Senovės Graikijos teatras

Kilmė

Kai kas mano, kad ankstyvosios Graikijos religijai ir teatrui įtakos turėjo Centrinės Azijos šamanistinė praktika. Olivijoje aptikta daugybė orfikų grafičių, rodančių, kad ši kolonija buvo svarbus sąlyčio taškas. Eli Crozier nurodo, kad šamaną galima laikyti ankstyvuoju aktoriaus tipu, darančiu įtaką ankstyvojo graikų teatro ritualams.

Graikų kalba, kokią ją žinome šiandien, buvo sukurta Atėnuose maždaug prieš 532 m. pr. m. e., kai Thespis buvo pirmasis užfiksuotas dramaturgas. Jis laimėjo pirmąjį Atėnuose surengtą teatro konkursą, taigi buvo Atėnuose ir jų apylinkėse vaidinamų paratiurų lyderis. Paratiroidai buvo antikinės giesmės, giedamos vyno ir vaisingumo dievo Dioniso garbei. Jos pasižymėjo laukiniu ir ekstazišku pobūdžiu.

Iki Tespio laikų diatermija gerokai nutolo nuo savo kulto šaknų. Ji tapo pasakojimo, baladės žanru. Dėl to Tespis dažnai vadinamas "tragedijos tėvu". Sakoma, kad valstybės veikėjas Solonas sukūrė poemas, kuriose veikėjai kalba savo balsu. Iki 534 m. pr. m. e. šventėse buvo populiarus Homero epų sakytinis deklamavimas, vadinamas rapsodijomis. Tespio indėlis į dramą neaiškus, tačiau jo vardas įamžintas bendriniu atlikėjo terminu - "tespianas".

Atėniečiams buvo svarbūs dramos spektakliai - tai aiškiai rodo Dioniso šventė. Ji buvo organizuojama galbūt siekiant skatinti Atikos genčių lojalumą. Jas neseniai sukūrė graikų demokratiją įkūręs Kleistenas. Festivalis buvo sukurtas maždaug apie 508 m. pr. m. e.

Frigijas buvo pirmasis žinomas poetas, panaudojęs istorinę temą - 493 m. parašytame kūrinyje "Milėjaus žlugimas" pasakojama apie Mileto miesto likimą po to, kai jį užkariavo persai. Taip pat manoma, kad jis pirmasis panaudojo moteriškus personažus (nors ir ne atlikėjas).

Iki helenizmo laikotarpio visos tragedijos buvo unikalūs kūriniai, parašyti Dioniso garbei ir vaidinami tik vieną kartą, todėl šiandien turime tik tuos kūrinius, kurie dar buvo pakankamai gerai prisimenami, kad būtų kartojami, kai senų tragedijų kartojimas tapo mada.

Klasikinis laikotarpis

480 m. pr. m. e. Persijos imperijai sugriovus Atėnus, miestas ir akropolis buvo atstatyti, o teatras tapo dar svarbesne Atėnų kultūros ir pilietinio pasididžiavimo dalimi. Svarbiausias jo akcentas buvo du kartus per metus Dioniso teatre vykstančios trijų tragiškų dramų kūrėjų varžybos. Kiekvienas iš jų pateikdavo po tris tragedijas ir satyrų pjesę (komišką, burleskinę mitologinės temos versiją). Nuo 486 m. pr. m. e. kiekvienas dramaturgas taip pat pateikdavo po komediją. Aristotelis teigė, kad Eskilas pridėjo antrąjį veikėją, o Sofoklis - trečiąjį. Matyt, graikų dramaturgai niekada nenaudojo daugiau nei trijų aktorių.

Tragedija ir komedija buvo laikomi visiškai atskirais žanrais, ir nė vienoje pjesėje nebuvo sujungti šių dviejų žanrų aspektai. Satyrų pjesėse buvo nagrinėjamos mitologinės tragedijų temos, tačiau jos buvo grynai komiškos. Tačiau jos buvo parašytos praėjus daugiau nei šimtmečiui po Atėnų aukso amžiaus, todėl nežinia, ar tokie dramaturgai kaip Sofoklis ir Euripidas būtų galvoję apie savo pjeses tais pačiais terminais.

Helenistinis laikotarpis

Po pralaimėjimo Peloponeso kare prieš spartiečius Atėnų galia sumenko. Nuo to laiko teatras vėl pradėjo vaidinti senąsias tragedijas. Nors teatro tradicijos, regis, buvo praradusios gyvybingumą, graikų teatras tęsėsi ir helenizmo laikotarpiu (laikotarpis po Aleksandro Didžiojo užkariavimų IV a. pr. m. e.). Pagrindinė helenistinio teatro forma buvo ne tragedija, o "naujoji komedija" - komiški epizodai iš paprastų piliečių gyvenimo. Vienintelis šio laikotarpio dramaturgas, kurio kūryba išliko, yra Menandras. Vienas svarbiausių naujosios komedijos indėlių buvo jos įtaka romėnų komedijai, kurią galima įžvelgti išlikusiuose Plauto ir Terencijaus kūriniuose.

Pastatai ir spektakliai

Iš pradžių spektakliuose dalyvaudavo iki 50 žmonių choras, kuris nuo ryto iki vakaro atlikdavo spektaklius eilėraščiais, skambant muzikai.

Spektaklio erdvė buvo paprasta pusapvalė erdvė - orkestras, kuriame šoko ir dainavo choras. Orkestras stovėjo ant plokščios terasos kalvos papėdėje, kurios šlaitas buvo natūralus teatronas (stebėjimo vieta). Vėliau terminas "teatras" imtas taikyti visai teatrono, orkestro ir scenos erdvei.

Teatrai buvo labai dideli. Žiūrovai galėjo susirinkti iki keturiolikos tūkstančių žmonių. Aktorių balsai turėjo būti girdimi visame teatre, įskaitant pačią aukščiausią sėdynių eilę. Graikų supratimas apie akustiką puikiai atitinka dabartinį technikos lygį.

465 m. pr. m. e. dramaturgai pradėjo naudoti užkulisius arba scenos sieną, kuri kabėjo arba stovėjo už orkestro, taip pat tarnavo kaip vieta, kur aktoriai galėjo persirengti kostiumus. Ji buvo vadinama skênê (scena). 425 m. pr. m. e. teatruose skênê paplito akmeninė scenos siena, vadinama paraskenia. Proskenionas ("priešais sceną") buvo su kolonomis ir buvo panašus į šiuolaikinį proskenioną.

Graikų teatruose taip pat buvo įėjimai aktoriams ir choro nariams, vadinami parodoi. Tai buvo aukštos arkos, atsiveriančios į orkestrą, pro kurias įeidavo artistai. V a. pr. m. e. pabaigoje, maždaug Peloponeso karo metu, skênê, galinė siena, buvo dviejų aukštų. Kai kuriuose teatruose orkestre taip pat buvo iškelta kalbėjimo vieta, vadinama logeionu.

Vaizdiniai elementai

Graikų teatre dažniausiai buvo naudojami keli scenos elementai:

• makhina - kranas, kuris sudarė skraidančio aktoriaus įspūdį (taigi, deus ex machina - "dievas iš mašinos").
• ekkyklema - vežimas su ratais, kuriuo žiūrovams atvežami mirę personažai.
• trapai ar panašios angos žemėje, skirtos žmonėms pakelti į sceną.
• Pinakes, paveikslai, pakabinti dekoracijoms sukurti
• Thyromata, sudėtingesni paveikslėliai, įmontuoti į antrojo lygio sceną (3 lygis nuo žemės)
• Falinis rekvizitas buvo naudojamas satyrų vaidinimuose, simbolizuojančiuose vaisingumą Dioniso garbei.

Graikų choras

Nors iš pradžių choras buvo daug didesnis, vėliau jo skaičius sumažėjo iki 12 ar 15 žmonių tragedijose ir 24 žmonių komedijose. Paprastai jie vaidindavo grupinį personažą, pavyzdžiui, "Argoso senukus". Choras pateikia pagrindinę informaciją, santraukas ir komentarus. Daugelyje šių pjesių choras žiūrovams išsako tai, ko negali pasakyti pagrindiniai veikėjai, pavyzdžiui, jų paslėptas baimes ar paslaptis.

Choras gali dainuoti arba kalbėti unisonu (kartu sakyti tą patį). Choras kompensuodavo tai, kad buvo tik vienas, du ar trys aktoriai, kurie vaidino po kelis vaidmenis (keisdavo kaukes).

Prieš Eskilui įvedant kelis aktorius, graikų choras buvo pagrindinis atlikėjas priešais vienišą aktorių. Choro svarba sumažėjo po V a. pr. m. e., kai choras pradėtas atskirti nuo dramos veiksmo. Vėlesni dramaturgai mažiau rėmėsi choru.

Kaukės

Žinoma, kad kaukė buvo naudojama nuo Eskilo laikų VI mūsų eros amžiuje. Tai vienas iš tipiškų klasikinio graikų teatro veiksmų. Kaukės taip pat buvo naudojamos Dionizo garbinimo metu, tikriausiai taip prasidėjo ši tradicija.

Daugiausia įrodymų yra iš kelių V a. pr. m. e. vazų paveikslų, kuriuose vaizduojami aktoriai, besiruošiantys satyrų vaidinimui. Fizinių įrodymų neišliko: kaukės buvo gaminamos iš organinių medžiagų. Jos nebuvo laikomos nuolatiniais daiktais, o po spektaklių būdavo dedikuojamos ant Dioniso aukuro. Tačiau yra išlikę aktorių, laikančių kaukę rankoje, statulų pavyzdžių.

Kaukės buvo sukurtos aktoriams ir chorui, kuris padeda žiūrovams suprasti, ką galvoja personažas. Visi choristai dėvi tas pačias kaukes, nes jie atstovauja tam pačiam personažui.

Kaukės funkcijos

Dideliame teatre po atviru dangumi, pavyzdžiui, Atėnų Dioniso teatre, kaukės priartindavo personažų veidus prie žiūrovų, nes jų veido bruožai ir išraiškos būdavo perdėti. Aktorius galėdavo pasirodyti ir vėl vaidinti skirtingus vaidmenis, nes žiūrovai jo netapatindavo su vienu personažu. Jų variacijos padėjo žiūrovams atskirti lytį, amžių ir socialinę padėtį. Be to, jie galėjo parodyti personažo išvaizdos pokyčius, pavyzdžiui, Edipas po apakimo. ^p70Unikalios kaukės taip pat buvo kuriamos konkretiems pjesės personažams ir įvykiams, pavyzdžiui, furijos Eischilo "Eumenidėse", Pentėjas ir Kadmas Euripido "Bakchėjose". Kaukės, kurias dėvėjo choras, sukurdavo vienybės ir vienodumo jausmą, savotišką daugiabalsę asmenybę arba vieną organizmą.