Bitės: rūšys, biologija, medus ir bitininkystė

Sužinokite apie bičių rūšis, jų biologiją, medaus gamybą ir bitininkystės praktikas — naudingos žinios ir patarimai pradedantiesiems bei pažengusiems.

Bitės yra skraidantys vabzdžiai, priklausantys bičių (Hymenoptera) būriui, kuriam taip pat priklauso skruzdėlės, vapsvos ir pjūkleliai. Yra apie 20 000 bičių rūšių. Bitės renka žiedadulkes iš žiedų. Bičių galima rasti visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Bitės skirstomos į keturias grupes:

• Medunešės bitės, įskaitant afrikines medunešes bites ir Kornvalio bites.
• Bitės
• Beždžionės bitės (saugokitės, kad nesupainiotumėte su vyriškos lyties)
• Pavienės bitės

Europos medunešės bitės (biologai jas vadina Apis mellifera), kurias žmonės augina dėl medaus. Bičių laikymas medui gaminti vadinamas bitininkyste arba bitininkyste.

Rūšys ir įvairovė

Šiame tekste palikta pradinis sąrašas, tačiau bičių pasaulis yra gerokai įvairesnis. Pagrindinės taksonominės ir ekologinės grupės, kurias dažnai išskiria entomologai ir bitininkai:

• Socialinės bitės – tai medunešės (pvz., Apis mellifera) ir kitos rūšys, gyvenančios didesnėse kolonijose su karaliene, darbininkėmis ir tryniais.
• Kamanės (kamanės) – stambesnės, pūkuotos bitės, dažnai pažymimos stipriau socialiniu elgesiu nei vienišos rūšys, bet mažesnėmis kolonijomis nei medunešės.
• Pavienės (solitarinės) bitės – didžioji dauguma bičių rūšių gyvena pavieniui: kiekviena patelė susirenka lizdą ir augina palikuonis be darbo pasidalijimo.
• Bežaidės ir kitos specializuotos grupės – kai kurios rūšys nerenka žiedadulkių, bet yra parazitinės kitos bičių atžvilgiu (pvz., „kamaninės giminės“ arba kleptoparazitinės rūšys).

Bitės skiriasi pagal dydį, spalvą, lizdų vietą (žemėje, medžių ertmėse, žemės plyšiuose arba žmogaus statiniuose) ir maisto šaltinius (nektaras, žiedadulkės, nektaro pakaitalai).

Biologija ir elgsena

Bitės turi tipišką vabzdžių sandarą: galva, krūtinė ir pilvukas, pora porų sparnų, stiprios akių ir antenų sistemos. Svarbūs biologiniai aspektai:

• Gyvavimo ciklas: bičių vystymasis vyksta per kiaušinėlį, lervos ir lytinio transformacijos (pupa) stadijas iki suaugėlio. Medunešių kolonijoje karalienė deda kiaušinius, iš kurių išauga darbininkės ar tryniai priklausomai nuo apvaisinimo ir maitinimo.
• Socialinė struktūra: medunešių kolonijoje yra karalienė (vaisinga patelė), darbininkės (sterilios patelės, atliekančios paieškos, lizdo priežiūros, maitinimo ir apsaugos funkcijas) ir tryniai (patinai, kurių pagrindinė funkcija – poruotis su jaunomis karalienėmis).
• Komunikacija: medunešės naudoja „šokio“ (waggle dance) signalus, kad perduotų informaciją apie maisto šaltinių kryptį ir atstumą; taip pat feromonai vaidina svarbų vaidmenį koordinacijoje.
• Polinacija: bitės yra pagrindiniai augalų žiedų apdulkintojai – tiek laukinėje gamtoje, tiek žemės ūkyje. Daugelis vaisių, daržovių ir gėlių priklauso nuo bičių apdulkinimo.
• Gynyba ir geluonis: dauguma bičių gali gelti; medunešių darbininkės po įgėlimų dažnai miršta (pasišalinus geluoniui paliekama gyvybiškai svarbi struktūra), tuo tarpu kai kurių rūšių patelės gali gelti daug kartų.

Kaip bitės gamina medų

Medus – tai bičių sukauptas ir apdorotas augalinio nektaro (arba miško sula, medžių skystis) maisto sandėlis, kuriuo maitina savo koloniją žiemos periodu. Pagrindiniai etapai:

• Surinkimas: darbininkės renka nektarą iš žiedų ir saugo jį specialioje vidurinėje skrandyje (medaus maišelyje).
• Koncentravimas: grįžusios į avilį, jos perduoda nektarą kitoms darbininkėms, kurios jį perkramto ir prideda fermentų – taip prasideda vandens išgarinimas ir cukrų suardymas.
• Džiovinimas ir sandėliavimas: nektaras dedamas į vaško korius, kur darbininkės vėdina sparnais, kad sumažintų drėgmę iki ~17–18%, po to koriukai užsandarinti vaško dangteliu.

Medus turi daug angliavandenių (fruktozės ir gliukozės), mažai vandens, yra antiseptinių savybių ir ilgai išsilaiko tinkamas vartoti, jei tinkamai laikomas.

Saugos pastaba: medaus nereikėtų duoti kūdikiams iki 1 metų dėl galimo Clostridium botulinum sporų pavojaus.

Bitininkystė: pagrindai ir praktika

Bitininkystė apima avilių laikymą, bičių priežiūrą, medaus ir kitų bičių produktų (kiaučinio vaško, bičių pienelio, pikio) rinkimą. Pagrindinės bitininkystės dalys:

• Aviliai ir įranga: pasirinkimas nuo tradicinių kotedžų iki modernių rėmų avilių; įprasta įranga – rėmai, kadavimo įrankiai, dūmai, apsauginiai drabužiai.
• Sezoninė priežiūra: pavasarinė kolonos stiprinimo, pavasario medaus avilių apžiūra, vasaros priežiūra (žiedadulkių ir nektaro šaltiniai), rudens paruošimas žiemai (maisto atsargų tikrinimas, ligų kontrolė), žiemojimo priežiūra.
• Ligų ir kenkėjų kontrolė: viena didžiausių grėsmių – erkutė Varroa destructor, taip pat grybai, bakterijos, virusai ir pesticidų poveikis. Integruotos kovos strategijos apima biologines, mechanines ir chemines priemones bei gerą avilių valdymą.
• Svarstymai apie aplinką: bitininkystė turėtų būti atsakinga: užtikrinama pakankama želdinių įvairovė, vengiamas pesticidų poveikis, skatinama vietinių bičių rūšių sauga.

Bitės ir žmonės: nauda ir iššūkiai

Bitės teikia ne tik medų — jos yra esminės žemės ūkio apdulkinimui, padeda išlaikyti biologinę įvairovę ir gamtos balansą. Tačiau bičių populiacijos susiduria su daug iššūkių:

• Pesticidų paplitimas ir intensyvus žemės ūkis, sumažinantis žiedadulkių įvairovę.
• Ligų ir parazitų plitimas, pavyzdžiui, Varroa erkučių invazija.
• Buveinių praradimas ir klimato kaita, keičiančios žiedadulkių prieinamumą ir bičių fenologiją.

Dėl to svarbu skatinti draugiškas bitėms praktikas: kurti ganyklas su įvairesnėmis gėlėmis, sumažinti pesticidų naudojimą ir remti atsakingą bitininkystę.

Praktiniai patarimai smulkiems bitininkams

• Prieš pradedant susipažinkite su vietiniais įstatymais ir kaimynystės taisyklėmis dėl avilių laikymo.
• Rinkitės sveikus, gerai prižiūrimus bičių šeimų pradžią (nuo patikimų bičiulių arba vietinių avilių).
• Sekite bičių sveikatą ir reguliariai tikrinkite avilį: tikrinkite maisto atsargas, ligų požymius ir erkučių užkrėtimą.
• Skatinkite aplinką, kurioje gausu žiedadulkių ištisus sezonus — sodinkite vietines pievų gėles, žiedinius krūmus ir medžius.

Apibendrinant: bitės yra gyvybiškai svarbūs vabzdžiai su didžiule biologine ir ekonomine reikšme. Tinkama priežiūra, atsakinga bitininkystė ir gamtosauga padeda išsaugoti jų populiacijas bei užtikrinti, kad jos ir toliau teiktų medų bei apdulkintų augalus.

Bičių kūnai

Bičių, kaip ir kitų vabzdžių, kūną galima suskirstyti į tris dalis: galvą, krūtinę (vidurinę dalį) ir pilvą (užpakalinę dalį). Kaip ir kiti vabzdžiai, bitės turi tris poras kojų ir dvi poras sparnų. Daugelis bičių yra plaukuotos, o jų įspėjamosios spalvos yra geltonos ir juodos arba oranžinės ir juodos.

Daugelio bičių kūnų galinėse dalyse yra įgėlimai (tarsi tuščiavidurės adatos). Jei bitės susipainioja, supyksta ar išsigąsta, jos gali įgelti ir įšvirkšti nuodų, kurie skaudina. Kartą įgėlusi bitė darbininkė po kurio laiko miršta, tačiau kitų rūšių bitės ir vapsvos gali įgelti dar kartą. Kai kurie žmonės yra alergiški bičių įgėlimams ir nuo jų gali net mirti.

Bičių tuštinimasis: puikus kadras. Atkreipkite dėmesį į išangės susitraukimą, kuris sukuria vidinį spaudimą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokiai vabzdžių eilei priklauso bitės?

K: Kiek yra bičių rūšių?

K: Ką bitės renka iš gėlių?

K: Kuriuose žemynuose galima rasti bičių?

K: Į kokias keturias grupes skirstomos bičių rūšys?

K: Kaip medunešių bičių šeimų laikymas vadinamas žemės ūkiu arba bitininkyste?

Paieška pagal raidę