Australopithecus africanus pirmą kartą aprašė Raymondas Dartas 1925 m., kai jam buvo pateikta gerai išsilaikiusi jauno australopitekino, apie 3–4 metų amžiaus, kaukolė. Ši kaukolė dažnai vadinama Taungo vaiku, pagal Taungo miestą Pietų Afrikoje, kur ji buvo rasta kalkakmenio karjere. Tai viena iš išsamiausių ir mokslui svarbiausių A. africanus kaukolių; endokasto (smegenų atspaudo) analizės pateikė vertingos informacijos apie kaukolės ir smegenų morfologiją. Remiantis šiuolaikinėmis geochronologinėmis analizėmis, A. africanus egzistavo maždaug prieš 3,03–2,04 mln. metų.

Morfologija ir kūno bruožai

Australopithecus africanus turėjo tam tikrų primityvių ir pažangių požymių derinį, kuris rodo pereinamąją formą tarp ankstyvųjų homininų ir vėlesnių Homo atstovų. Svarbiausi bruožai:

  • Veido ir kaukolės bruožai: santykinai plokščias (lėkštės formos) veidas, išryškėjęs prognatizmas (išsirietimas žemyn link žandikaulio) ir santykinai mažesnė kaukolės talpa nei šiuolaikinių žmonių (apytiksliai 400–500 cm3 su augančiu dydžiu branduolio metu).
  • Dantys: didesni užpakaliniai dantys (moliai) su storu emaliu – prisitaikymas kramtyti kietesnę augalinę džiaugmę ir sėklas; priekiniai dantys (incisivai) buvo proporcingai mažesni. Dėmesys buvo daugiausia kreipiamas į užpakalinius dantims.
  • Raumenų pritvirtinimo vietos: patinų kaukolėse kartais matoma sagitalinė ketera (sagitalinė kėtra) – tai rodo stiprius kramtymo raumenis, prisitvirtinusius viršuje, kad būtų galima išlaikyti ir veiksmingai naudoti galingą žandikaulį; prie šios keteros buvo prisitvirtinę dideli raumenys, padedantys išlaikyti sunkų žandikaulį.
  • Po kaukolės (postcranial): atradimai rodo mišrų judėjimo būdą – gebėjimą vaikščioti stačia koja (bipedalizmą), tačiau su kai kuriais pritaikymais lipimui (pvz., kreivos pirštų falangės, tam tikros peties ir stuburo savybės).

Elgsena, ekologija ir paskirstymas

A. africanus gyveno Plioceno pabaigoje ir ankstyvajame Pleistocene pietų Afrikos regione. Jų buveinė buvo mišri – atviros pievos ir miškingos zonos, kuriose buvo vaisių, šaknų, sėklų ir galbūt smulkios mėsos šaltiniai. Stambiųjų molinių dantų ir stiprių žandikaulių konstrukcija rodo prisitaikymą prie įvairios mitybos, įskaitant kietesnę augalinę medžiagą.

Reikšmė žmogaus evoliucijoje

Australopithecus africanus turi didelę mokslinę reikšmę, nes atskleidė, kad bipedalizmas atsirado prieš didelį smegenų vystymąsi – kitaip tariant, stovėjimas ir vaikščiojimas ant dviejų kojų nebuvo tiesiogiai susiję su daug didesnių smegenų atsiradimu. Taungo vaiko foramen magnum (kaukolės pagrindo anga) buvimas labiau po kaukole rodo vertikalią kaukolės padėtį – patikimas įrodymas apie bipedalumą ankstyvųjų homininų atžvilgiu.

Radiniai, rasti Pietų Afrikos urvuose (pvz., Taungas, Sterkfontein, Makapansgat), taip pat parodė, kad A. africanus galėjo būti giminystės grandis arba šakos, artimos linijai vedančiai prie Homo. Nors iš pradžių atradimas susilaukė skeptiško priėmimo dėl tada vyraujančių idėjų (ir dėl Piltdown žmogaus atradimo sąsajų to meto diskusijose), vėlesni radiniai ir analizės patvirtino Taungo vaiko svarbą kaip ankstyvo hominino pavyzdį.

Santrauka

Australopithecus africanus – svarbus ankstyvas homininas, kursų buvimas Pietų Afrikoje ir gero išlikimo radiniai, kaip Taungo vaikas, leido suprasti, kad dviejų kojų vaikščiojimas tapo būdingas dar prieš žmogaus tipo smegenų išsiplėtimą. Tyrimai apie šią rūšį padeda aiškinti žmonių kilmės kelią ir evoliucinius prisitaikymus Plioceno–Pleistoceno pereinamuoju laikotarpiu.