Homo georgicus - 2002 m. pasiūlyta Homo rūšis, pagrįsta Dmanisyje (Gruzija) rastomis fosilijomis, kurios atrodo tarpinės tarp Homo habilis ir H. erectus. Iš viso Dmanisio kompleksas pateikė kelias kaukoles, žandikaulius ir kitus kaulinius radinius, leidžiančius rekonstruoti ankstyvojo Homo morfologiją ir gyvenimo būdą.

Atradimas ir datavimas

Pirmą kartą liekanas 1991 m. atrado gruzinų mokslininkas Davidas Lordkipanidzė, vėliau vadovavęs iškasenų darbams drauge su tarptautine komanda. Didesnės apimties kasinėjimai vyko 1999 ir 2001 m., kurių metu rasta daug svarbių fosilinių kaukolių ir žandikaulių, taip pat postkranijinių (kūno) fragmentų. Dalis skeleto buvo rasta 2001 m. Fossilijų amžius nustatytas maždaug 1,8 mln. metų (paleomagnetinių tyrimų ir radiometrinių datavimo metodų duomenimis), todėl Dmanisio radiniai laikomi vienu ankstyviausių Homo išsiveržimo iš Afrikos į Europą pavyzdžių.

Morfologinės savybės

Dmanisio homininai pasižymi mišriomis savybėmis: kaukolės forma ir dantų ypatybės primena ankstyvąjį H. habilis, tuo tarpu kai kurios kūno proporcijos ir kai kurių kaukolės bruožų bruožai sutampa su H. erectus. Kaukolės talpa vertinimuose svyruoja (apytikriai keli šimtai kubinių centimetrų mažesnė už vidutinę vėlesnio H. erectus), o kūno ūgis ir masė rodo, kad tai buvo santykinai smulkesnės sudėties individai (statura ir kūno masė vertinama apie 1,45–1,60 m ir ~45–60 kg, priklausomai nuo individo). Iš radinių matyti, kad Dmanisio žmonės turėjo paprastesnę technologinę įrangą ir bendrą anatomijos variabilumą.

Archeologinis kontekstas

Šalia žmogaus palaikų Dmanisyje rasta įvairių akmeninių įrankių (paprastos Oldowan-tipo technologijos atmainos) ir gyvūnų kaulų, rodančių medžioklės ar kaupiamos mėsos vartojimo veiklą bei sąveikas su aplinka. Faunos liekanos (didesni žolėdžiai, žinduoliai) leidžia rekonstruoti atviras arba mišrias stepines buveines, kuriomis galėjo judėti ankstyvieji Homo atstovai.

Taksonominės ir evoliucinės diskusijos

Iš pradžių kai kurie mokslininkai priskyrė rastus žandikaulius ir kaukoles Homo ergaster arba H. erectus grupėms. Tačiau dėl dydžio ir morfologinių skirtumų Lordkipanidzė ir kolegos 2002 m. pasiūlė atskirą rūšį — H. georgicus. Verta paminėti, kad taksonominis suskaidymas nėra vienareikšmis: dalis tyrinėtojų laiko Dmanisio formą ankstyvuoju H. erectus arba kaip variaciją ankstyvojo Homo populiacijose. Svarbus aspektas — radiniai parodo didelę vidinę variabilumą ankstyvųjų Homo populiacijose, todėl daug kas priklauso nuo to, kaip apibrėžiami rūšies kriterijai.

Reikšmė žmogaus evolucijai

Dmanisio radiniai turi didelę reikšmę, nes tai vienas iš ankstyviausių įrodymų, kad Homo gebėjo išeiti iš Afrikos ir prisitaikyti prie naujų aplinkų jau prieš ~1,8 mln. metų. Jie rodo, kad net mažesnio smegenų tūrio individai naudojo akmens įrankius ir išgyveno įvairiose ekosistemose. Radinių kompleksas leidžia studijuoti morfologinę kintamumą, elgsenos elementus ir ankstyvąjį migrantų srauto maršrutą iš Afrikos į Euraziją.

Išvados

Dmanisio radiniai — tai vertingas langas į ankstyvąją Homo istoriją. Nesudėtingi įrankiai, įvairūs kaukolės ir žandikaulių bruožai bei ~1,8 mln. metų amžius suteikia svarbių duomenų apie biologinį ir kultūrinį ankstyvųjų žmonių adaptacijos lygį už Afrikos ribų. Taksonominiai klausimai tebėra diskutuotini, bet vis tiek Dmanisio radiniai yra kertinė ankstyvosios žmogaus migracijos ir evoliucijos detalė.