Sapfė — senovės graikų lyrinė poetė: biografija, meilės lyrika ir kūryba

Sapfė — senovės graikų lyrinė poetė iš Lesbo: biografija, aistringa meilės lyrika ir išlikusi kūryba. Atrask jos gyvenimą, pasakojimus ir eilėraščių žavesį.

Sapfo buvo senovės graikų lyrinė poetė. Ji tikriausiai gimė apie 630 m. pr. m. e. Lesbo saloje. Senovės pasaulyje Sapfo poezija buvo labai vertinama. Šiandien didžioji jos dalis yra prarasta. Spėjama, kad Sapfo parašė apie 10 000 poezijos eilučių, tačiau šiandien išliko tik apie 650 eilučių. Apie Sapfo gyvenimą žinoma nedaug.

Biografija ir socialinis kontekstas

Sapfo greičiausiai kilo iš geros visuomenės šeimos Lesbo saloje; kai kurie šaltiniai mini jos ryšius su vietos aristokratija ir net politinius konfliktus, kurie galėjo jį paženklinti. Senieji autoriai teigė, kad Sapfo vadovavo moterų ratui ar choro grupuotei, kurioje jaunos moterys mokėsi dainuoti, šokti ir kurti lyriką. Tokia praktika atitiko graikų lyrinės poezijos pobūdį: eilėraščiai paprastai buvo skiriami atlikti su liros akompanimentu ir dažnai susiję su religinėmis ar socialinėmis apeigomis.

Kūrybos temos ir stilius

Sapfo poezijoje daugiausia dėmesio skiriama aistrai ir meile tiek vyrams, tiek moterims. Jos eilėraščių pasakotojai dažnai kalba apie įsimylėjimus ir meilę įvairioms moterims. Fizinių veiksmų tarp moterų aprašymų yra nedaug ir dėl jų galima diskutuoti. Nežinia, ar šie eilėraščiai yra autobiografiniai, nors jos kūryboje pasirodo ir kitų Sapfo gyvenimo dalių elementų. Tai būtų panašu į jos stilių, jei šie intymūs susitikimai būtų išreikšti poetiškai.

Temos:

• asmeninė aistra ir geismas;
• ilgesys ir atsiskyrimas;
• pavydas, prisiminimai, dievų (ypač Afroditės) įtraukimas į meilės reikalus;
• socialiniai ir ritualiniai moterų santykiai, draugystė ir švietimas choro rėmuose.

Stilius ir metrika: Sapfo eilėraščiai pasižymi intymiu, tiesioginiu tonu, muzikalumu ir rafinuotomis metrinėmis formomis. Ypač žinoma vadinamoji sapphic (sapfinė) strofa — keturių eilučių posmas, kurį vėliau vartojo Romos poetai (pvz., Horacijus). Tradiciškai ši strofa susideda iš trijų ilgesnių eilučių ir vienos trumpesnės (Adoninės) eilutės, o visa kūryba buvo skirta atlikimui su liros akompanamentu.

Išlikę fragmentai ir tekstų paveldėjimas

Didžioji Sapfo kūrybos dalis prarasta dėl rankraščių nykimo ir viduramžių kopijavimo tradicijų nebuvimo. Daug tekstų išliko tik kaip kitų autorių citatos arba kaip vėlesnių rėmėjų prisiminimai. XX a. ir vėlesni amžiais atrasti Egipto papirusai leido atkurti kelis vertingus fragmentus, tačiau daug svarbių eilių tebėra nepilnai atskleisti ar fragmentuoti.

Vienas žinomiausių išlikusių kūrinių yra eilėraštis, vadinamas „Aphroditei“ (Dažnai pažymimas kaip Fragmentas 1), kuriame Sapfo kreipiasi į meilės deivę prašydama pagalbos. Kitas garsus tekstas — taip vadinamasis Fragmentas 31 („Man regis jis dievams prilygsta…“), kuriame vaizduojamas intensyvus žvilgsnio ir jausmų poveikis.

Istorinė įtaka ir vėlesnis vertinimas

Sapfo reputacija senovėje buvo didelė: ją vadino iškilia lyrike, o kai kurie autoriai suteikė jai beveik legendinį statusą (pvz., ją kartais vadino „dešimtąja Mūza“). Po ilgų tekstų praradimo jos vardas išliko literatūros ir kultūros istorijoje: iš jos vardo kilo terminai „sapphic“ (susijęs su eilėraščiu ar metru) ir „lesbiška/lesbietė“ (nurodantis seksualinę orientaciją, kilusius iš Lesbo salos pavadinimo).

Per šimtmečius Sapfo poezija įkvėpė daug poetų ir vertėjų; jos kūryba tapo tyrimų objektu ne tik literatūros istorikams, bet ir feministinėms bei gender studijoms, kurios domisi lyčių, meilės ir lyties raiška senovės tekstuose.

Seksualumo interpretacijos ir modernios diskusijos

Sapfo eilėraščiai atvirai išreiškia meilę moterims, todėl ji dažnai minima diskusijose apie senovės seksualumo istoriją. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šiuolaikiniai terminai apie lytiškumą (pvz., „homoseksualumas“, „lesbietė“) yra anachronistiniai taikant juos tiesiogiai senovės kontekstui. Istoriniai ir literatūriniai tyrimai stengiasi suprasti, kaip meilės potyriai buvo socialiai suvokiami antikos pasaulyje, kokią reikšmę turėjo ritualai ir choras bei kaip poetinė tradicija struktūrizavo intymias išraiškas.

Legenda ir vėlesnės tradicijos

Vėlesnėse legendose apie Sapfo atsirado pasakojimų, kurie greičiausiai yra mitologizuoti arba literatūriniai papildymai: pavyzdžiui, pasakojimas apie jos neatsakytą meilę jaunam vyrui Phaonui ir tariamą jos šuolį nuo Leukados uolos. Tokios istorijos dažnai atkeliavo iš Romos arba viduramžių šaltinių ir nėra patikimas biografinės informacijos šaltinis.

Santrauka

Sapfo išlikęs palikimas yra fragmentiškas, bet galingas: net iš menko išlikusio kiekio jos balsas aiškiai skamba kaip intymios, muzikalios ir emocionaliai įkrautos lyrikos pavyzdys. Ji išliko svarbia figūra literatūros istorijoje — tiek dėl savo techniškai subtilios metrikos, tiek dėl atviros meilės moterims tematikos, kuri XX–XXI a. literatūros ir kultūros diskurse įgavo naujų reikšmių.

Gyvenimas

Apie Sapfo gyvenimą žinoma nedaug. Tai, kas žinoma, yra iš trijų šaltinių: Išlikusi Sapfo poezija, kiti senovės raštai apie ją ir archajinės Graikijos liudijimai apskritai. Ji gimė Graikijos Lesbo saloje apie 630 m. pr. m. e., Eresos arba Mytilenoje. Jos tėvų vardai nėra tiksliai žinomi, nors jos motina dažnai vadinama Kleis. Senovės tradicija pateikė bent aštuonis galimus jos tėvo vardus. Vienoje senovinėje istorijoje, kuri gali būti paremta dabar dingusiu Sapfo eilėraščiu, sakoma, kad jos tėvas mirė, kai Sapfo buvo dar vaikas. Sakoma, kad Sapfo turėjo tris brolius, vadinamus Charaxos, Larichos ir Eurygios. 2014 m. aptiktoje "Brolių poemoje" kalbama apie Charaxos ir Larichos.

Sapfo galėjo turėti dukterį, vardu Kleis (kaip ir jos motina). Apie ją kalbama dviejuose Sapfo eilėraščiuose. Ne visi istorikai sutinka, kad Sapfo eilėraščiuose minima Kleïs buvo Sapfo duktė. Kai kurie teigia, kad ji buvo Sapfo meilužė. Tačiau senovės šaltiniuose Kleisė vadinama Sapfo dukterimi, o kai kurie šiuolaikiniai istorikai teigia, kad ji turėjo būti Sapfo duktė, o ne meilužė. Sakoma, kad Sapfo vyras, Kleišos tėvas, buvo turtingas prekybininkas Kerkylas iš Andro. Tačiau jei Sapfo buvo ištekėjusi, tai tikrai nebuvo jos vyro vardas: tai pokštas iš komedijos apie Sapfo gyvenimą.

Sapfo portretas, Palazzo Massimo alle Terme, Roma. Paolo Monti nuotrauka, 1969 m.

Paieška pagal raidę