Ulsterio škotai – etninė grupė Airijoje, kilusi daugiausia iš žemumų škotų ir anglų, gyvenusių šių dviejų šalių pasienyje. Daugelis jų buvo vadinamieji Border Reivers – pasienio apylinkių plėšikai ir raitelių bendruomenės, kurių gyvenimo būdas ir karybinė patirtis darė juos tinkamais naujoms karo ir žemės ūkiui reikalingoms užduotims. Masinis jų persikėlimas į Airiją prasidėjo XVII a., kai pagal Ulsterio plantaciją Anglijos karaliaus Jokūbo I valią didelės žemės valdos, atimtos iš vietinių airių didikų po karinių konfliktų, buvo perduotos anglų ir škotų koloniams, daugiausia Ulsterio provincijoje. Terminas "ulsterskotai" dažniausiai reiškia būtent šiuos XVII a. kolonistus, nors rečiau taip vadinami ir anksčiau, šimtmečiais anksčiau, iš dabartinės šiaurės vakarų Škotijos pradėję keltis žmonės, įskaitant gallowglass (liet. galvažudžius) – profesionalius vikšrinius kovotojus, kurie anksčiau įsivėlė į Airijos istoriją.

Kilmė ir istorinis kontekstas

Ulsterio škotų kolonistai daugiausia atvyko iš Galovėjaus, Airišyro ir Škotijos pasienio krašto, tačiau tarp jų buvo ir žmonių iš toliau į šiaurę esančių Škotijos žemumų bei Aukštumų. Plantacijos tikslas buvo konsoliduoti karališką valdžią Ulsteryje, pakeisti demografinę sudėtį, paskatinti protestantišką gyventojų skaičiaus augimą ir sumažinti vietinių airių galią. Dėl to manyti, kad ulsterio škotų bendruomenės greitai įsitvirtino regiono žemės ūkyje, vietinėje valdžioje ir religiniame gyvenime.

Religija, kultūra ir kalba

Ulsterio škotai buvo daugiausia protestantai, ypač presbiterijonai, nors tarp jų buvo ir anglikonų (Church of Ireland). Presbiterionizmo įsiteisijimas darė didelę įtaką jų bendruomeniniam gyvenimui, vertybėms ir emigracijos motyvams vėlesniais laikotarpiais. Kultūriškai jie išlaikė škotiškas tradicijas – muziką, dainas, liaudies papročius ir teisinį bei socialinį elgesį, taip pat vietinės bendruomenės organizavimą aplink bažnyčią ir parafiją.

Kalbiniu požiūriu ulsterio škotai dažnai kalbėjo škotų kalbos (Scots) dialektu, kuris Ulsteryje virsta vadinamuoju Ulster Scots (žinomu kai kuriose srityse iki šiol). Jie taip pat daugelyje vietovių ilgą laiką naudojo anglų kalbą; kai kurie bendruomenės nariai ir jų palikuonys mokėjo ar turėjo kontaktų su airių (gaelių) kalba.

Emigracija ir diasporos plėtra

Per kelis šimtmečius ulsterio škotų palikuonys gausiai emigravo į įvairias pasaulio dalis. Daugiausia jie keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ypač stipriai prisidėjo prie kolonijinės ir vėlesnės vidurio Atlanto regiono (Pennsylvania, Virginia, Appalachai) gyventojų formavimosi. Emigracijos priežastys buvo įvairios: ekonominiai sunkumai, žemės stygiaus problema, religiniai siekiai (pageidavimas gyventi bendruomenėse su presbiterionų dauguma) ir politiniai veiksniai, įskaitant vėlesnes socialines ir ekonomines krizes.

Be JAV, ulsterio škotų kilmės žmonės išsisklaidė po visą Britų imperiją ir kitas šalis:

  • Kanada – daug kolonistų įsikūrė Maritimes ir Ontarijo srityse;
  • Australija ir Naujoji Zelandija – pietinėse pusrutulio kolonijose jie prisidėjo prie kaimo ir miesto bendruomenių kūrimo;
  • Pietų Afrika – dalis emigrantų dalyvavo kolonijiniuose projektuose ir žemės ūkyje;
  • taip pat mažesniais mastais – į Argentiną ir Čilę Pietų Amerikoje, kur jie susijungė su kitomis britų bendruomenėmis.

JAV ulsterio škotų palikuonys (dažnai vadinami „Scots‑Irish“ arba „Scotch‑Irish“ anglų kalboje) turėjo didelę įtaką Amerikos pasienio plėtrai, kultūrai (muzikai, religijai, ūkininkavimui) ir politinei aplinkai. Jie buvo žinomi kaip tvirti kauburiai, kovotojai ir aktyvūs bendruomenių kūrėjai ypač pietryčių ir pietinių valstijų regionuose.

Terminai ir pavadinimų skirtumai

Škotai‑iršai – tradicinis terminas, kuriuo anglų kalba vadinami ulsterio škotai, vėliau emigravę į dabartines Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikietiškos kalbos vartosenos variantai skiriasi: terminas „Scots‑Irish“ yra senesnis ir buvo paplitęs jau nuo XVIII a., o formos „Scotch‑Irish“ ar kitokios parafrazės pasitaiko rečiau arba vėlesnėse šaltinių redakcijose. Pagal Merriam‑Webster žodyną, paminėjimai „škotai‑iršai“ užfiksuoti nuo 1744 m., o žodis „scotch‑irish“ ar panašios versijos atsirado vėliau. Svarbu nesupainioti šio termino su „airiškais škotais“ – tai yra visiškai kitokios kilmės žmonės, kuriuos sudaro neseniai į Škotiją atvykę airiai arba airių kilmės gyventojai Škotijoje.

Šiuolaikinė reikšmė

Dabartinėje Airijoje ir ypač Šiaurės Airijoje (Northern Ireland) ulsterio škotų palikimas matomas tiek demografinėje, tiek kultūrinėje erdvėje: jų palikuonys sudarė reikšmingą protestantiškų bendruomenių dalį, turėjo įtakos vietinei politinei sandarai ir etninei tapatybei. Ulsterio škotų diasporos bendruomenės ir šiandien puoselėja tradicijas, kalbas bei religinius papročius, o jų poveikis matomas ir platesnėje anglų kalbinėje kultūroje.