Senovės Graikijos teatras geriausiai buvo išplėtotas 550–220 m. pr. m. e. Tai buvo šiuolaikinio Vakarų teatro pradžia, o kai kurios senovės graikų pjesės vaidinamos ir šiandien. Jie išrado tragedijos (VI a. pr. m. e. pabaigoje), komedijos (486 m. pr. m. e.) ir satyrų pjesių žanrus. Šie žanrai vystėsi etapais: iš choralinių himnų ir ritualų kilęs spektaklis vėliau įgijo griežtą literatūrinę ir sceninę formą. Tragedija dažnai nagrinėjo mitines temas, žmogišką kančią ir likimą; komedija — visuomenės ir politikos kritiką, satyrų pjesės — parodiją ir mitų groteską.

Istorinis kontekstas ir festivaliai

Šiuo laikotarpiu Atėnų miestas-valstybė buvo didelė kultūrinė, politinė ir karinė galia. Jos centre buvo drama. Teatras buvo šventės, vadinamos Dionisijomis, kurios buvo skirtos dievui Dionisui pagerbti, dalis. Per Dionisijas dramaturgai pristatydavo savo kūrinius publikai. Tai buvo konkursas, kurio nugalėtojas ir prizai buvo skiriami. Šie du pagrindiniai žanrai niekada nebuvo maišomi: kiekvienas iš jų turėjo savo tipišką struktūrą. Atėnai festivalį eksportavo į daugybę savo kolonijų ir sąjungininkų, kad populiarintų savo gyvenimo būdą.

  • Didžiosios (Vyresniosios) Dionisijos — pagrindinis Atėnų festivalis, vykdavęs pavasarį; čia tragikai varžėsi pristatydami tetralogijas (paprastai trys tragedijos ir viena satyrų pjesė), o komikai — savas programas.
  • Lenaia ir Anthesteria — kiti svarbūs festivaliai, kuriuose taip pat rodytos pjesės, dažnai su regioniniu arba politiniu specifikumu.

Scenos ir architektūra

Tipinė graikų teatro struktūra turėjo kelis pagrindinius elementus:

  • Theatron — žiūrovų sėdimosios vietos, dažniausiai ant naturalios arba iškaltos nuokalnės.
  • Orchestra — apvali arba pusapvalė aikštelė chorei, dainoms ir šokiui.
  • Skene — scena ir užkulisių pastatas, iš kurio išeidavo aktoriai; vėliau prie skene prisirišo dekoracijos ir mechanizmai.
Scenoje naudoti mechanizmai, tokie kaip mechane (kranas dievų nutūpimui, „deus ex machina“) arba ekkyklema (ratus turinti platforma, rodanti tai, kas vyksta už scenos), padėjo perteikti stebuklingus atvaizdus ir vidinius namų gyvenimo fragmentus.

Aktoriai, choras ir muzika

Aktoriais galėjo būti tik vyrai. Choras, kaip ir aktoriai, buvo vyrai. Techniškai jie turėjo būti Atėnų piliečiai, o tai buvo taikoma tik laisvai gimusiems vyrams ir keliems ypatingiems atvejams. Choro vaidmuo buvo daugialypis: jis komentavo įvykius, perteikė kolektyvines nuotaikas, dalyvavo dialoguose su aktoriais, šoko ir dainavo. Muzikiniu pagrindu dažnai buvo aulos (dvigubas pūtiklis) ritmai ir ritminių žingsnių choreografija.

Aktoriai dėvėjo kaukes, kad žmonės žinotų, kokią asmenybę (personažą) aktorius vaidina. Kaukes padėjo projektuoti balsą ir leido vienam aktoriui perėmti kelis vaidmenis per spektaklį. Kostiumai, tokie kaip aukštesni batai (cothurnus), pabrėždavo personažų statusą.

Teatrinės formos ir struktūra

Tradicinė graikų tragedija turėjo tam tikrą formą: prologas, parodos (įėjimo dainos), epizodai (veiksmo dalys), stasimai (choro strofos) ir exodus (išėjimas). Satyrų pjesės buvo trumpesnės, su groteskiška, seksualine arba žaisminga nuotaika, skirtos palengvinti tragizmo įtampą po tragedijų rinkinio. Komedija ypač senose formose (pvz., Aristofano kūryboje) buvo aiškiai politinė, naudojanti pareikštą satyrą ir tiesmuką karikatūrą; vėliau išsivystė vidurio ir naujoji komedija su kitokiu humoro tipu.

Dramaturgai ir paveldas

Žinomiausi dramų autoriai yra Eskilas, Sofoklis, Euripidas (tragedijos) ir Aristofanas (komedijos). Jų kūriniai turėjo stiprų įtaką literatūrai, filosofijai ir scenos menui Europoje. Iš Aischilo, Sofoklio ir Euripido pjesių iki mūsų laiko išliko palyginti nedidelis kiekis, bet būtent šie tekstai formavo vėlesnį dramų kanoną.

  • Aischilas — vienas ankstyvųjų tragedijų meistrų, įvedė antrą aktorių ir plėtė dialogo galimybes.
  • Sofoklis — įvėrė veikėją į sudėtingesnę psichologinę įtampą, pridėjo trečią aktorių ir inovavo choro vaidmenį.
  • Euripidas — labiau žvelgė į žmogaus psichologiją, simpatizavo „silpnesniesiems“ ir eksperimentavo su tradicinėmis temomis.
  • Aristofanas — pagrindinis senosios komedijos atstovas, tiesus politinis satyrikas ir karikatūristas.

Poveikis ir paveldėjimas

Senovės graikų teatras paliko gilų pėdsaką pasaulio kultūroje: dramaturgijos principai (dialogas, veiksmų struktūra, konflikto vystymas), scenografijos idėjos ir festivalinė teatro tradicija tapo Vakarų teatro pamatu. Daugelis graikų pjesių iki šiol statomos ir adaptuojamos, o jų temos — teisės, moralės, likimo ir valdžios — lieka aktualios.

Apibendrinant, senovės graikų teatras buvo ne tik pramoga, bet ir visuomenės diskurso vieta: per festivalus, konkursus ir spektaklius bendruomenė svarstė mitus, politiką ir žmogaus egzistenciją.