Ulsterio plantacija
Ulsterio plantacija buvo organizuota Ulsterio kolonizacija (plantacija). Ulsteris yra Airijos provincija. Anglijos vyriausybė ten gyventi siuntė žmones iš Škotijos ir Anglijos. Tai prasidėjo XVII a. pradžioje, nuo 1606 m. Jis buvo kolonizuotas siekiant sustabdyti toje teritorijoje gyvenančius žmones, kovojančius prieš anglų valdžią. Praėjusiame šimtmetyje Ulsteris buvo labiausiai anglų valdžiai besipriešinantis regionas.
Iš airių O'Neilų dinastijos (gėlų kalba - Uí Néill) ir O'Donelų dinastijos (gėlų kalba - Uí Domhnaill) vadų buvo atimta visa jiems priklausiusi žemė ir panaudota kolonistų reikmėms. Apskaičiuota, kad ši žemė sudarė apie pusę milijono akrų (2 000 km²) Donegalo (tuo metu vadinto Tyrconnell), Tyrone, Fermanagh, Cavan, Coleraine ir Armagh grafystėse. Didžioji dalis Antrimo ir Dauno grafysčių buvo kolonizuotos privačiai.
Kolonistai taip pat buvo vadinami "britų nuomininkais". Jie daugiausia buvo iš Škotijos ir Anglijos. Jie turėjo būti anglakalbiai ir protestantai. Škotijos kolonistai daugiausia buvo presbiterionai, o anglai daugiausia priklausė Anglikonųbažnyčiai. Ulsterio plantacija buvo didžiausia iš visų Airijos plantacijų.
Ulsterio grafystės (šiuolaikinės ribos), kurios buvo kolonizuotos plantacijų metu. Šis žemėlapis yra supaprastintas, nes faktiškai kolonizuotos žemės plotas neapėmė visos užšviestos teritorijos.
Fonas
Hugh O'Donnell ir Hugh O'Neill jautė, kad anglų įsibrovėliai kelia grėsmę jų padėčiai ir Ulsterio valdžiai. Vyko daugybė mūšių, kuriuose buvo nugalėtos nedidelės anglų grupės, sukilimas žinomas kaip Devynerių metų karas. Kitais metais jie parašė Ispanijos karaliui Pilypui II prašydami pagalbos. Ispanų pagalba atvyko, bet 1601 m. spalio mėn. išsilaipino Kinsale, už kelių mylių nuo Ulsterio. O'Neilas ir O'Donelas surinko savo kariuomenę ir 1601 m. Kalėdų išvakarėse susitiko Kinsalyje. Juos nugalėjo stipri 20 000 vyrų anglų armija, vadovaujama lordo pavaduotojo Mountjojaus. Ispanai pasidavė. Po dvejų metų O'Neilas ir kiti lyderiai pasidavė Mellifonto sutartimi. Mellifonte Ulsterio vadai sutiko pripažinti anglų valdžią savo žemėse (šerifus ir teisėjus). Jie taip pat sutiko atsisakyti Brehono teisės, airių kalbos ir bet kokių tolesnių minčių apie sukilimą. Sumažėjus žmonių paramai ir padidėjus Anglijos kontrolei Ulsteryje, O'Neilas ir beveik šimtas pagrindinių Ulsterio airių šeimų narių pabėgo iš Airijos per vadinamąjį grafų pabėgimą. Jie išvyko į Ispaniją, Italiją ir Romą.
Renginiai
Anglijos pareigūnai Airijoje lengvai įtikino karalių Jokūbą I, kad geriausias būdas užsitikrinti Ulsterio ištikimybę ateityje - plantacija. Pirmiausia Antrimas ir Daunas buvo atiduoti dviem škotų didikams. Taip buvo atvežta tūkstančiai škotų kolonistų, kurie dirbo žemę kaip nuomininkai. Iki 1609 m. šie plantatoriai buvo tvirtai įsitvirtinę. Plotas, kurį reikėjo apsodinti, apėmė šešias grafystes: Donegal, Derry, Armagh, Fermanagh, Cavan ir Tyrone. Buvo pasimokyta iš ankstesnių plantacijų. Niekam neturėjo būti suteikta daugiau kaip 2000 akrų, o įstatymai buvo griežtesni. Ulsterio plantacijoje dalyvavo įvairios grupės.
- Dvarininkai: jų valdos paprastai siekė 1000 akrų. Jų metinės nuomos mokesčio normos buvo labai mažos - apie 5,33 svaro sterlingų. Visos kapaviečių valdos buvo netoli viena kitos. Apsaugai, priklausomai nuo savo valdų dydžio, undertakeriai žadėjo pastatyti tvirtą kiemą arba akmeninį namą, o aplink jį - tvirtą kiemą arba bawn (akmeninę sieną). Jie įsipareigojo per trejus metus turėti tik anglų arba škotų nuomininkus.
- Tarnautojai: jie buvo vadinami tarnais, nes devynerių metų kare tarnavo karūnai kaip pareigūnai ar kariai. Tai buvo didžiausia plantatorių grupė. Jiems buvo leista turėti kai kuriuos airių nuomininkus, jei jie juos griežtai kontroliavo. Tarnai turėjo mokėti metinį 8 svarų sterlingų nuomos mokestį.
- Gimtoji airių kalba: Ši naujakurių grupė buvo vietiniai airiai, kurie per Devynerių metų karą išliko lojalūs. Jie buvo įsikūrę netoli tarnų, kurie įsipareigojo juos prižiūrėti.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Ulsterio plantacija?
A: Ulsterio plantacija buvo organizuota Airijos provincijos Ulsterio kolonizacija (plantacija). XVII a. pradžioje Anglijos vyriausybė iš Škotijos ir Anglijos atsiuntė ten gyventi žmones.
K: Kodėl Anglijos vyriausybė siuntė žmones kolonizuoti Ulsterio?
A: Anglijos vyriausybė siuntė žmones kolonizuoti Ulsterio, kad sustabdytų ten gyvenančius žmones nuo kovos prieš Anglijos valdžią. Ankstesniame šimtmetyje ši teritorija buvo itin priešiška anglų valdžiai.
K: Kam priklausė didžioji dalis kolonistams paimtos žemės?
A: Dauguma kolonistams paimtų žemių priklausė airių vadams, priklausantiems dviem dinastijoms - Uí Néill ir Uí Domhnaill (gėlų kalba - Uí Néill ir Uí Domhnaill).
K: Kiek žemės buvo paimta kolonizacijai?
Atsakymas: Apskaičiuota, kad kolonizacijai buvo paimta apie pusė milijono akrų (2 000 km²) šešiose grafystėse - Donegalo (tuo metu vadintoje Tyrconnell), Tyrone, Fermanagh, Cavan, Coleraine ir Armagh. Didžioji dalis Antrimo ir Dauno grafysčių taip pat buvo kolonizuota privačiai.
Klausimas: Kaip vadinosi šie kolonistai?
A: Šie kolonistai buvo vadinami "britų nuomininkais". Jie daugiausia atvyko iš Škotijos ir Anglijos, turėjo būti protestantai ir mokėti anglų kalbą.
K: Kokią religiją išpažino dauguma Škotijos kolonistų?
A: Dauguma Škotijos kolonistų išpažino presbiterionizmą, o kolonistai iš Anglijos daugiausia priklausė Anglikonų bažnyčiai.
Klausimas: Kaip ji skiriasi nuo kitų Airijos plantacijų?
A: Ulsterio plantacija buvo didžiausia iš visų šiuo laikotarpiu Airijoje vykdytų plantacijų.
