Ulsterio plantacija buvo organizuota Ulsterio kolonizacija (plantacija) ir laikoma didžiausia iš visų Airijos plantacijų. Ulsteris yra Airijos provincija. Anglijos vyriausybė į šią teritoriją atsiuntė gyventojų iš Škotijos ir Anglijos, manydama, kad nauji gyventojai padės užtvirtinti anglų kontrolę. Nors įvairūs parengiamieji žingsniai prasidėjo jau apie 1606 m., oficialus ir sisteminis plantacijos įgyvendinimas buvo aktyvintas po vadinamosios "kelių kunigaikščių bėgimo" (Flight of the Earls) 1607 m. ir ypač nuo 1609 m., kai karalius Jokūbas I patvirtino detalesnį planą.
Kilmė ir tikslai
Pagrindinis plantacijos tikslas buvo sumažinti ir užgniaužti vietinį pasipriešinimą anglų valdžiai bei užtikrinti lojalumą Karalystei. Buvo nuspręsta konfiskuoti dideles žemės dalis iš tradicinių airių klanų vadų ir padalinti jas naujiems nuomininkams bei korporacijoms, kurios turėjo apgyvendinti savo žemes anglų ir škotų kolonistais. Tokiu būdu vyriausybė siekė pakeisti demografinę, religijnę ir politinę teritorijos struktūrą.
Žemės išskirstymas ir pagrindiniai dalyviai
Iš airių O'Neilų dinastijos (gėlų kalba - Uí Néill) ir O'Donelų dinastijos (gėlų kalba - Uí Domhnaill) vadų buvo atimta visa jiems priklausiusi žemė ir panaudota kolonistų reikmėms. Apskaičiuota, kad ši žemė sudarė apie pusę milijono akrų (2 000 km²) Donegalo (tuo metu vadinto Tyrconnell), Tyrone, Fermanagh, Cavan, Coleraine ir Armagh grafystėse. Didžioji dalis Antrimo ir Dauno grafysčių buvo kolonizuotos privačiai, be tiesioginės karališkosios kontrolės.
Žemės skirstymo sistemoje dalyvavo keli tipai gavėjų: undertakers (kartais verčiami kaip "britų nuomininkai"), kurie įsipareigojo atvesti tam tikrą skaičių šeimų, pastatyti tinkamus namus ir gynybinius statinius; servitors (buvę kariškiai ir administracijos pareigūnai), kurie gavo žemes už tarnybą; bei ribotas skaičius vadinamųjų "deserving Irish" — lojalių airių, kuriems buvo leista pasilikti dalį savo žemių. Kolonistai turėjo būti anglakalbiai ir protestantai, o jiems keliami reikalavimai apėmė žemės valdymą, gynybos statinių statymą ir tam tikrų kultūrinių bei administracinių normų laikymąsi.
Kolonistai, tikėjimas ir ekonomika
Kolonistai dažniausiai buvo iš Škotijos ir Anglijos. Škotijos atstovai daugiausia buvo presbiterionai, tuo tarpu anglai daugiausia priklausė Anglikonų bažnyčiai. Toks gyventojų ir religijų pasiskirstymas ilgainiui pakeitė Ulsterio religinę geografiją — provincijoje atsirado daug protestantų bendruomenių, kurios iš esmės skyrėsi nuo katalikiškos daugumos likusioje Airijoje.
Ekonomiškai plantacija paskatino žemės ūkio ir amatininkystės pokyčius: nauji gyventojai įvedė kitokias žemdirbystės technologijas, skatino miestelių ir kaimų vystymą, o taip pat prisidėjo prie linininkystės vystymosi — vėliau linen pramonė tapo svarbia Ulsterio ekonomikos dalimi. Svarbūs miestų centrai buvo atkuriami arba įkuriami iš naujo, pavyzdžiui Derry (vėliau tapęs Londonderry) ir Coleraine, kurių plėtrai didelę įtaką darė Londono gildijos.
Vykdymas ir pasipriešinimas
Oficialus sklypų paskirstymas buvo parengtas ir įgyvendintas per kelis dešimtmečius, tačiau jis nebuvo ramus procesas. Vietiniai airiai dažnai pasipriešino iškeldinimams ir naujai tvarkai. 1641 m. įvykusi airių katalikų sukilimas (The Irish Rebellion of 1641) kilęs iš ilgalaikio nepasitenkinimo dėl žemės praradimo, diskriminacijos ir ekonominių sunkumų, smarkiai nukreipė prieš naujakurius ir sudavė rimtą smūgį plantacijos stabilumui. Vėlesni karai, įskaitant anglų pilietinius karus ir Cromwellio kampaniją, dar labiau pakeitė žemės nuosavybės struktūras.
Pasekmės ir ilgalaikė įtaka
Ulsterio plantacija turėjo gilių politinių, socialinių ir kultūrinių pasekmių. Ji pakeitė gyventojų sudėtį — daugelyje Ulsterio vietovių atsirado protestantų dauguma arba reikšminga jų bendruomenė. Tai vėliau tapo svarbiu veiksniu regiono politiniame ir konfesiniame susiskaldyme, kuris išliko svarbus per amžius ir prisidėjo prie XIX–XX a. įtemptų santykių tarp bendruomenių, galiausiai nulėmusių ir XX a. pradžios politinę padėtį bei Airijos padalijimą.
Nors plantacija atnešė ir ekonominio augimo požymių, daugeliui vietinių airių ji reiškė nuostolius — prarastas žemes, socialinį smurtą ir ilgalaikį marginalizavimą. Istorikai dažnai vertina Ulsterio plantaciją kaip kertinį momentą, nulėmusį ilgalaikes demografines ir kultūrines transformacijas šiaurės Airijoje.
Santrauka: Ulsterio plantacija — tai XVII a. pradžioje vykdyta sisteminė žemės konfiskacija ir kolonizacija, kuriai įgyvendinti buvo atvežti anglų ir škotų protestantų gyventojai. Projektas siekė užtvirtinti anglų valdžią, pakeisti vietos demografiją ir skatinti ekonominę plėtrą, bet kartu paliko gilias žaizdas ir padarė ilgalaikę įtaką Airijos istorijai.
