Senovės graikų imtynės

Pagrindinė informacija

Senovės graikų imtynės buvo vadinamos orthe pale ("stačios (arba stačios) imtynės"). Legenda byloja, kad imtynes išrado atėnietis Tesėjas. Imtynininko tikslas (siekis) buvo iš stovimos padėties pargriauti priešininką ant žemės. Buvo apsiribojama tik viršutine kūno dalimi, o varžovo prispaudimas prie žemės buvo nežinomas. Imtynės ant žemės buvo leidžiamos tik graikams žinomose sporto šakose, vadinamose kato pale ("imtynės ant žemės") ir pankrationas.

Už kritimą skiriamas taškas. Kritimas įvyko, kai imtynininkas nugara arba pečiais palietė žemę. Norint laimėti rungtynes, reikėjo surinkti tris taškus. Imtynės buvo ne tokios grubios kaip pankrationas ir joms reikėjo mažiau vietos. Todėl tai buvo populiariausia sporto šaka tarp graikų atletų. Tai buvo viena iš penkiakovės rungčių (ir galėjo būti lemiama rungtis), tačiau tai buvo ir atskira rungtis, kurioje buvo taikomi tie patys metodai. Graikų literatūroje, ypač poezijoje, imtynės minėtos daugybę kartų.

II mūsų eros amžiaus papiruso imtynių vadovo liekanos atskleidžia, kad graikai žinojo, kaip surakinti galvą, sąnarius, pečius ir kitus šiuolaikinių imtynininkų naudojamus metodus. Kadangi rungtynėms nebuvo nustatytas laiko limitas, kai kurios jų baigdavosi lygiosiomis. Imtynininkas galėdavo pasiduoti smaugimo gniaužtui ir "atsitraukti". Kartais imtynininkai būdavo nužudomi varžybų metu, tačiau jų priešininkai niekada nebūdavo traukiami atsakomybėn už nužudymą.

Tesėjas (centre) išrado imtynes

Palaestra

Imtynių buvo mokoma ir praktikuojama pastatuose, vadinamuose palaestrais. Tokių imtynių mokyklų buvo daug visoje Graikijoje. Pirmosios palaestros buvo pastatytos apie VI a. pr. m. e. Jos priklausė privatiems asmenims, tačiau V a. pr. m. e. palaestros buvo statomos valstybės lėšomis. Palaestros buvo statomos iki pat Romos imperijos eros pabaigos. Senovės graikų tyrinėtojas Plutarchas rašo, kad palaestrose buvo mokoma ir praktikuojamos tik imtynės ir pankrationas. Bokso ir kitų sporto šakų buvo mokoma ir praktikuojama gimnazijose.

Palaestrą sudarė kvadratinis arba stačiakampis kiemas, atviras dangui. Šis kiemas buvo naudojamas treniruotėms ir pratyboms. Kiemą supo kolonados. Lietingu oru imtynės ir pankrationas buvo treniruojami po kolonadomis. Prie kolonadų esančiose patalpose vykdavo paskaitos, maudynės, persirenginėjimas ir nusirenginėjimas, žaidimai, bendravimas, įrangos ir alyvuogių aliejaus laikymas. Nepaisant oficialių pastangų tai pažaboti, rūmuose buvo paplitęs homoseksualus seksas.

Kolonada Olimpijos rūmuose

Nuogumas

Graikų atletai buvo nedaugelis senovės pasaulio atletų, kurie treniravosi ir varžėsi nuogi. Homero "Iliadoje" imtynininkai dėvėjo liemenių apdangalus, tačiau netrukus po Homero epochos graikų atletai pradėjo rengtis nuogai. Nėra žinoma, kodėl. Pausanijas teigia, kad atletai norėjo mėgdžioti Megaros bėgiką Orsipą, kuris 720 m. pr. m. e. Olimpijoje laimėjo pėsčiųjų lenktynes nusimetęs juosmens apdangalą. Dionisijas iš Halikarnaso ir Tukididas šį paprotį priskyrė spartiečiui.

Kitos legendos pasakoja, kad bėgikas suklupo ant savo liemenės ir pareigūnai uždraudė jį bėgti kaip nesaugų. Kai kurie pasakoja, kad sportininkai nusirengdavo norėdami įrodyti, kad yra vyrai, arba todėl, kad nuogi geriau bėgdavo. Buvo įvardijamos ir kitos priežastys: sportininkai nusirengdavo dėl erotinių priežasčių, dėl kulto, dėl sėkmės arba kaip demokratinio lygiavertiškumo priemonė. Kai kurie sako, kad jie nusirengdavo, nes didžiuodavosi savo raumeningais kūnais ir įdegiu.

Graikai varpą vadino "šunimi". Kartais sportininkai varpos apyvarpę surišdavo virve, vadinama "šuns pavadėliu". Nežinia, ar šis paprotys turėjo seksualinę, ar estetinę prasmę. Atrodo, kad tai buvo asmeninio pasirinkimo reikalas. Apyvarpės surišimas kartais yra vazų tapybos objektas.

Imtynininkai ant monetos apie 400 m. pr. m. e.

Imtynininko įranga

Graikų imtynininkas į rūmus nešdavosi tris daiktus: aliejaus kolbą, gremžtuką ir kempinę. Aliejaus kolba (aryballos) buvo keramikinis indas su plačia lūpa ir siaura ertme, kuriame buvo laikomas kasdienis imtynininko alyvuogių aliejaus kiekis. Šie indai buvo įvairių formų. Kai kurie jų buvo pagaminti taip, kad priminė paukščius, gyvūnus ar žmogaus kūno dalis, pavyzdžiui, galvą, pėdą ar varpą. Dauguma jų buvo tiesiog rutuliai be pagrindo.

Griebtuvas (strigil arba stlengis) buvo įrankis įgaubtais ašmenimis. Jis buvo gaminamas iš bronzos, sidabro, stiklo arba geležies. Juo nuo sportininko kūno buvo nubraukiamas susikaupęs alyvuogių aliejus ir prakaitas (gloios). Gloiosas buvo parduodamas dėl tariamos gydomosios vertės. Juo buvo gydomi sąnarių, vulvos ir išangės uždegimai, lytinių organų karpos ir sifilitiniai pažeidimai, raumenų patempimai ir skausmai. Pašalinęs prakaitą ir aliejų, imtynininkas maudydavosi naudodamasis kempine (spongos).

Sportininkas (centre) laiko grandiklį ir aliejaus kolbą. Kapas (stela), 410-400 m. pr. m. e.

Paruošimas

Sunkieji atletai - imtynininkai, pankratininkai ir boksininkai - naudojosi tais pačiais pastatais, darė tuos pačius pratimus, naudojo tą pačią įrangą (bokso maišus) ir laikėsi tos pačios daug baltymų turinčios mėsos dietos. Kartą imtynininkams Olimpijoje buvo suteikta lengva bokso treniruotė kaip pasiruošimas varžyboms.

Imtynininkai pirmiausia kūną ištepdavo alyvuogių aliejumi, kad į poras nepatektų smėlio. Tada imtynininkas pasipurškė smulkių miltelių. Kartais jis treniruodavosi su partneriu, kad išmoktų taktikos, bet dažniausiai imtynininkai tiesiog imtyniaudavo. Ritmas buvo svarbus, todėl imtynininkai treniruodavosi ir varžydavosi skambant fleitos muzikai. Skirtingai nei bokso ir pankrationo, imtynės buvo treniruojamos visu pajėgumu. Imtynininkai trumpai kirpdavo plaukus, kad varžovai neturėtų už ko griebtis, arba dėvėdavo kaukolę, kad plaukai nesusiveltų.

Konkursas

Imtynininkai buvo suporuoti burtų keliu (kleroi). Šie burtai buvo maždaug pupelės dydžio ir pažymėti raide. Kiekvienai raidei buvo skiriami du burtai. Burtai buvo sumaišomi ąsotyje. Kiekvienas imtynininkas ištraukdavo vieną burtą ir būdavo suporuojamas su imtynininku, ištraukusiu tą pačią raidę. Jei imtynininkų buvo nelyginis skaičius, paskutinė raidė būdavo pažymėta tik ant vieno burto. Ją išsitraukęs imtynininkas nedalyvaudavo pirmoje rungtyje.

Rungtynės prasidėjo pozicija, vadinama "stovėjimu kartu" (sistasis). Imtynininkai atsiremdavo vienas į kitą tol, kol jų kaktos paliesdavo vienas kitą. Iš šios padėties kiekvienas bandydavo pargriauti priešininką ant žemės. Imtynininkas gali išsiveržti į priekį, sugriebdamas priešininko pečius arba apglėbdamas rankomis priešininko liemenį, taip vadindamas jį "meškos apkabinimu". Pradinės kovos metu abu gali vengti artimo kontakto, o kiekvienas iš jų gali kovoti už priešininko kojų ar rankų. Galiausiai vienas iš jų surasdavo reikiamą suėmimą, kad galėtų mesti priešininką. Imtynininkas gali bandyti sugriebti priešininko rankas, riešus ar rankas ir staigiu posūkiu jį mesti (akrocheirismos) arba priartėti prie priešininko ir įgyti kūno įtvarą.

Rungtynės buvo suskirstytos į atkarpas, pažymėtas "kritimais". Po kritimo imtynininkai vėl stodavo į kovą be pertraukos (pertraukėlės). Sporto mokslininkai ir istorikai nėra tikri, kas tiksliai yra kritimas. Tačiau jie sutaria, kad kritimas buvo susijęs su prisilietimu bent jau pečiais arba nugara prie žemės. Trys kritimai reiškė pergalę ir rungtynės baigdavosi.

Hoplitai ant rutulio formos aryballos. Gimnazijos scenose aribalos dažnai pasirodo už nedidelio dirželio, kabančio ant sportininko riešo. Jie taip pat buvo populiari kapų puošmena ir būtų buvę tinkama votyvinė auka didvyrių šventykloje (Payne 1931, 290E).

Taisyklės ir užlaikymai

Knygoje "Kovos sportas senovės pasaulyje" Michaelas Poliakoffas pabrėžia, kad graikų imtynės buvo žiaurus sportas ir toleravo šiurkščią taktiką. Ji buvo ne tokia žiauri kaip kitos dvi kovinės sporto šakos - pankrationas ir boksas, tačiau, nors smūgiai buvo draudžiami, o pirštų laužymas ilgainiui tapo neteisėtas, kai kurie galūnes žalojantys judesiai, kaklo suėmimai ir smaugimas buvo leidžiami. Imtynės buvo laikomos meistriškumo sportu, nes jose buvo naudojama daug svertų ir įtvarų. Poliakoffas rašo, kad graikai "tikėjosi, kad išsilavinęs ir išsilavinęs vyras imtynes praktikuos ir jomis mėgausis būdamas suaugęs".

Imtynininko tikslas (siekis) buvo nugalėti varžovą. Nugaros ar pečių prisilietimas prie žemės buvo kritimas. Nebuvo apibrėžtos imtynių erdvės, pavyzdžiui, ringo ar rato, ir nebuvo jokio laiko limito. Buvo leidžiama laikyti tik viršutinę kūno dalį ir suklupti ant kojų.

Graikų imtynėse nebuvo svorio kategorijų; šioje sporto šakoje dominavo stambūs ir stiprūs vyrai. Tokie vyrai ir berniukai galėjo įveikti mažesnį, bet labiau įgudusį varžovą vien dėl savo dydžio. Oficialiose varžybose pergalei pasiekti reikėjo trijų kritimų. Per rungtynes buvo galima atlikti penkias kovas. Senovės žmonės niekada neskyrė taškų už sėkmingą taktiką, kaip tai daroma šiuolaikinėse imtynėse, o "prispaudimas" arba varžovo prirėmimas prie žemės buvo nežinomas. Buvo leidžiama dusinti arba smaugti priešininką, kad jis būtų priverstas pripažinti pralaimėjimą.

Priešininko laikymas suėmus, iš kurio jis negali ištrūkti, taip pat buvo laikomas kritimu, kaip ir žmogaus tempimas visu ilgiu ant žemės. Imtynininkas galėjo nukristi ant vieno kelio, bet tai buvo rizikinga. Kai du imtynininkai kartu krisdavo ant žemės, kartais būdavo sunku tiksliai nustatyti, kas vyko, ir kildavo ginčų. Priešininko išmetimas iš skammos (imtynių duobės) nebuvo kritimas, bet vis tiek buvo laikomas pergale.

Trys klasikiniai graikų imtynių judesiai buvo "skraidanti kumelė", "kūno suėmimas" ir įmantrūs kojų triukai. Atlikdamas "skraidantį kumštį" imtynininkas sugriebdavo priešininko ranką, permesdavo jį per petį ir pasiųsdavo ant žemės ant nugaros. Atlikdamas kūno suėmimą imtynininkas sugriebdavo priešininką už juosmens, pakeldavo jį į orą, apversdavo ir paleisdavo žemyn galva į žemę. Įmantrūs kojų suėmimai parbloškdavo imtynininką ant žemės, tačiau senosios mokyklos imtynininkai, kurie pasikliaudavo tik jėga, niekino įmantrius kojų suėmimus. Nebuvo leidžiama smūgiuoti kumščiais, spardyti kojomis ir draskyti minkštųjų kūno vietų. Taškas buvo skiriamas, jei imtynininkas nusileisdavo dėl smaugimo. Mačas galėjo trukti penkis raundus.

Imtynės ir senovės olimpinės žaidynės

Imtynės buvo senovės olimpinių žaidynių varžybos. Į olimpinių žaidynių programą jos įtrauktos 708 m. pr. m. e. Tai buvo pirmosios į olimpines žaidynes įtrauktos varžybos, kurios nebuvo pėsčiųjų bėgimas. Berniukų imtynės į olimpinių žaidynių programą įtrauktos 632 m. pr. m. e. Imtynininkai meldėsi Herakliui, kad šis suteiktų jėgų, o Hermis - greičio. Imtynių varžybos vykdavo stadione, o ne Palestroje Olimpijoje.

Imtynės, boksas ir pankrationas (kontaktinės sporto šakos) vyko ketvirtąją olimpinio festivalio dieną. Graikų imtynėse nebuvo svorio kategorijų. Pasak vieno liudininko, šešiolika olimpinių imtynininkų buvo sunkiasvoriai, kurių raumenys buvo "riedulių dydžio". Gerbėjai imtynininkams suteikdavo jų kūno sudėjimą atitinkančias pravardes, pavyzdžiui, "lokys" arba "liūtas".

Senovės treneris Filostratas manė, kad imtynininkui svarbu tolygus temperamentas ir puikus kūno sudėjimas. Jam patiko imtynininkas tiesia nugara, tvirta, į išorę atsukta šlaunimi, ir rašė, kad "siauri sėdmenys yra silpni, stori - lėti, bet gerai suformuoti sėdmenys yra privalumas viskam".

Leontiskos buvo 456 ir 452 m. pr. m. e. olimpinis imtynių čempionas. Nors taisyklės, draudžiančios laužyti priešininko pirštus, buvo priimtos VI a. pr. m. e., Leontiskosas nugalėjo naudodamas būtent tokią taktiką. Kitas olimpinis didvyris buvo Milo iš Krotono - vienintelis imtynininkas, laimėjęs penkis olimpinius čempionatus. Jis buvo nugalėtas šeštuoju bandymu, kai jam buvo keturiasdešimt metų. Olimpinis imtynininkas Polydamas žuvo, kai per žemės drebėjimą bandė išlaikyti olos stogą.

Imtynininkės buvo giriamos už fizinį grožį. Užrašas ant paminklo Teognetui iš Eginos skamba taip: