Neandertaliečiai (Homo neanderthalensis): kilmė, ypatybės ir išnykimas

Neandertaliečiai: kilmė, biologinės ir kultūrinės ypatybės, fosilijų radiniai ir išnykimo priežastys — viskas apie Homo neanderthalensis atradimus ir naujausius tyrimus.

Neandertalietis, Homo genties rūšis, buvo artimas mūsų rūšies giminaitis. Jo mokslinis pavadinimas – Homo neanderthalensis arba retoriškai kartais rašomas kaip Homo sapiens neanderthalensis. Neandertaliečiai gyveno pleistoceno ledynmečių ir tarpledynmečių metu ir prisitaikė prie šalto klimato Europoje ir gretimuose regionuose.

Kilmė ir taksonomija

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad neandertaliečiai greičiausiai išsivystė iš Homo heidelbergensis tipo populiacijų. Genetiniai ir morfologiniai duomenys rodo, kad paskutinis bendras protėvis su šiuolaikiniais žmonėmis gyveno maždaug prieš kelis šimtus tūkstančių metų; skirtingi skaičiavimai leidžia laikyseną, jog atskyrimas galėjo vykti tarp maždaug 400 000–800 000 metų arba, pagal platesnį vertinimą, prieš 700 000–300 000 metų. Anksčiau neandertaliečiai buvo klasifikuojami kaip šiuolaikinių žmonių porūšis (Homo sapiens neanderthalensis), tačiau šiandien dauguma mokslininkų juos laiko atskira rūšimi (Homo neanderthalensis), atsižvelgiant į nuolat pasikartojančius morfologinius skirtumus ir evoliucinę liniją.

Aptikimai ir istorija

Neandertaliečių fosilijų rasta daugiausia Europoje, Mažojoje Azijoje ir Centrinėje Azijoje. Pirmoji žinoma fosilija buvo rasta kalkakmenio karjere netoli Diuseldorfo, Vokietijoje: vienas darbininkas atrado kaukolės fragmentus ir kitus kaulus slėnyje, kuris nuo to laiko pavadintas Neanderio (Neander) slėniu. Ekspertai Johannas Carlas Fuhlrottas ir Hermannas Schaaffhausenas teigė, kad kaulai priklauso senesnei šiuolaikinių žmonių formai. Šiandien šie kaulai paprastai minima kaip neandertaliečio 1.

Išvaizda ir biologinės ypatybės

Neandertaliečiai pasižymėjo ryškiais anatominiais bruožais, kurie buvo pritaikyti šaltam klimatui ir intensyviam fiziniam darbui:

• Krūtinės ir viršutinės kūno dalies konstrukcija: raidūs, platūs krūtinkauliai ir stiprios rankos;
• Galvos ir kaukolės ypatybės: masyvi antakio lankas (brow ridge), ilga, žemo aukščio kaukolė su didesniu priekinio krašto tūriu;
• Brain: smegenų tūris dažnai buvo panašus ar net šiek tiek didesnis nei vidutinis šiuolaikinių žmonių (apie 1200–1750 cm³), o tai rodo sudėtingą elgesį ir pažinimo gebėjimus;
• Limbs and body proportions: trumpesnės galūnės ir stambus kūnas, o tai sumažina šilumos praradimą šaltame klimate;
• Dantų ir žandikaulio struktūra: stiprus žandikaulis ir didesni dantys, pritaikyti galingam kramtymui.

Gyvenimo būdas, mityba ir įgūdžiai

Neandertaliečiai buvo aktyvūs medžiotojai-rinkėjai. Dalis maisto tiekimo buvo gyvūninės kilmės – stambūs žinduoliai (mamuto, briedžio, laukinių elnių ir kt.) sudarė svarbią dietos dalį. Taip pat jie rinko ir naudojo augalinius maisto produktus, o izotopiniai ir botaninių liekanų tyrimai rodo, kad jų mityba buvo įvairi ir vietomis pritaikyta.

Toliau – pagrindiniai technologiniai ir socialiniai bruožai:

• Įrankiai: dauguma jų naudojo levalozinės-Mousterian technologijos akmens įrankius, taikė Levallois techniką, retkarčiais darė pjaunamuosius, skobtuosius įrankius, taip pat yra įrodymų apie medžioklės įrankių kotavimą (užtaisyti ant medinių kotų).
• Ugnis: ugnies naudojimas patvirtintas daugelyje gyvenviečių – ugnis buvo naudojama maisto ruošai, šildymui ir šviesai.
• Slėptuvės ir pastogės: gyveno urvuose, uolose ir atviruose tinkamuose prieglaudose; kai kurios vietovės rodo nuolatinį ar sezonišką naudojimą.
• Kultūriniai signalai: rasta pigmentų, galimų papuošalų fragmentų bei mirties apeigų požymių – tai leidžia manyti simbolinį elgesį ir socialines normas.

Simbolika, laidojimas ir komunikacija

Yra įrodymų, kad neandertaliečiai laidodavo mirusiuosius – kai kuriuose kapuose rasta paruoštų pozų, degintų kaulų arba gėlių žiedų pėdsakų (kontroliuojamai aptartais atvejais). Tai rodo ritualų ar simbolinių praktikų galimybę. Taip pat randami pigmentų pavyzdžiai ir galimi papuošalai iš kaulo, dantų ar akmens, kas rodo estetinio arba socialinio identiteto ženklus.

Dėl kalbos gebėjimų mokslininkai deda dešinę nuomonę: anatomija (pvz., gerklų raiščių kanalai ir osnovinės kaukolės sritys) ir genetiniai duomenys (pavyzdžiui, FOXP2 genas) rodo, kad neandertaliečiai galėjo turėti tam tikrą kalbos ar sudėtingos komunikacijos formą, nors tiksli šnekamosios kalbos struktūra lieka neaiški.

Geografinis paplitimas

Neandertaliečių palaikų rasta didžiojoje Europos dalyje, dažniausiai pietų nuo ledo dangos, įskaitant pietinę Didžiosios Britanijos pakrantę. Radinių yra ir už Europos ribų – pavyzdžiui, Zagroso kalnuose Irane ir Levante (Šiaurės Rytų Afrika/Artimieji Rytai). Taip pat aptinkami kaulų likučiai ir genominiai pėdsakai, leidžiantys sekti izoliacijas ir migracijos kelius.

Genetiniai ryšiai su moderniais žmonėmis

Per pastaruosius kelis dešimtmečius išsekta neandertaliečių DNR ir palyginta su šiuolaikinių žmonių genomais. Rezultatai parodė, kad Eurazijos populiacijų genomuose yra neandertaliečių kilmės segmentų – paprastai keli procentai (dažnai minima apie 1–4 %), kas rodo, jog tarp neandertaliečių ir ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių vyko kryžminimasis (hibridizacija). Tai paliko genetinius pėdsakus, kurie kartais susiję su imuninėmis savybėmis, medžiagų apykaita ar odos pigmentacija.

Išnykimas: kada ir kodėl?

Naujausi tyrimai rodo, kad neandertaliečiai išnyko maždaug prieš 40 000 metų, nors kai kurie radiniai gali rodyti vėlyvesnį jų išlikimą atskirose vietovėse. Ankstesni tyrimai nurodė kitokias datacijas, o datavimo problemos dažnai kyla dėl archeologinių vietovių, kuriose rasta jų palaikai, ir konteksto sudėtingumo. Galimos išnykimo priežastys nėra vienareikšmės ir greičiausiai buvo kelių veiksnių derinys:

• Konkurencija su Homo sapiens: atėjimas ir plėtra šiuolaikinių žmonių galėjo sukelti konkurenciją dėl išteklių;
• Genetinė integracija: dalis neandertaliečių genofondo persimaišė su Homo sapiens, todėl dalis linijų tapo „asimiliuotos“;
• Ekologiniai ir klimato pokyčiai: greiti klimato svyravimai galėjo paveikti maisto išteklius ir gyvenamąją aplinką;
• Mažos, fragmentuotos populiacijos: demografiniai veiksniai – mažas gyventojų skaičius, izoliacija ir genetinė varža;
• Ligos ir patogenai: galimas naujų ligų poveikis, plintantis kartu su migracijomis.

Moksliniai metodai ir datavimas

Archeologiniai radiniai, radiokarboninis datavimas, U–Th datavimas, paleogenetika ir stratigrafija sudaro pagrindą neandertaliečių tyrimams. Problemos kyla, kai kaulai yra perkeltuose sluoksniuose arba randami tiesiogiai negalima datuoti, todėl kontekstas (įrankiai, uolienų sluoksniai, kiti organiniai radiniai) yra kritiškai svarbus teisingam chronologiniam nustatymui.

Reikšmė ir paveldas

Neandertaliečiai nėra tik „prieš mūsų rūšį buvę žmonės“ – jie turėjo savo adaptacijas, kultūrą ir socialines struktūras. Jų genetinis paveldas išliko mūsų genomuose ir daro įtaką kai kurioms biologinėms savybėms. Tyrinėjant neandertaliečius, mes geriau suprantame žmogaus evoliuciją, migracijas ir adaptacijas prie skirtingų klimato sąlygų.

Apibendrinant, neandertaliečiai – sudėtinga ir svarbi žmogaus evoliucijos atšaka: jie buvo įgudę medžiotojai, turėjo technologijas, socialinę struktūrą ir simbolinius elementus, o jų genai iki šiol gyvena dalyje pasaulio gyventojų.

Psichinis pajėgumas

Neandertaliečio smegenų dydis rodo, kad neandertaliečiai tikriausiai buvo protingi. Vidutiniškai jų smegenys buvo didesnės nei šiuolaikinių žmonių. Didelės smegenys yra tam tikra fizinė silpnybė. Taip yra dėl to, kad jos sunaudoja daug energijos, padidina kaukolės pažeidimo tikimybę ir sukelia sunkumų gimdymo metu. Šie trūkumai gali būti mažesni nei privalumai, pavyzdžiui, geresnis problemų sprendimas, geresnis socialinis bendradarbiavimas, kalba ir įrankių gamyba.

Neandertaliečių kremeniniai įrankiai (pvz., rankiniai kirviai) buvo smulkiau pagaminti nei ankstyvojo žmogaus. Jie buvo daug mažiau įvairūs ir smulkiau pagaminti nei šiuolaikinio žmogaus neolitiniai įrankiai. Be to, mūsų protėvių sukurto olų meno kokybė yra visai kito lygio nei neandertaliečių. Vis dėlto jie turėjo tam tikros rūšies meno.

Divje Babe fleita

Seniausia kada nors rasta fleita gali būti vadinamoji Divje Babe fleita, 1995 m. rasta Slovėnijos Divje Babe I urve. Jos amžius - apie 43 100 metų. Ji paimta iš jaunos urvinio lokio šlaunikaulio Divje Babe radimvietėje, netoli Mousterio židinio. Archeologai kelia du pagrindinius klausimus:

Ar tai fleita? Apie tai buvo išsamiai kalbėta. Geriausias apibendrinimas yra tas, kad tai tikrai gali būti fleita, bet tai nėra įrodyta (nėra tikra).

Jei tai fleita, ar ją pagamino neandertaliečiai? Vėlgi, tai nėra nuspręsta. Kaip fleita ji viešai eksponuojama Slovėnijos nacionaliniame muziejuje (Narodni Muzej Slovenije) Liublianoje. Muziejaus lankstinuke lankytojams rašoma, kad neandertaliečių gamyba "patikimai įrodyta". Tai nėra bendra nuomonė, ir vėlgi geriausia šią idėją apibūdinti kaip "neįrodytą".

Gebėjimas kalbėti

Ilgą laiką žmonės svarstė, ar neandertaliečiai galėjo kalbėti. Daugelis žmonių mano, kad galėjo, nes jei negalėtų, dėl didelio smegenų dydžio būtų sunku suprasti, kodėl jie negalėjo. Kai buvo aptiktas nepažeistas neandertaliečio žandikaulio kaulas, tai privertė žmones manyti, kad neandertaliečiai galėjo kalbėti. Taip yra todėl, kad žmonėms gūžduobė yra balso dėžutės atrama. Kompiuterinė analizė parodė, kad neandertaliečio žandikaulis buvo labai panašus į žmogaus žandikaulį. Mokslininkai teigia, kad "mūsų išvados atitinka neandertaliečių gebėjimą kalbėti".

Liublianos muziejuje eksponuojamas objektas

Anatomija

Neandertaliečiai buvo maždaug 164-168 cm ūgio ir vidutiniškai svėrė 77,6 kg. Neandertaliečių moterų ūgis buvo apie 154 cm, o svoris - vidutiniškai 66,4 kg.

Neandertaliečiai buvo stipresnio (tvirtesnio) sudėjimo ir pasižymėjo išskirtiniais morfologiniais bruožais, ypač kaukolės. Jie buvo daug stipresni už šiuolaikinius žmones, ypač viršutinėje kūno dalyje.

Neandertaliečių ilgieji kaulai ir sąnariai storesni nei mūsų, o kai kurie ilgieji kaulai šiek tiek išlenkti. Ir storis, ir išlinkimas rodo, kad neandertaliečiams reikėjo daugiau jėgos nei mūsų rūšiai.

Jaunieji neandertaliečiai

Nuo 2007 m. danties amžių galima tiesiogiai apskaičiuoti naudojant neinvazinį danties emalio augimo modelių vaizdavimą rentgeno spindulių sinchrotroninės mikrotomografijos metodu.

Šie tyrimai rodo, kad neandertaliečių fizinis vystymasis buvo daug spartesnis nei šiuolaikinių žmonių vaikų. Rentgeno spindulių sinchrotroninės mikrotomografijos tyrimas, atliktas su ankstyvuoju H. sapiens, įrodo, kad šis skirtumas tarp abiejų rūšių egzistavo jau prieš 160 000 metų iki mūsų dienų.

Lūžiai

Atrodo, kad neandertaliečiai labai dažnai patirdavo lūžius. Šie lūžiai dažnai užgyja, o infekcijos požymių būna mažai arba jų visai nėra, todėl galima daryti prielaidą, kad sužeistaisiais buvo rūpinamasi nedarbingumo metu.

Neandertaliečiai dažnai susižalodavo panašiai kaip šiuolaikiniai rodeo profesionalai, nes dažnai susidurdavo su dideliais, kovingais žinduoliais. Lūžiai rodo, kad jie galėjo medžioti šokdami ant grobio ir jį užkabindami ar net pargriaudami ant žemės.

Neandertaliečių kaukolė nuo mūsų kaukolių skiriasi keliais aspektais.


Tiesioginis palyginimas

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra mokslinis neandertaliečio pavadinimas?

K: Kur buvo rastos neandertaliečių fosilijos?

K: Kas atrado pirmąją fosiliją?

K: Kada, ekspertų nuomone, neandertaliečiai išnyko?

K: Iš kokios rūšies išsivystė neandertaliečiai?

K: Kada šiuolaikiniai žmonės atsiskyrė nuo paskutinio bendro protėvio su neandertaliečiais?

K: Kur už Europos ribų buvo rasta neandertaliečių palaikų?

Paieška pagal raidę