Žmogaus evoliucija

Tiesioginiai Homo genties protėviai

Hominidų fosilijų Afrikoje aptikta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1924 m. Raymondas Dartas aprašė Australopithecus africanus. Šis egzempliorius buvo pavadintas Taungo vaiku - australopiteko kūdikiu, aptiktu Taungo (Pietų Afrikos Respublika) olos telkinyje, kuriame buvo kasamas betonas. Palaikai buvo nepaprastai gerai išsilaikiusi mažytė kaukolė ir individo kaukolės vidinės pusės liejinys. Nors smegenys buvo nedidelės (410 cm³), jų forma, skirtingai nei šimpanzių ir gorilų, buvo suapvalinta ir labiau priminė šiuolaikinio žmogaus smegenis. Be to, egzempliorius turėjo trumpus iltinius dantis, o foramen magnum padėtis liudijo apie dvikojų judėjimą. Visi šie požymiai įtikino Dartą, kad Taungo kūdikis buvo dvikojis žmogaus protėvis, pereinamoji forma tarp beždžionių ir žmonių.

Praėjo dar 20 metų, kol į Dart teiginius buvo rimtai atsižvelgta. Tai įvyko po to, kai buvo rasti kiti panašūs skeletai. Labiausiai paplitusi to meto nuomonė buvo ta, kad didelės smegenys išsivystė anksčiau nei dvikojis, t. y. gebėjimas vaikščioti dviem kojomis daugiau ar mažiau stačiomis. Buvo manoma, kad dvikojiškumui būtinas intelektas, panašus į šiuolaikinių žmonių intelektą. Paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga: dvikojiškumas atsirado pirmiau.

Dabar manoma, kad australopitekai yra tiesioginiai Homo genties, kuriai priklauso šiuolaikiniai žmonės, protėviai. Ir australopitekinai, ir Homo sapiens priklauso Hominini genčiai, tačiau naujausi duomenys verčia abejoti, ar A. africanus yra tiesioginis šiuolaikinių žmonių protėvis; gali būti, kad jis buvo pusbrolis. Iš pradžių australopitekinai buvo priskiriami graciliniams arba robustiniams. Vėliau australopitekas buvo perklasifikuotas į Paranthropus, nors kai kurie autoriai jį vis dar laiko australopitekų porūšiu.

XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai pirmą kartą buvo aprašyti tvirti egzemplioriai, buvo naudojama Paranthropus gentis. XX a. septintajame dešimtmetyje robustinė veislė buvo perkelta į Australopithecus. Pastaruoju metu vėl grįžtama prie pirminės klasifikacijos kaip atskiros genties.

"Tournai", Sahelanthropus tchadensis, išnykusios hominidų rūšies, gyvenusios maždaug prieš 7 milijonus metų, kaukolės liejinys


Australopithecus afarensis rekonstrukcija

Homo gentis

Homo vardą išrinko Carolus Linnaeus. Šiandien yra tik viena šios genties rūšis - Homo sapiens. Buvo ir kitų rūšių, bet jos išnyko.

Paveikslėlyje parodyta, kur ir kokiu metu gyveno kai kurie iš jų. Kai kurios kitos rūšys galėjo būti H. sapiens protėviai. Daugelis greičiausiai buvo mūsų "pusbroliai", jie vystėsi atokiau nuo mūsų protėvių linijos.

Antropologai vis dar tiria tikslią kilmės liniją. Kol kas dar nepasiektas bendras sutarimas dėl to, kurios rūšys turėtų būti laikomos atskiromis rūšimis, o kurios - porūšiais. Kai kuriais atvejais taip yra todėl, kad yra labai mažai fosilijų, kitais atvejais - dėl nežymių skirtumų, naudojamų Homo genties rūšims klasifikuoti.

Homo genties evoliucija daugiausia vyko pleistocene. Visai genčiai būdinga tai, kad ji naudojo akmeninius įrankius, kurie iš pradžių buvo primityvūs, o vėliau vis labiau tobulėjo. Archeologijoje ir antropologijoje pleistocenas paprastai vadinamas paleolitu arba akmens amžiumi.

Homo habilis

Homo habilils greičiausiai buvo pirmoji Homo rūšis. Ji išsivystė iš australopitekų maždaug prieš 2,5 mln. metų. Jis gyveno maždaug iki 1,4 mln. metų. Jis turėjo mažesnius krūminius dantis (galinius dantis) ir didesnes smegenis nei australopitekai.

link Homo erectus

Siūlomos dvi rūšys, gyvenusios prieš 1,9-1,6 mln. metų. Jų santykis nėra išaiškintas. Viena iš jų vadinama Homo rudolfensis. Ji žinoma iš vienos nepilnos kaukolės iš Kenijos. Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad tai buvo dar vienas habilis, tačiau tai nėra patvirtinta. Kitas šiuo metu vadinamas Homo georgicus. Jis kilęs iš Gruzijos ir gali būti tarpinė forma tarp H. habilis ir H. erectus arba H. erectus porūšis.

Homo ergaster ir Homo erectus

Homo erectus pirmą kartą buvo aptiktas Javos saloje Indonezijoje 1891 m. Atradėjas Eugene'as Dubois iš pradžių jį pavadino Pithecanthropus erectus, remdamasis jo morfologija, kuri, jo manymu, buvo tarpinė tarp žmonių ir beždžionių. Homo erectus gyveno maždaug prieš 1,8 mln. iki 70 000 metų. Ankstyvesni egzemplioriai (prieš 1,8-1,2 mln. metų) kartais laikomi kita rūšimi arba porūšiu. vadinami Homo ergaster arba Homo erectus ergaster".

Ankstyvajame pleistocene, 1,5-1 mln. m. pr. m. e., Afrikoje, Azijoje ir Europoje kai kurioms Homo habilis populiacijoms išsivystė didesnės smegenys ir sudėtingesni akmeniniai įrankiai; šių ir kitų skirtumų pakanka, kad antropologai jas priskirtų naujai rūšiai - H. erectus. Be to, H. erectus buvo pirmasis žmogaus protėvis, kuris vaikščiojo tikrai stačias. Tai tapo įmanoma dėl išsivysčiusių fiksuojančių kelių ir kitokios foramen magnum (skylės kaukolėje, į kurią įeina stuburas) vietos. Mėsai kepti jie galėjo naudoti ugnį.

Garsus Homo erectus pavyzdys yra Pekino žmogus; kitų buvo rasta Azijoje (ypač Indonezijoje), Afrikoje ir Europoje. Daugelis paleoantropologų dabar vartoja terminą Homo ergaster ne azijietiškiems šios grupės atstovams apibūdinti. H. erectus jie priskiria tik toms Azijos regione rastoms fosilijoms, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus (dėl skeleto ir kaukolės), šiek tiek besiskiriančius nuo ergasterio.

Neandertalietis

Homo neaderthalensis (paprastai vadinamas neandertaliečiu) gyveno maždaug prieš 250 000-30 000 metų. Taip pat, rečiau įprasta, kaip Homo sapiens neanderthalensis: vis dar diskutuojama, ar tai buvo atskira Homo neanderthalensis rūšis, ar H. sapiens porūšis. Nors diskusija vis dar neišspręsta, mitochondrijų DNR ir Y chromosominės DNR sekos nustatymo duomenys rodo, kad tarp H. neanderthalensis ir H. sapiens genų srautas buvo nedidelis arba jo iš viso nebuvo, todėl jie buvo atskiros rūšys. 1997 m. Dr. Markas Stonekingas, tuometinis Pensilvanijos valstybinio universiteto antropologijos docentas, teigė: "Neandertaliečiai yra viena iš skirtingų genčių:

"Šie rezultatai [remiantis iš neandertaliečių kaulų išskirtos mitochondrinės DNR duomenimis] rodo, kad neandertaliečiai nesuteikė mitochondrinės DNR šiuolaikiniams žmonėms... Neandertaliečiai nėra mūsų protėviai".

Šias išvadas patvirtino ir kitas neandertaliečių DNR šaltinis.

Trečioji rūšis

Sibire rasto piršto kaulo gabalėlio genetinė analizė pateikė netikėtą rezultatą. Jis datuojamas maždaug prieš 40 000 metų, kai šioje teritorijoje gyveno neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad jo mitochondrinė DNR nesutampa nei su mūsų rūšies, nei su neandertaliečių DNR. Jei šis rezultatas teisingas, kaulas priklauso anksčiau nežinomai rūšiai. DNR skirtumų laipsnis leidžia manyti, kad ši rūšis atsiskyrė nuo mūsų giminės medžio maždaug prieš milijoną metų, gerokai anksčiau nei įvyko mūsų rūšies ir neandertaliečių skilimas.

Homo floresiensis

Homo floresiensis, gyvenęs maždaug prieš 100 000-12 000 metų, dėl savo mažo dydžio buvo pramintas hobitu. Jo dydį galėjo lemti salų nykštukinė forma, t. y. didelių žinduolių tendencija salose vystytis mažesnėms formoms. H. floresiensis intriguoja ir savo dydžiu, ir amžiumi. Tai konkretus neseniai atsiradusios Homo genties rūšies, pasižyminčios išvestiniais bruožais, nebūdingais šiuolaikiniams žmonėms, pavyzdys. Kitaip tariant, H. floresiensis turi bendrą protėvį su šiuolaikiniais žmonėmis, tačiau atsiskyrė nuo šiuolaikinio žmogaus linijos ir ėjo kitu evoliucijos keliu. Pagrindinis radinys - skeletas, kaip manoma, maždaug 30 metų amžiaus moters. Rastas 2003 m., jo amžius datuojamas maždaug 18 000 metų. Apskaičiuota, kad gyvos moters ūgis siekė vieną metrą, o smegenų tūris buvo tik 380 cm3 Tai mažas šimpanzės ūgis ir mažiau nei trečdalis H. sapiens vidutinio 1400 cm3 smegenų tūrio.

Vyksta diskusijos, ar H. floresiensis iš tiesų yra atskira rūšis. Kai kurie mokslininkai mano, kad H. floresiensis buvo šiuolaikinis H. sapiens, sergantis patologiniu nykštukiškumu. Šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys Floreso saloje, kurioje rastas skeletas, yra pigmėjai. Šis faktas atitinka bet kurią iš šių teorijų. Viena iš H. floresiensis puolimo krypčių yra ta, kad jis buvo rastas su įrankiais, siejamais tik su H. sapiens.

Žmonių atvykimas į Floresą

Floreso saloje rasta akmens dirbinių, kurių amžius siekia milijoną metų. Šie artefaktai yra pakaitiniai, t. y. juose nėra žmonių skeletų, tačiau juos galėjo pagaminti tik Homo rūšis. Artefaktai - tai plaušeliai ir kiti įrankiai, iš viso 48, kai kurie iš jų yra apdirbti, kad būtų galima išgauti pjovimo briauną. Tai reiškia, kad tuo metu Floreso saloje gyveno žmonės, tačiau iš to negalima spręsti, kokios rūšies tai buvo žmonės.

Homo sapiens

Homo sapiens gyveno maždaug prieš 250 000 metų ir gyvena iki šiol. Nuo prieš 400 000 metų iki antrojo šiltojo laikotarpio viduriniame pleistocene, maždaug prieš 250 000 metų, išaugo jo kaukolė ir išsivystė sudėtingesnės technologijos, paremtos akmeniniais įrankiais. Viena iš galimybių yra ta, kad įvyko perėjimas nuo H. erectus prie H. sapiens. Javos žmogaus duomenys rodo, kad iš pradžių vyko H. erectus migracija iš Afrikos. Tada, daug vėliau, iš H. erectus Afrikoje toliau vystėsi H. sapiens. Vėliau vėlesnė migracija Afrikoje ir iš jos galiausiai pakeitė ankstesnį H. erectus.

Iš Afrikos

Žmogaus genomo, ypač Y chromosomos DNR ir mitochondrinės DNR, tyrimai patvirtino neseną afrikietišką kilmę. Autosominės DNR duomenys taip pat patvirtina neseną afrikietišką kilmę. Šios didžiosios sagos detalės dar nėra iki galo nustatytos, tačiau maždaug prieš 90 000 metų jie persikėlė į Euraziją ir Artimuosius Rytus. Šioje teritorijoje ilgą laiką (Vakarų Europoje - mažiausiai 500 000 metų) gyveno neandertaliečiai, Homo neanderthalensis.

Maždaug prieš 42-44 000 metų Homo sapiens pasiekė Vakarų Europą, įskaitant Didžiąją Britaniją. Europoje ir Vakarų Azijoje Homo sapiens pakeitė neandertaliečius maždaug prieš 35 000 metų. Kaip tai įvyko, nėra žinoma.

Maždaug tuo pačiu metu Homo sapiens atvyko į Australiją (tačiau neseniai Kakadu, Šiaurės Teritorijoje, atlikti archeologiniai kasinėjimai gali rodyti, kad Homo sapiens į Australiją atvyko prieš 65 000 metų). Į Ameriką jie atvyko daug vėliau, maždaug prieš 15 000 metų. Visos šios ankstesnės šiuolaikinio žmogaus grupės buvo medžiotojai-rinkėjai.

Dabartiniais tyrimais nustatyta, kad žmonės genetiškai yra gana homogeniški (panašūs). Individų DNR yra panašesnė nei įprasta daugumai rūšių. Tai galėjo nulemti palyginti nesena jų evoliucija arba Tobos katastrofa. Skiriamieji genetiniai atsirado nedidelėms žmonių grupėms persikėlus į naujas aplinkos sąlygas. Šie prisitaikę bruožai sudaro labai nedidelę Homo sapiens genomo dalį ir apima tokius išorinius "rasinius" požymius, kaip odos spalva ir nosies forma, ir vidinius bruožus, pavyzdžiui, gebėjimą efektyviau kvėpuoti dideliame aukštyje.

H. sapiens idaltu, kilęs iš Etiopijos maždaug prieš 160 000 metų, yra siūlomas porūšis. Tai seniausias žinomas anatomiškai šiuolaikinis žmogus.

Diagrama, kurioje pavaizduoti skirtingi homo genties atstovai, suskirstyti pagal tai, kur ir kada jie gyveno.

Rūšių sąrašas

Šis sąrašas sudarytas chronologine tvarka pagal gentis.

• Sahelanthropus
• Sahelanthropus tchadensis
• Orrorin
• Orrorin tugenensis
• Ardipithecus
• Ardipithecus kadabba
• Ardipithecus ramidus
• Australopitekas
• Australopithecus anamensis
• Australopithecus afarensis
• Australopithecus bahrelghazali
• Australopithecus africanus
• Australopithecus garhi
• Paranthropus
• Paranthropus aethiopicus
• Paranthropus boisei
• Paranthropus robustus
• Kenyanthropus
• Kenyanthropus platyops
• Homo
• Homo habilis
• Homo rudolfensis
• Homo ergaster
• Homo georgicus
• Homo erectus
• Homo cepranensis
• Homo antecessor
• Homo heidelbergensis
• Homo rhodesiensis
• Homo neanderthalensis
• Homo sapiens idaltu
• Homo sapiens (kromanjoniečiai)
• Homo sapiens sapiens
• Homo floresiensis

Susiję puslapiai

• ENCODE: išsami žmogaus genomo analizė
• Paleoantropologija