Drėgnasis miškas

Charakteristikos

Tropiniams atogrąžų miškams būdingi šie bruožai:

1. Žemė dažniausiai yra žemiau nei 700 metrų iki jūros lygio.
2. Klimatas:
1. Didelis kritulių kiekis
2. Aukšta temperatūra
3. Vienodas: nėra didelių skirtumų
3. Augalija: 90 % ar daugiau dygiakrūmių
1. Aukšti medžiai
2. Lianos (vijokliniai augalai)
3. Epifitai
4. Lapai dideli, ištisiniais pakraščiais, su lašėjimo galiukais
5. Žiedai ir vaisiai dideli
6. Apdulkina daugiausia vabzdžiai
7. Leguminaceae yra labiausiai paplitusi augalų šeima
8. Visžaliai augalai: lapai gali kristi, bet ne sezoniškai
4. Gyvūnai
1. Didelė įvairovė: daug skirtingų rūšių
2. Daug vabzdžių, kurie minta augalais, ir daugybė augalų apsaugos nuo vabzdžių priemonių.
3. Daugelis medžių žinduolių

Penki sluoksniai

Atogrąžų atogrąžų miškuose paprastai vyrauja skirtingi augalai ir gyvūnai skirtingais lygmenimis. Viršutinis sluoksnis yra besiformuojantis sluoksnis. Toliau yra medžių vainikų sluoksnis. Po aukšta paklode yra paklotė. Paklotę sudaro mažesni medžiai, vijokliniai augalai ir krūmai. Kitas sluoksnis vadinamas krūmų sluoksniu, jame daugiausia auga krūmai. Apatinis sluoksnis yra miško paklotė. Jį sudaro ant žemės esantys smulkūs augalai.

Besiformuojantis sluoksnis

Besiformuojantis sluoksnis yra labiausiai nutolęs nuo žemės paviršiaus. Aukštai medžiuose peri ereliai. Jų akylos akys nuolat ieško mažų beždžionėlių ir kito grobio. Medžių viršūnėmis nuolat skraido drugeliai, papūgos, tukanai ir šimtai kitų spalvingų paukščių.

Stogo dangčio sluoksnis

Stogastogė yra tarsi didžiulis žalias stogas virš miško. Medžiai auga ploni ir tiesūs, tarsi saulės ieškantys stulpai. Jie neišleidžia šakų, kol nėra labai aukšti. Tada jos išsiskleidžia kaip skėtis saulės spinduliuose. Medžiai auga taip arti vienas kito, kad į žemesnius sluoksnius prasiskverbia labai mažai šviesos. Sluoksnyje gyvena daugybė beždžionių, paukščių ir vabzdžių rūšių. Gyvūnai, kurie šį sluoksnį vadina savo namais, dažnai per visą savo gyvenimą nė karto neliečia žemės. Viską, ko jiems reikia, jie randa medžių lajoje. Vandens galima gauti iš medžių drevių, o jei jo nėra, šį poreikį patenkina medžių lajos lapuose ir epifituose augantys augalai. Gyvūnai minta medžių lapais ir vaisiais, vabzdžiais ar kitais gyvūnais. Aukšti medžių lajos medžiai turi turėti galimybę pasiekti aukštai ore esančią saulės šviesą ir vis tiek gauti maistinių medžiagų iš plono dirvožemio miško paklotėje. Jų šaknys neįsiskverbia giliai į dirvožemį, nes ten nėra nieko, ką augalai galėtų pasiekti. Vietoj to šaknys išsidėsčiusios visomis kryptimis palei žemę arba tiesiai po ja. Taip jos gali greitai pasinaudoti maistingosiomis medžiagomis, gautomis iš ant žemės nukritusių perdirbtų augalų ir gyvūnų.

Požeminis sluoksnis

Po medžių laja paprastai būna tamsi ir drėgna vieta. Ten labai mažai šviesos ir nėra vėjų, nes juos užstoja paklotė. Augalai, augantys po laja, turi sugebėti gyventi esant labai mažai saulės šviesos. Šį sluoksnį sudaro krūmai, dideli žali augalai ir maži medeliai. Dažnai jie auga tik atviruose plotuose, kur nuvirto didelis medis. Kiti augalai, pavyzdžiui, vijokliniai augalai, auga ant didelių medžių.

Krūmų sluoksnis

Krūmų sluoksnį daugiausia sudaro krūmai. Jame auga dauguma atogrąžų miškų orchidėjų, nes orchidėjos naudoja vandenį iš miško paklotės, paklotės augmeniją ir saulės šviesą, atsispindinčią nuo paklotės sluoksnio lapų. Tai mažiausias drėgnųjų atogrąžų miškų sluoksnis, tačiau jame auga daugiau kaip 84 % atogrąžų miškų orchidėjų. Krūmų sluoksnyje paprastai būna labai tamsu, išskyrus nedideles saulės šviesos dėmes, kurios patenka pro tuščias besiformuojančio sluoksnio erdves. Nepaisant to, kad krūmynų sluoksnyje nėra daug saulės šviesos, jis yra labai drėgnas [drėgnas ir šiltas]. Krūmų sluoksnyje gyvena daug vabzdžių, pavyzdžiui, skorpionai, vabalai ir tarantulai. Daugelis žmonių atogrąžų miškus skirsto ne į 5, o į 4 sluoksnius. Jie krūmų sluoksnį laiko apatinio sluoksnio dalimi.

Miško paklotė

Žemės paviršius vadinamas miško paklote. Gyvatės, tapyrai, jaguarai, tamanduos ir gorilos - tai tik kelios čia gyvenančios rūšys. Drėgnųjų atogrąžų miško paklotėje tamsu. Čia taip pat gausu vabzdžių, milžiniškų šimtakojų, vorų, skruzdėlių ir vabalų. Drėgnųjų atogrąžų miškų grindys dažnai būna labai atviros ir jomis lengva vaikščioti. Taip yra todėl, kad grindis pasiekia tiek mažai šviesos, kad čia gali augti labai mažai augalų.

Augalai ir gyvūnai

Vienai atogrąžų miško augalų rūšiai nereikia dirvožemio. Šie augalai vadinami epifitais, arba oro augalais. Oro augalai gyvena ant medžių šakų medžių viršūnėse arba paklotėje, o jų šaknys yra ore. Drėgnuose atogrąžų miškuose jie renka vandenį iš ant jų krintančio lietaus.

Viena iš oro augalų rūšių yra gėlė, vadinama orchidėja. Atogrąžų miškuose auga tūkstančiai skirtingų orchidėjų rūšių. Kai kurie oro augalai kaupia vandenį savo šaknyse ir aplink jas esančiuose baseinuose. Šiuose baseinėliuose gali gyventi varlės ir salamandros. Varlės paprastai kiaušinius turi dėti tvenkiniuose, tačiau kai kurios atogrąžų miškų medžių varlės kiaušinius deda oro augalų baseinėliuose. Taip varlėms niekada nereikia leistis į žemę. kai kurie augalai skirti žmonėms gydyti.

Drėgnuosiuose miškuose gyvena milijonai rūšių vabzdžių. Niekada nebūna pakankamai šalta, kad jie žūtų. Čia yra bičių, drugelių, termitų, vabalų ir daugelio rūšių musių. Visur yra skruzdėlių. Viena iš skruzdėlių rūšių yra karinė skruzdėlytė. Armijos skruzdėlės neturi lizdų. Jos kiekvieną dieną eina eilėmis medžioti kitų vabzdžių, kuriais minta. Naktį jos susikabina kabliais ir susidaro gyvą lizdą aplink savo karalienę ir lervutes, arba skruzdžių jauniklius.

Gyvatės gyvena medžiuose ir miško paklotėje. Jos minta varlėmis, kiaušiniais, paukščiais, vabzdžiais ir smulkiais gyvūnais. Kai kurios gyvatės, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje gyvenančios fer-de-lance, yra nuodingos, tačiau kitos - ne. Viena didelė nenuodinga gyvatė yra Pietų Amerikos anakonda. Tai viena didžiausių gyvatės rūšių pasaulyje. Ji nužudo savo auką apsivyniodama aplink gyvūną ir spausdama jį tol, kol šis nebegali kvėpuoti.

Beždžionės yra labai paplitę atogrąžų miškų gyvūnai. Dauguma jų gyvena viršukalnėse ir paklotėje. Jos turi ilgas rankas, kuriomis gali sūpuotis nuo šakos ant šakos, o kai kurios uodegomis laikosi ant medžių, kol valgo. Jie greiti ir vikrūs, lengvai šokinėja nuo medžio ant medžio ieškodami maisto. Skirtingos beždžionės ėda skirtingus dalykus. Jos gali valgyti riešutus, gėles, šaknis ir varles. Jų ūbavimas ir ūžimas girdimas visame atogrąžų miške, net kai jų nematyti tarp medžių.

Tarp atogrąžų miško paklotės taip pat gyvena daug spalvingų paukščių, o miško paklotėje - gyvūnų. Tapyras - miško gyvūnas, panašus į didelę kiaulę. Iš tikrųjų jis giminingas arkliui ir raganosiui. Jie gyvena Pietų Amerikos ir Azijos atogrąžų miškuose, minta lapais, šakelėmis ir vaisiais. Tapyrai yra vieni iš gyvūnų, kuriuos medžioja didžiosios atogrąžų miškų katės. Jaguarai, leopardai ir tigrai yra didžiausi atogrąžų miškų plėšrūnai. Šios katės turi gražius kailius, kurie jau daugelį metų medžiojami prekybai kailiais. Ypač populiarūs buvo dėmėti jaguarų ir leopardų kailiai. Šiandien dauguma šalių stengiasi apsaugoti savo didžiąsias kates, tačiau daugelis jų vis dar medžiojamos nelegaliai.

Tai tik keletas atogrąžų miško gyvūnų ir augalų. Maždaug pusė viso pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių gyvena atogrąžų miškuose. Daugelis augalų ir gyvūnų, ypač vabzdžių, net neturi mokslinių pavadinimų, nes jų niekada neklasifikavo biologai.

Baltoji orchidėja


Žygiuojančios armijos skruzdėlės

Atogrąžų miškų gyventojai

Tūkstančius metų atogrąžų miškuose gyvena daugybė genčių. Šie miškų gyventojai paprastai priklauso vienai iš dviejų grupių. Paprastai jie yra medžiotojai ir rinkėjai arba žemdirbiai.

Medžiotojai ir rinkėjai

Medžiotojai ir rinkėjai gyvena kaip ir visuose kituose pasaulio regionuose. Jie žudo gyvūnus ir renka tai, ką miškas duoda jų maistui. Skirtingai nei Arktyje, įrankiai visada prieinami. Skirtingai nei dykumoje, visada galima gauti vandens. Žmonėms nereikia drabužių, kurie apsaugotų juos nuo oro sąlygų. Miškas netgi suteikia galimybę palengvinti medžioklę. Daugelis žmonių medžioja užnuodytomis strėlėmis. Nuodai gaunami iš miško augalų. Dėl to gyvūnus lengviau nužudyti.

Žemdirbiai, ūkininkaujantys skutimo ir deginimo būdu

Dauguma miško gyventojų yra žemdirbiai, ūkininkaujantys žemdirbystės būdu. Jie augina javus nedidelėse kirtavietėse, taip pat medžioja ir renka miške. Taip jie apsirūpina maistu ištisus metus. Pradžioje jie iškerta (nupjauna) teritorijoje esančius medžius ir kitus augalus. Jie leidžia negyviems augalams išdžiūti, tada juos sudegina. Sudegusių augalų pelenai patenka į dirvožemį ir kuriam laikui padaro jį derlingą. Tai vadinama žemdirbyste, kai žemę nupjaunama ir sudeginama.

Nedidelėse kirtavietėse kelerius metus auginami maistiniai augalai, paskui šeima ar grupė persikelia į kitą vietą ir išsikerta naują lauką. Senasis laukas paliekamas apaugti mišku. Po kelerių metų jis vėl tampa panašus į jį supantį atogrąžų mišką.

Toks ūkininkavimas nedaro žalos atogrąžų miškams, kai juo užsiima tik keli žmonės. Mažos kirtavietės vėl tampa atogrąžų mišku be jokios žalos. Žemė panaudojama ir vėl perdirbama, kad būtų galima ją panaudoti kitą kartą. Žmonėms išvykus, atogrąžų miškas lengvai atauga ir užpildo kirtavietes. Šiandien tai keičiasi. Šiandien atogrąžų miškai mažėja, nes per daug žmonių juos degina.

Atogrąžų miškams gresia pavojus

Atogrąžų miškai susiduria su rimtomis problemomis, kurias reikia spręsti. Atogrąžų miškai kertami per greitai. Kasmet sunaikinama maždaug Vakarų Virdžinijos dydžio teritorija. Tai visų problema.

Drėgnieji atogrąžų miškai tokie dideli ir tankūs, kad daugelį metų juose gyveno ir lankėsi labai mažai žmonių. Tačiau šiandien tai keičiasi. Milijonai skurdžių, dažnai alkanų žmonių gyvena netoli pasaulio atogrąžų miškų. Šie žmonės desperatiškai trokšta geresnio gyvenimo ir mano, kad gali jį rasti miškuose.

Gyventojai gali patekti į atogrąžų miškus, nes modernios mašinos atvėrė kelius gilyn į džiungles. Kelius paprastai tiesia įmonės, norinčios kirsti medžius arba kasti miške naudingąsias iškasenas. Kitus kelius stato vyriausybės, kad galėtų prekiauti ir įsileisti į mišką atvykėlius. Skurdžiai gyvenantys žmonės tūkstančiais atvyksta į mišką keliais ir užima žemę maistui auginti. Jie sudegina medžius ir augalus, kad padarytų laukus. Tada jie sodina javus maistui ir pardavimui. Aplink juos tą patį daro kiti ūkininkai, todėl nelieka miško, kuris galėtų ataugti.

Naujuose ūkiuose prastame dirvožemyje pasėlius galima auginti tik kelerius metus. Tada ūkininkai parduoda žemę galvijų augintojams arba tiesiog išvažiuoja ir išsikelia naują žemės sklypą. Dirvožemis toks prastas, kad jame net žolė galvijams šerti neauga ilgiau nei kelerius metus. Iki to laiko žemė būna kietai supilta ir joje auga tik kelios piktžolės. Drėgnieji atogrąžų miškai sunaikinti ir su žeme nieko negalima padaryti.

Jei tai tęsis pakankamai ilgai, miškai bus sunaikinti, o ūkininkai neturės kur persikelti. Tada tie žmonės badaus, nes neliks žemės, kurioje jie galėtų auginti maistą. Priversti juos liautis kirsti miškus nepadės, nes jie tiesiog badaus dabar, o ne vėliau. Reikia rasti naujų būdų, kaip šiems žmonėms gyventi atogrąžų miško žemėje jos nenaikinant.

Be to, niekas nežino, kaip atogrąžų miškų naikinimas pakeis Žemę. Žinome, kad išnykus medžiams kris mažiau lietaus. Dėl to dalį metų gali išdžiūti kai kurios upės, kurios tiekia vandenį miestams, esantiems aplink atogrąžų miškus. Be to, deginant medžius į orą patenka anglies dioksido. Anglis sugeria saulės šilumą. Ar sudeginus tiek daug medžių pasikeis oras ir Žemės klimatas taps šiltesnis? Ekspertai dėl to ginčijasi, tačiau taip gali nutikti.

Iš atogrąžų miškų taip pat gaunama daugybė žmonėms naudingų dalykų. Net kas ketvirtas parduotuvėje perkamas vaistas buvo atrastas atogrąžų miškuose. Kava, šokoladas, bananai, kukurūzai, arbata, saldžiosios bulvės, braziliški riešutai, kaučiukas ir tapijoka - visi šie produktai yra kilę iš atogrąžų miškų. Iš atogrąžų miškų medžių imama labai vertinga mediena. Iš ten kilę raudonmedžio, tikmedžio ir balzos mediena. Šių medžių neįmanoma užauginti be tankių, drėgnų ir šiltų atogrąžų miškų. Taigi atogrąžų miškų nykimas pakenktų ne tik ten gyvenantiems žmonėms, bet ir kitiems.

Atogrąžų miškai išsidėstę juostoje aplink ekvatorių (nulis laipsnių platumos), daugiausia tarp Vėžio atogrąžos (23,5° šiaurės platumos) ir Ožiaragio atogrąžos (23,5° pietų platumos). Ši 3000 mylių (4800 km) pločio juosta vadinama "tropikais".

Susiję puslapiai

• Biologinė įvairovė
• Durpynų miškas
• Kongo atogrąžų miškai