistingesne mityba nei neolito žemdirbiai. Teigiama, kad perėjus nuo medžioklės ir rinkimo prie žemdirbystės, vis daugiau dėmesio buvo skiriama ribotai maisto produktų įvairovei, o mėsa greičiausiai užleido vietą augalams. Taip pat mažai tikėtina, kad paleolito medžiotojai-rinkėjai sirgo šiuolaikinėmis gausos ligomis, tokiomis kaip 2 tipo diabetas, išeminė širdies liga ir cerebrovaskulinės ligos, nes jie daugiausia valgė liesą mėsą ir augalus ir dažnai užsiėmė intensyvia fizine veikla, be to, vidutinė gyvenimo trukmė buvo trumpesnė už amžių, kai šios ligos dažniausiai pasireiškia.

Stambiavaisiai ankštiniai augalai buvo žmonių mitybos dalis dar gerokai prieš neolito žemės ūkio revoliuciją, kaip rodo archeobotaniniai radiniai iš Kebara urvo (Izraelis) Mousterio sluoksnių. Yra duomenų, rodančių, kad paleolito visuomenė laukinius javus maistui rinko bent jau prieš 30 000 metų. Tačiau sėklos, pavyzdžiui, grūdai ir pupelės, buvo valgomos retai ir niekada dideliais kiekiais kasdien. Naujausi archeologiniai duomenys taip pat rodo, kad vyndarystė galėjo atsirasti paleolite, kai pirmieji žmonės gėrė natūraliai fermentuotų laukinių vynuogių sultis iš gyvūnų odos maišelių. Paleolito žmonės vartojo gyvūnų organų mėsą, įskaitant kepenis, inkstus ir smegenis. Atrodo, kad viršutinio paleolito kultūros turėjo daug žinių apie augalus ir vaistažoles ir galbūt, nors ir labai retai, praktikavo elementarias sodininkystės formas. Ypač bananai ir gumbavaisiai galėjo būti auginami jau 25 000 m. pr. m. e. Pietryčių Azijoje. Vėlyvojo viršutinio paleolito visuomenės taip pat kartais vertėsi ganymu ir gyvulininkyste, tikriausiai mitybos sumetimais. Pavyzdžiui, kai kurios Europos vėlyvojo viršutinio paleolito kultūros jau 14 000 BP prijaukino ir augino šiaurinius elnius, tikriausiai dėl jų mėsos ar pieno. Paleolito laikotarpiu žmonės tikriausiai taip pat vartojo haliucinogeninius augalus. Australijos aborigenai jau apie 60 000 metų, maždaug nuo viduriniojo paleolito laikų, vartoja įvairų vietinį gyvūninį ir augalinį maistą, vadinamą krūminiu maistu.

Viduriniojo paleolito žmonės, pavyzdžiui, neandertaliečiai ir viduriniojo paleolito Homo sapiens Afrikoje, maistui ėmė gaudyti vėžiagyvius, kaip rodo vėžiagyvių virimo būdai neandertaliečių radimvietėse Italijoje maždaug prieš 110 000 metų ir viduriniojo paleolito Homo sapiens radimvietėse Pinnacle Point, Afrikoje, maždaug prieš 164 000 metų. Nors žvejyba paplito tik viršutiniame paleolite, žuvys buvo žmonių raciono dalis dar gerokai prieš viršutinio paleolito aušrą ir neabejotinai buvo žmonių vartojamos bent jau nuo viduriniojo paleolito. Pavyzdžiui, viduriniojo paleolito Homo sapiens regione, kurį dabar užima Kongo Demokratinė Respublika, jau prieš 90 000 metų medžiojo didelius 6 pėdų (1,8 m) ilgio šamus su specializuotais spygliuotais žvejybos smaigaliais. Žvejybos išradimas leido kai kurioms viršutinio paleolito ir vėlesnėms medžiotojų-rinkėjų visuomenėms tapti sėsliomis arba pusiau klajokliškomis, o tai pakeitė jų socialines struktūras. Tokių visuomenių pavyzdžiai yra lepenski vir, taip pat kai kurie šiuolaikiniai medžiotojai-rinkėjai, pavyzdžiui, tlingitai. Kai kuriais atvejais (bent jau tlingitų) jie sukūrė socialinę stratifikaciją, vergovę ir sudėtingas socialines struktūras, pavyzdžiui, vadavietes.

Antropologai, pavyzdžiui, Timas White'as, remdamiesi dideliu kiekiu neandertaliečių ir kitų žemutinio ir (arba) viduriniojo paleolito gyvenviečių aptiktų "papjautų žmonių" kaulų, teigia, kad kanibalizmas buvo paplitęs žmonių visuomenėse iki viršutinio paleolito pradžios. Kanibalizmas apatiniame ir viduriniame paleolite galėjo atsirasti dėl maisto trūkumo. Tačiau jis galėjo būti ir dėl religinių priežasčių ir sutaptų su religinių praktikų, kurios, kaip manoma, atsirado viršutiniame paleolite, raida. Vis dėlto išlieka tikimybė, kad paleolito visuomenės niekada nepraktikavo kanibalizmo, o rasti žmonių kaulai buvo pažeisti arba dėl ritualinio pomirtinio kaulų valymo, arba dėl plėšrūnų, pavyzdžiui, sabalinių kačių, liūtų ir hienų, grobio.

• Akmeninis įrankis
• Rankinis kirvis