Taungo vaikas yra kaukolės fosilija. Kaukolėje taip pat yra smegenų atspaudas. Ji priklauso Australopithecus africanus. Ją 1924 m. Taunge, Pietų Afrikos Respublikoje, aptiko karjeristas, dirbęs Šiaurės kalkių kompanijoje. Raymondas Dartas, Witwatersrando universiteto anatomas, apžiūrėjo fosiliją ir įžvelgė jos svarbą. Dartas 1925 m. žurnale "Nature" paskelbė savo aprašymą ir apibūdino ją kaip naują rūšį.
Tuo metu britų antropologai tikėjo Piltdauno žmogumi. Šis sukčius turėjo dideles smegenis ir beždžionių dantis - visišką priešingybę Tauningo vaikui, todėl Dart'o atradimas dešimtmečius nebuvo įvertintas.
Fizinių požymių aprašymas
Taungo vaiko kaukolė (žymima kaip Taung 1) priklauso jaunam individui – amžius mirdamas įvertintas maždaug 3–4 metų. Kaukolės ir smegenų atspaudo analizė parodė, kad nors smegenų tūris buvo mažesnis nei šiuolaikinio žmogaus (maždaug keli šimtai kubinių centimetrų), smegenų struktūros bruožai – ypač priekinės smegenų dalies (žmogaus tipo smegenų vystymasis) – priminė žmogaus evoliucijos tendencijas.
Reikšmingiausias požymis – foramen magnum (stuburo smegenų angos) padėtis kaukolės pamatinėje dalyje. Jos vieta rodo, kad galva buvo stovima ant vertikaliai laikomo stuburo, o tai yra neatimamas bipedalumo (dvigubos eisenos) rodiklis. Tokie bruožai patvirtino idėją, kad vaikščiojimas dviem kojomis atsirado anksčiau nei reikšmingas smegenų dydžio padidėjimas.
Amžius ir mirties aplinkybės
Taungo vaiko fosilija yra datuojama į plioceno epochą – maždaug prieš 2,8–2,3 mln. metų. Tyrimai taip pat pateikė hipotezę apie mirties priežastį: kaukolėje ir kituose panašiuose Pietų Afrikos primatų paviršiuose aptikti žymenys bei fragmentai rodo galimą plėšrūnų (ypač didžiųjų plėšriųjų paukščių) puolimą. Todėl mokslininkai mano, kad vaikas galėjo būti pagautas ir nužudytas paukščių plėšrūnų, o vėliau jo kaulai pateko į kalkių sluoksnius karjere.
Mokslinė reikšmė ir vertinimas
Taungo vaikas padarė didelį poveikį žmogaus kilmės tyrimams, nes tai buvo vienas iš pirmųjų radinių, rodžiusių Afriką kaip homininų kilmės vietą. Tačiau dėl tuo metu dominuojančių Europos centrinių teorijų ir Piltdauno žmogaus šlovės, Dartas susidūrė su priešinimusi. Piltdauno žmogaus atskleidimas kaip klastotės 1953 m. ir vėlesni Pietų Afrikos atradimai (pvz., Robert’o Broom’o aptikimai Sterkfontein ir kt.) palaipsniui įtvirtino Australopithecus africanus vietą evoliucijos medyje.
Vėlesni tyrimai ir saugojimas
Per dešimtmečius Taungo vaiko kaukolė buvo išsamiai tyrinėta naudojant modernias metodes, tokias kaip kompiuterinė tomografija ir mikroskopinė paviršiaus analizė, kas padėjo geriau suprasti smegenų architektūrą, dantų vystymąsi ir tikslesnes mirties aplinkybes. Originali fosilija tebėra svarbus mokslinis eksponatas ir saugoma mokslinių kolekcijų kontekste Pietų Afrikoje.
Apibendrinant: Taungo vaikas – tai svarbi Australopithecus africanus fosilija, suteikusi ankstyvą įrodymą, kad bipedalumas vystėsi prieš smarkų smegenų dydžio didėjimą, ir reikšmingai pakeitusi mokslinį požiūrį į žmogaus evoliucijos ištakas.



