Olimpinės žaidynės: kilmė, istorija ir pagrindiniai simboliai

Senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse daugiausia vyko lengvosios atletikos, taip pat kovos ir vežimų lenktynės. Olimpinių žaidynių metu visos kovos tarp dalyvaujančių miestų-valstybių buvo atidedamos iki žaidynių pabaigos. Šių olimpinių žaidynių kilmę gaubia paslaptis ir legendos Pasak legendos, būtent Heraklis pirmasis pavadino žaidynes "olimpinėmis" ir nustatė paprotį rengti jas kas ketverius metus. Plačiausiai pripažinta senovės olimpinių žaidynių pradžios data yra 776 m. pr. m. e.; ji pagrįsta užrašais, kuriuose užrašyti nuo tada kas ketverius metus rengiamų pėsčiųjų lenktynių nugalėtojai. Senovės žaidynėse vyko bėgimo varžybos, penkiakovė (ją sudarė šuoliai su kartimi, disko ir ieties metimas, pėsčiųjų lenktynės ir imtynės), boksas, imtynės ir jojimo varžybos.

Nesutariama, kada oficialiai baigėsi žaidynės, tačiau daugelis istorikų mano, kad tai įvyko 393 m., kai imperatorius Teodosijus I paskelbė, kad turi būti nutrauktos visos pagoniškos religinės praktikos. Kita data galėtų būti 426 m., kai kitas imperatorius Teodosijus II įsakė sunaikinti visas graikų šventyklas. Nutraukus olimpines žaidynes, jos vėl buvo rengiamos tik XIX a. pabaigoje.

Senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse daugiausia vyko lengvosios atletikos, taip pat kovos ir vežimų lenktynės. Olimpinių žaidynių metu visos kovos tarp dalyvaujančių miestų-valstybių buvo atidedamos iki žaidynių pabaigos. Šių olimpinių žaidynių kilmę gaubia paslaptis ir legendos Pasak legendos, būtent Heraklis pirmasis pavadino žaidynes "olimpinėmis" ir nustatė paprotį rengti jas kas ketverius metus. Plačiausiai pripažinta senovės olimpinių žaidynių pradžios data yra 776 m. pr. m. e.; ji pagrįsta užrašais, kuriuose užrašyti nuo tada kas ketverius metus rengiamų pėsčiųjų lenktynių nugalėtojai. Senovės žaidynėse vyko bėgimo varžybos, penkiakovė (ją sudarė šuoliai su kartimi, disko ir ieties metimas, pėsčiųjų lenktynės ir imtynės), boksas, imtynės ir jojimo varžybos.

Nesutariama, kada oficialiai baigėsi žaidynės, tačiau daugelis istorikų mano, kad tai įvyko 393 m., kai imperatorius Teodosijus I paskelbė, kad turi būti nutrauktos visos pagoniškos religinės praktikos. Kita data galėtų būti 426 m., kai kitas imperatorius Teodosijus II įsakė sunaikinti visas graikų šventyklas. Nutraukus olimpines žaidynes, jos vėl buvo rengiamos tik XIX a. pabaigoje.

Bandymas atkartoti antikines olimpines žaidynes buvo "L'Olympiade de la République" - nacionalinis olimpinis festivalis, kasmet rengiamas 1796-1798 m. revoliucinėje Prancūzijoje. Varžybose buvo keletas senovės graikų olimpinių žaidynių sporto šakų.

Graikijos susidomėjimas olimpinių žaidynių sugrąžinimu prasidėjo 1821 m. Graikijos nepriklausomybės nuo Osmanų imperijos kare. Pirmasis tai pasiūlė poetas ir laikraščio redaktorius Panagiotis Soutsos savo poemoje "Mirusiųjų dialogas", paskelbtoje 1833 m. Turtingas graikų ir rumunų filantropas Evangelis Zappas 1856 m. pirmą kartą parašė laišką Graikijos karaliui Otonui, siūlydamas finansuoti nuolatinį olimpinių žaidynių atgaivinimą. Zappas rėmė pirmąsias olimpines žaidynes 1859 m., kurios vyko Atėnuose. Jose dalyvavo sportininkai iš Graikijos ir Osmanų imperijos. Zappas finansavo senovinio Panatėnų stadiono restauravimą, kad jame galėtų vykti visos būsimos olimpinės žaidynės.

1862-1867 m. Liverpulyje vyko kasmetinis Didysis olimpinis festivalis. Jį sukūrė Džonas Hulėjus ir Čarlzas Melis, remiami daktaro Brukso. Šios žaidynės buvo nesąžiningos, nes jose galėjo varžytis tik vyrai. 1865 m. J. Hulley, daktaras Brookesas ir E. G. Ravensteinas Liverpulyje įkūrė Nacionalinę olimpinę asociaciją, Didžiosios Britanijos olimpinės asociacijos pirmtakę. Jos steigimo įstatai tapo Tarptautinės olimpinės chartijos pagrindu.

Dr. Brookesas nukopijavo 1859 m. Atėnuose vykusiose olimpinėse žaidynėse dalyvavusias sporto šakas būsimose Wenlocko olimpinėse žaidynėse (1850 m. Brookesas sukūrė jas kaip klasę, o 1856 m. - kaip varžybas). 1866 m. daktaras Brookesas surengė nacionalines olimpines žaidynes Didžiojoje Britanijoje Londono Krištolo rūmuose.

Panathinaikos stadione 1870 ir 1875 m. vyko olimpinės žaidynės. 1870 m. žaidynėse apsilankė 30 tūkst. žiūrovų, tačiau oficialių 1875 m. žaidynių lankomumo duomenų nėra. 1890 m. baronas Pierre'as de Coubertinas, dalyvavęs Wenlocko olimpinės draugijos olimpinėse žaidynėse, įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą. Coubertinas rėmėsi Brookeso ir Zappaso idėjomis ir darbais, siekdamas sukurti olimpines žaidynes, kurios vyktų kas ketverius metus vis kitoje šalyje. Šias idėjas jis pristatė per pirmąjį naujai įsteigto Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) posėdį. Šis susitikimas vyko 1894 m. birželio 16-23 d. Sorbonos universitete Paryžiuje. Paskutinę posėdžio dieną buvo nuspręsta, kad pirmosios olimpinės žaidynės, kurias kontroliuos MOK, vyks po dvejų metų Atėnuose. Pirmuoju MOK prezidentu išrinktas graikų rašytojas Demetrijus Vikelas.

1896 m. žaidynės

1896 m. Atėnuose, Panathenaikos stadione, vyko pirmosios MOK organizuotos žaidynės. Šiose žaidynėse dalyvavo 14 šalių ir 241 sportininkas, kurie varžėsi 43 rungtyse. Zappas ir jo pusbrolis Konstantinos Zappas paliko Graikijos vyriausybei pinigų būsimoms olimpinėms žaidynėms finansuoti. Šie pinigai buvo panaudoti 1896 m. žaidynėms apmokėti. George'as Averoffas sumokėjo už stadiono atnaujinimą rengiantis žaidynėms. Graikijos vyriausybė taip pat skyrė pinigų, kurie buvo grąžinti pardavus bilietus. Pinigai taip pat buvo grąžinti pardavus pirmąjį olimpinių proginių pašto ženklų rinkinį.

Graikijos pareigūnai ir visuomenė džiaugėsi galimybe surengti šias žaidynes. Šiam jausmui pritarė ir daugelis sportininkų, kurie netgi reikalavo, kad Atėnai būtų nuolatiniai olimpinių žaidynių šeimininkai. TOK šiam prašymui nepritarė. TOK pareiškė, kad kiekvienos žaidynės vyks vis kitoje šalyje.

Pokyčiai ir pritaikymas

Po 1896 m. žaidynių sėkmės olimpinės žaidynės išgyveno sąstingį, kuris kėlė grėsmę jų išlikimui. 1900 m. Paryžiaus parodoje ir 1904 m. Sent Luise vykusioje pasaulinėje parodoje surengtos olimpinės žaidynės buvo šalutinės. Paryžiuje vykusiose žaidynėse nebuvo stadiono, tačiau tai buvo pirmasis kartas, kai žaidynėse dalyvavo moterys. Sent Luiso žaidynėse dalyvavo 650 sportininkų, tačiau 580 jų buvo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šių švenčių homogeniškumas buvo žemas olimpinio judėjimo taškas. Žaidynės atsigavo, kai Atėnuose buvo surengtos tarpukalėdinės žaidynės (taip vadinamos todėl, kad tai buvo antrosios žaidynės, surengtos per olimpiadą, t. y. ketverių metų laikotarpį). Šių žaidynių TOK oficialiai nepripažino ir nuo to laiko nebuvo surengta nė vienų interkalinių žaidynių. Šios žaidynės buvo surengtos Atėnų Panatėnų stadione. Žaidynės pritraukė tarptautinį dalyvių lauką ir sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

Žiemos žaidynės

Žiemos olimpinės žaidynės buvo sukurtos sniego ir ledo sporto šakoms, kurios nebuvo vasaros žaidynių dalis. Dailiojo čiuožimo (1908 ir 1920 m.) ir ledo ritulio (1920 m.) varžybos buvo vasaros olimpinių žaidynių olimpinės rungtys. 1921 m. Lozanoje vykusiame olimpiniame kongrese buvo nuspręsta surengti žiemos olimpinių žaidynių versiją. Žiemos sporto savaitė (iš tikrųjų 11 dienų) buvo surengta 1924 m. Šamoni, Prancūzijoje. TOK nutarė, kad žiemos olimpinės žaidynės turi būti švenčiamos kas ketverius metus tais pačiais metais kaip ir vasaros žaidynės. Tokia tvarka tęsėsi iki 1992 m. žaidynių Albervilyje (Prancūzija). Po to, pradedant 1994 m. žaidynėmis, žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos trečiaisiais kiekvienos olimpiados metais.

Jaunimo žaidynės

Nuo 2010 m. vykstančios jaunimo žaidynės padeda rengti jaunuosius sportininkus olimpinėms žaidynėms. Jose varžosi 14-18 metų amžiaus sportininkai. Jaunimo olimpines žaidynes 2001 m. įsteigė TOK prezidentas Žakas Rogė (Jacques Rogge) ir patvirtino per 119-ąjį TOK posėdį. Pirmosios vasaros jaunimo žaidynės vyko Singapūre 2010 m. rugpjūčio 14-26 d. Pirmosios žiemos žaidynės buvo surengtos 2012 m. Insbruke (Austrija). Šios žaidynės yra trumpesnės už olimpines žaidynes. Vasaros versija truks dvylika dienų, o žiemos - devynias dienas. TOK vasaros jaunimo žaidynėse leis dalyvauti 3 500 sportininkų ir 875 pareigūnams. Žiemos jaunimo žaidynėse dalyvaus 970 sportininkų ir 580 pareigūnų. Bus žaidžiamos tos pačios sporto šakos kaip ir olimpinėse žaidynėse.

Senovės olimpines žaidynes bandyta kopijuoti 1796-1798 m. revoliucinėje Prancūzijoje kasmet rengtu nacionaliniu olimpiniu festivaliu "L'Olympiade de la République". Varžybose buvo keletas senovės graikų olimpinių žaidynių sporto šakų.

Graikijos susidomėjimas olimpinių žaidynių sugrąžinimu prasidėjo 1821 m. Graikijos nepriklausomybės nuo Osmanų imperijos kare. Pirmasis tai pasiūlė poetas ir laikraščio redaktorius Panagiotis Soutsos savo poemoje "Mirusiųjų dialogas", paskelbtoje 1833 m. Turtingas graikų ir rumunų filantropas Evangelis Zappas 1856 m. pirmą kartą parašė laišką Graikijos karaliui Otonui, siūlydamas finansuoti nuolatinį olimpinių žaidynių atgaivinimą. Zappas rėmė pirmąsias olimpines žaidynes 1859 m., kurios vyko Atėnuose. Jose dalyvavo sportininkai iš Graikijos ir Osmanų imperijos. Zappas finansavo senovinio Panatėnų stadiono restauravimą, kad jame galėtų vykti visos būsimos olimpinės žaidynės.

1862-1867 m. Liverpulyje vyko kasmetinis Didysis olimpinis festivalis. Jį sukūrė Džonas Hulėjus ir Čarlzas Melis, remiami daktaro Brukso. Šios žaidynės buvo nesąžiningos, nes jose galėjo varžytis tik vyrai. 1865 m. J. Hulley, daktaras Brookesas ir E. G. Ravensteinas Liverpulyje įkūrė Nacionalinę olimpinę asociaciją, Didžiosios Britanijos olimpinės asociacijos pirmtakę. Jos steigimo įstatai tapo Tarptautinės olimpinės chartijos pagrindu.

Dr. Brookesas nukopijavo 1859 m. Atėnuose vykusiose olimpinėse žaidynėse dalyvavusias sporto šakas būsimose Wenlocko olimpinėse žaidynėse (1850 m. Brookesas sukūrė jas kaip klasę, o 1856 m. - kaip varžybas). 1866 m. daktaras Brookesas surengė nacionalines olimpines žaidynes Didžiojoje Britanijoje Londono Krištolo rūmuose.

Panathinaikos stadione 1870 ir 1875 m. vyko olimpinės žaidynės. 1870 m. žaidynėse apsilankė 30 tūkst. žiūrovų, tačiau oficialių 1875 m. žaidynių lankomumo duomenų nėra. 1890 m. baronas Pierre'as de Coubertinas, dalyvavęs Wenlocko olimpinės draugijos olimpinėse žaidynėse, įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą. Coubertinas rėmėsi Brookeso ir Zappaso idėjomis ir darbais, siekdamas sukurti olimpines žaidynes, kurios vyktų kas ketverius metus vis kitoje šalyje. Šias idėjas jis pristatė per pirmąjį naujai įsteigto Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) posėdį. Šis susitikimas vyko 1894 m. birželio 16-23 d. Sorbonos universitete Paryžiuje. Paskutinę posėdžio dieną buvo nuspręsta, kad pirmosios olimpinės žaidynės, kurias kontroliuos MOK, vyks po dvejų metų Atėnuose. Pirmuoju MOK prezidentu išrinktas graikų rašytojas Demetrijus Vikelas.

1896 m. žaidynės

1896 m. Atėnuose, Panathenaikos stadione, vyko pirmosios MOK organizuotos žaidynės. Šiose žaidynėse dalyvavo 14 šalių ir 241 sportininkas, kurie varžėsi 43 rungtyse. Zappas ir jo pusbrolis Konstantinos Zappas paliko Graikijos vyriausybei pinigų būsimoms olimpinėms žaidynėms finansuoti. Šie pinigai buvo panaudoti 1896 m. žaidynėms apmokėti. George'as Averoffas sumokėjo už stadiono atnaujinimą rengiantis žaidynėms. Graikijos vyriausybė taip pat skyrė pinigų, kurie buvo grąžinti pardavus bilietus. Pinigai taip pat buvo grąžinti pardavus pirmąjį olimpinių proginių pašto ženklų rinkinį.

Graikijos pareigūnai ir visuomenė džiaugėsi galimybe surengti šias žaidynes. Šiam jausmui pritarė ir daugelis sportininkų, kurie netgi reikalavo, kad Atėnai būtų nuolatiniai olimpinių žaidynių šeimininkai. TOK šiam prašymui nepritarė. TOK pareiškė, kad kiekvienos žaidynės vyks vis kitoje šalyje.

Pokyčiai ir pritaikymas

Po 1896 m. žaidynių sėkmės olimpinės žaidynės išgyveno sąstingį, kuris kėlė grėsmę jų išlikimui. 1900 m. Paryžiaus parodoje ir 1904 m. Sent Luise vykusioje pasaulinėje parodoje surengtos olimpinės žaidynės buvo šalutinės. Paryžiuje vykusiose žaidynėse nebuvo stadiono, tačiau tai buvo pirmasis kartas, kai žaidynėse dalyvavo moterys. Sent Luiso žaidynėse dalyvavo 650 sportininkų, tačiau 580 jų buvo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šių švenčių homogeniškumas buvo žemas olimpinio judėjimo taškas. Žaidynės atsigavo, kai Atėnuose buvo surengtos tarpukalėdinės žaidynės (taip vadinamos todėl, kad tai buvo antrosios žaidynės, surengtos per olimpiadą, t. y. ketverių metų laikotarpį). Šių žaidynių TOK oficialiai nepripažino ir nuo to laiko nebuvo surengta nė vienų interkalinių žaidynių. Šios žaidynės buvo surengtos Atėnų Panatėnų stadione. Žaidynės pritraukė tarptautinį dalyvių lauką ir sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

Žiemos žaidynės

Žiemos olimpinės žaidynės buvo sukurtos sniego ir ledo sporto šakoms, kurios nebuvo vasaros žaidynių dalis. Dailiojo čiuožimo (1908 ir 1920 m.) ir ledo ritulio (1920 m.) varžybos buvo vasaros olimpinių žaidynių olimpinės rungtys. 1921 m. Lozanoje vykusiame olimpiniame kongrese buvo nuspręsta surengti žiemos olimpinių žaidynių versiją. Žiemos sporto savaitė (iš tikrųjų 11 dienų) buvo surengta 1924 m. Šamoni, Prancūzijoje. TOK nutarė, kad žiemos olimpinės žaidynės turi būti švenčiamos kas ketverius metus tais pačiais metais kaip ir vasaros žaidynės. Tokia tvarka tęsėsi iki 1992 m. žaidynių Albervilyje (Prancūzija). Po to, pradedant 1994 m. žaidynėmis, žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos trečiaisiais kiekvienos olimpiados metais.

Jaunimo žaidynės

Nuo 2010 m. vykstančios jaunimo žaidynės padeda rengti jaunuosius sportininkus olimpinėms žaidynėms. Jose varžosi 14-18 metų amžiaus sportininkai. Jaunimo olimpines žaidynes 2001 m. įsteigė TOK prezidentas Žakas Rogė (Jacques Rogge) ir patvirtino per 119-ąjį TOK posėdį. Pirmosios vasaros jaunimo žaidynės vyko Singapūre 2010 m. rugpjūčio 14-26 d. Pirmosios žiemos žaidynės buvo surengtos 2012 m. Insbruke (Austrija). Šios žaidynės yra trumpesnės už olimpines žaidynes. Vasaros versija truks dvylika dienų, o žiemos - devynias dienas. TOK vasaros jaunimo žaidynėse leis dalyvauti 3 500 sportininkų ir 875 pareigūnams. Žiemos jaunimo žaidynėse dalyvaus 970 sportininkų ir 580 pareigūnų. Bus žaidžiamos tos pačios sporto šakos kaip ir olimpinėse žaidynėse.

Olimpiniam judėjimui priklauso daugybė nacionalinių ir tarptautinių sporto organizacijų ir federacijų. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), kaip olimpiniam judėjimui vadovaujanti grupė, yra atsakingas už olimpinių žaidynių šeimininkų miesto parinkimą. Olimpinių žaidynių planavimo priežiūrą. Dalyvaujančių sporto šakų keitimą. Susitarimą dėl rėmimo ir transliavimo teisių.

Olimpinį judėjimą sudaro trys pagrindiniai elementai:

• Tarptautinės federacijos (IF) yra sporto šaką tarptautiniu lygmeniu prižiūrinčios valdymo institucijos. Pavyzdžiui, Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) yra futbolo (futbolo) IF, o Tarptautinė tinklinio federacija (FIVB) yra tarptautinė tinklinio valdymo institucija. Olimpiniame judėjime yra 35 IF, atstovaujančios kiekvienai olimpinei sporto šakai.
• Nacionaliniai olimpiniai komitetai (NOK) atstovauja olimpiniam judėjimui kiekvienoje šalyje ir jį reguliuoja. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinis komitetas (USOC) yra Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinis olimpinis komitetas. Šiuo metu TOK yra pripažinęs 205 NOK.
• Olimpinių žaidynių organizaciniai komitetai (OCOG) - tai laikinos grupės, atsakingos už konkrečių olimpinių žaidynių organizavimą. Kiekviena grupė po kiekvienų žaidynių, kai TOK pateikiama galutinė ataskaita, yra išformuojama (išardoma).

Oficialios olimpinio judėjimo kalbos yra prancūzų ir anglų. Kiekvienose olimpinėse žaidynėse vartojama kita kalba - šalies šeimininkės kalba.

Ginčai

1998 m. paaiškėjo, kad keli TOK nariai ėmė kyšius iš Solt Leik Sičio paraiškos dėl 2002 m. žiemos olimpinių žaidynių surengimo komiteto narių. Tai buvo daroma siekiant užtikrinti, kad Solt Leik Sitis laimėtų. TOK atliko tyrimą ir keturi nariai atsistatydino, o šeši žmonės buvo atleisti.

BBC dokumentinis filmas "Panorama: 2004 m. rugpjūtį parodytame filme "Panorama" buvo tiriamas kyšių ėmimas 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių konkurso metu. Dokumentiniame filme teigiama, kad buvo galima papirkti TOK narius, kad jie balsuotų už konkretų miestą kandidatą. Paryžiaus meras Bertrand'as Delanoë, vos pralaimėjęs savo kandidatūrą į 2012 m. vasaros olimpines žaidynes, apkaltino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Tony Blairą ir Londono paraiškos komitetą pažeidus paraiškos teikimo taisykles.

Turino paraišką dėl 2006 m. žiemos olimpinių žaidynių taip pat gaubė kontroversijos. Žymus TOK narys Marcas Hodleris, glaudžiai susijęs su konkuruojančia Siono (Šveicarija) paraiška, įtarė, kad Turino organizacinio komiteto nariai papirkinėjo TOK pareigūnus. Dėl šių kaltinimų buvo pradėtas plataus masto tyrimas. Šie kaltinimai taip pat paskatino daugelį TOK narių nusiteikti prieš Siono paraišką ir galbūt padėjo Turinui laimėti miesto šeimininko nominaciją.

Olimpiniam judėjimui priklauso daugybė nacionalinių ir tarptautinių sporto organizacijų ir federacijų. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), kaip olimpiniam judėjimui vadovaujanti grupė, yra atsakingas už olimpinių žaidynių šeimininkų miesto parinkimą. Olimpinių žaidynių planavimo priežiūrą. Dalyvaujančių sporto šakų keitimą. Susitarimą dėl rėmimo ir transliavimo teisių.

Olimpinį judėjimą sudaro trys pagrindiniai elementai:

• Tarptautinės federacijos (IF) yra sporto šaką tarptautiniu lygmeniu prižiūrinčios valdymo institucijos. Pavyzdžiui, Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) yra futbolo (futbolo) IF, o Tarptautinė tinklinio federacija (FIVB) yra tarptautinė tinklinio valdymo institucija. Olimpiniame judėjime yra 35 IF, atstovaujančios kiekvienai olimpinei sporto šakai.
• Nacionaliniai olimpiniai komitetai (NOK) atstovauja olimpiniam judėjimui kiekvienoje šalyje ir jį reguliuoja. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinis komitetas (USOC) yra Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinis olimpinis komitetas. Šiuo metu TOK yra pripažinęs 205 NOK.
• Olimpinių žaidynių organizaciniai komitetai (OCOG) - tai laikinos grupės, atsakingos už konkrečių olimpinių žaidynių organizavimą. Kiekviena grupė po kiekvienų žaidynių, kai TOK pateikiama galutinė ataskaita, yra išformuojama (išardoma).

Oficialios olimpinio judėjimo kalbos yra prancūzų ir anglų. Kiekvienose olimpinėse žaidynėse vartojama kita kalba - šalies šeimininkės kalba.

Ginčai

1998 m. paaiškėjo, kad keli TOK nariai ėmė kyšius iš Solt Leik Sičio paraiškos dėl 2002 m. žiemos olimpinių žaidynių surengimo komiteto narių. Tai buvo padaryta siekiant užtikrinti, kad Solt Leik Sitis laimėtų. TOK atliko tyrimą ir keturi nariai atsistatydino, o šeši žmonės buvo atleisti.

BBC dokumentinis filmas "Panorama: 2004 m. rugpjūtį parodytame filme "Panorama" buvo tiriamas kyšių ėmimas 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių konkurso metu. Dokumentiniame filme teigiama, kad buvo galima papirkti TOK narius, kad jie balsuotų už konkretų miestą kandidatą. Paryžiaus meras Bertrand'as Delanoë, vos pralaimėjęs savo kandidatūrą į 2012 m. vasaros olimpines žaidynes, apkaltino Didžiosios Britanijosministrą pirmininką Tony Blairą ir Londono paraiškos komitetą pažeidus paraiškos teikimo taisykles.

Turino paraišką dėl 2006 m. žiemos olimpinių žaidynių taip pat gaubė kontroversijos. Žymus TOK narys Marcas Hodleris, glaudžiai susijęs su konkuruojančia Siono (Šveicarija) paraiška, įtarė, kad Turino organizacinio komiteto nariai papirkinėjo TOK pareigūnus. Dėl šių kaltinimų buvo pradėtas plataus masto tyrimas. Šie kaltinimai taip pat paskatino daugelį TOK narių nusiteikti prieš Siono paraišką ir galbūt padėjo Turinui laimėti miesto šeimininko nominaciją.

Olimpinių žaidynių logotipą, dar vadinamą olimpiniais žiedais, sudaro penki susipynę žiedai, kurie simbolizuoja penkių apgyvendintų žemynų (Amerikos, Afrikos, Azijos, Australijos, Europos) vienybę. Spalvota žiedų versija - mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona - baltame lauke sudaro olimpinę vėliavą. Vėliava buvo priimta 1914 m., bet pirmą kartą iškelta 1920 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Antverpene (Belgija). Nuo to laiko vėliava keliama per visas žaidynes. Olimpinis šūkis yra Citius, Altius, Fortius - lotyniškas posakis, reiškiantis "Greičiau, aukščiau, stipriau".

Prieš kiekvienas žaidynes Olimpijoje įžiebiama olimpinė ugnis per ceremoniją, atspindinčią senovės graikų ritualus. Moteris atlikėja, atliekanti šventikės vaidmenį, uždega deglą naudodama saulę. Tada moteris uždega pirmojo estafetės nešėjo deglą. Pradedama olimpinio deglo estafetė, kuri nuneš ugnį į priimančiojo miesto olimpinį stadioną. Liepsna yra olimpinis simbolis nuo 1928 m., o deglo estafetė buvo pristatyta 1936 m. vasaros žaidynėse.

Olimpinių žaidynių talismanas buvo pristatytas 1968 m. Talismanas - tai gyvūnas arba žmogus, reprezentuojantis šalies šeimininkės kultūrinį paveldą.

Olimpinių žaidynių logotipą, dar vadinamą olimpiniais žiedais, sudaro penki susipynę žiedai, kurie simbolizuoja penkių apgyvendintų žemynų (Amerikos, Afrikos, Azijos, Australijos, Europos) vienybę. Spalvota žiedų versija - mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona - baltame lauke sudaro olimpinę vėliavą. Vėliava buvo priimta 1914 m., bet pirmą kartą iškelta 1920 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Antverpene (Belgija). Nuo to laiko vėliava keliama per visas žaidynes. Olimpinis šūkis yra Citius, Altius, Fortius - lotyniškas posakis, reiškiantis "Greičiau, aukščiau, stipriau".

Prieš kiekvienas žaidynes Olimpijoje įžiebiama olimpinė ugnis per ceremoniją, atspindinčią senovės graikų ritualus. Moteris atlikėja, atliekanti šventikės vaidmenį, uždega deglą naudodama saulę. Tada moteris uždega pirmojo estafetės nešėjo deglą. Pradedama olimpinio deglo estafetė, kuri nuneš ugnį į priimančiojo miesto olimpinį stadioną. Liepsna yra olimpinis simbolis nuo 1928 m., o deglo estafetė buvo pristatyta 1936 m. vasaros žaidynėse.

Olimpinių žaidynių talismanas buvo pristatytas 1968 m. Talismanas - tai gyvūnas arba žmogus, reprezentuojantis šalies šeimininkės kultūrinį paveldą.

Atidarymas

Kaip numatyta Olimpinėje chartijoje, olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją sudaro įvairūs elementai. Dauguma šių ritualų buvo nustatyti 1920 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Antverpene. Ceremonija paprastai pradedama iškeliant šalies šeimininkės vėliavą ir atliekant jos himną. Po to priimančioji šalis pristato savo kultūrą reprezentuojančius muzikos, dainavimo, šokio ir teatro pasirodymus.

Po meninės ceremonijos dalies sportininkai, suskirstyti pagal šalis, žygiuoja į stadioną. Tradiciškai pirmoji į stadioną įžengia Graikija, kad būtų pagerbtos olimpinių žaidynių ištakos. Po to tautos į stadioną įžengia abėcėlės tvarka pagal pasirinktą šalies šeimininkės kalbą. Šalies šeimininkės sportininkai visada įžengia paskutiniai. Per 2004 m. vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Atėnuose (Graikija). Graikijos vėliava į stadioną įžengė pirma ir paskutinė. Kai ji į stadioną įžengė antrą kartą, paskui ją sekė sportininkai. Po to sakomos kalbos, kuriomis oficialiai atidaromos žaidynės. Galiausiai buvo pasakyta sportininkų priesaika. Po to į stadioną įnešamas olimpinis deglas ir perduodamas toliau, kol pasiekia paskutinį deglo nešėją, kuris uždega katilą.

Uždarymas

Olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija vyksta pasibaigus visoms sporto varžyboms. Į stadioną įžengia kiekvienos žaidynėse dalyvaujančios šalies vėliavnešiai. Paskui juos eina sportininkai, kurie įžengia kartu, neskirstydami valstybių. Grojant atitinkamiems nacionaliniams himnams, pakeliamos trys valstybių vėliavos. Graikijos vėliava, skirta pagerbti olimpinių žaidynių gimtinę. Dabartinės šalies šeimininkės vėliava. Taip pat iškeliama šalies, kurioje vyks kitos vasaros arba žiemos olimpinės žaidynės, vėliava. Organizacinio komiteto prezidentas ir TOK prezidentas sako baigiamąsias kalbas. Oficialiai uždaromos žaidynės ir užgesinama olimpinė ugnis. Per vadinamąją Antverpeno ceremoniją (nes ši tradicija buvo pradėta Antverpene) žaidynes organizavusio miesto meras perduoda specialią olimpinę vėliavą TOK prezidentui. Tada prezidentas ją perduoda miesto, kuriame vyks kitos olimpinės žaidynės, merui. Po šių privalomų elementų kita šalis šeimininkė trumpai prisistato, parodydama savo kultūrai būdingus šokio ir teatro meninius pasirodymus.

Medalių įteikimas

Pasibaigus kiekvienai olimpinei rungčiai, vyksta medalių įteikimo ceremonija. Nugalėtojas, antrąją ir trečiąją vietas užėmę dalyviai ar komandos atsistoja ant trijų pakopų pakylos ir gauna atitinkamus medalius. Po to, kai medalius įteikia IOC narys, pakeliamos trijų medalininkų valstybinės vėliavos, skambant aukso medalio laimėtojo šalies himnui.

Atidarymas

Kaip numatyta Olimpinėje chartijoje, olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją sudaro įvairūs elementai. Dauguma šių ritualų buvo nustatyti 1920 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Antverpene. Ceremonija paprastai pradedama iškeliant šalies šeimininkės vėliavą ir atliekant jos himną. Po to priimančioji šalis pristato savo kultūrą reprezentuojančius muzikos, dainavimo, šokio ir teatro pasirodymus.

Po meninės ceremonijos dalies sportininkai, suskirstyti pagal šalis, žygiuoja į stadioną. Tradiciškai pirmoji į stadioną įžengia Graikija, kad būtų pagerbtos olimpinių žaidynių ištakos. Po to tautos į stadioną įžengia abėcėlės tvarka pagal pasirinktą šalies šeimininkės kalbą. Šalies šeimininkės sportininkai visada įžengia paskutiniai. Per 2004 m. vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Atėnuose (Graikija). Graikijos vėliava į stadioną įžengė pirma ir paskutinė. Kai ji į stadioną įžengė antrą kartą, po jos sekė sportininkai. Po to sakomos kalbos, kuriomis oficialiai atidaromos žaidynės. Galiausiai buvo pasakyta sportininkų priesaika. Po to į stadioną įnešamas olimpinis deglas ir perduodamas toliau, kol pasiekia paskutinį deglo nešėją, kuris uždega katilą.

Uždarymas

Olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija vyksta pasibaigus visoms sporto varžyboms. Į stadioną įžengia kiekvienos žaidynėse dalyvaujančios šalies vėliavnešiai. Paskui juos eina sportininkai, kurie įžengia kartu, neskirstydami valstybių. Grojant atitinkamiems nacionaliniams himnams, pakeliamos trys valstybių vėliavos. Graikijos vėliava, skirta pagerbti olimpinių žaidynių gimtinę. Dabartinės šalies šeimininkės vėliava. Taip pat iškeliama šalies, kurioje vyks kitos vasaros arba žiemos olimpinės žaidynės, vėliava. Organizacinio komiteto prezidentas ir TOK prezidentas sako baigiamąsias kalbas. Oficialiai uždaromos žaidynės ir užgesinama olimpinė ugnis. Per vadinamąją Antverpeno ceremoniją (nes ši tradicija buvo pradėta Antverpene) žaidynes organizavusio miesto meras perduoda specialią olimpinę vėliavą TOK prezidentui. Tada prezidentas ją perduoda miesto, kuriame vyks kitos olimpinės žaidynės, merui. Po šių privalomų elementų kita šalis šeimininkė trumpai prisistato, parodydama savo kultūrai būdingus šokio ir teatro meninius pasirodymus.

Medalių įteikimas

Pasibaigus kiekvienai olimpinei rungčiai, vyksta medalių įteikimo ceremonija. Nugalėtojas, antrąją ir trečiąją vietas užėmę dalyviai ar komandos atsistoja ant trijų pakopų pakylos ir gauna atitinkamus medalius. Po to, kai medalius įteikia IOC narys, pakeliamos trijų medalininkų valstybinės vėliavos, skambant aukso medalio laimėtojo šalies himnui.

Olimpinių žaidynių programą sudaro 26 sporto šakos, 30 disciplinų ir beveik 300 varžybų. Pavyzdžiui, imtynės yra vasaros olimpinių žaidynių sporto šaka, kurią sudaro dvi disciplinos: Graikų-romėnų ir laisvojo stiliaus imtynės. Ją sudaro keturiolika vyrų ir keturios moterų rungtys. Kiekviena rungtis atitinka skirtingą svorio kategoriją. Vasaros olimpinių žaidynių programą sudaro 26 sporto šakos, o žiemos olimpinių žaidynių programą - 15 sporto šakų.

Olimpines sporto šakas valdo tarptautinės sporto federacijos (IF), kurias TOK pripažįsta kaip pasaulines tų sporto šakų priežiūros institucijas. MOK yra 35 federacijos. Olimpinių sporto šakų sąrašas gali būti keičiamas. Sporto šakos gali būti įtrauktos į sąrašą arba iš jo išbrauktos remiantis dviejų trečdalių TOK narių balsų dauguma.

2002 m. vykusiame 114-ajame MOK posėdyje vasaros žaidynių programa buvo apribota iki 28 sporto šakų, 301 varžybų ir 10 500 sportininkų. Po trejų metų, 117-ojoje MOK sesijoje, buvo atliktas pirmasis esminis sąrašo pakeitimas. Jo metu iš 2012 m. Londono žaidynių sporto šakų sąrašo buvo išbrauktas beisbolas ir softbolas. Kadangi nebuvo susitarta dėl kitų dviejų sporto šakų iškėlimo, 2012 m. programoje bus tik 26 sporto šakos. 2016 m. ir 2020 m. žaidynėse vėl bus daugiausia 28 sporto šakos, atsižvelgiant į tai, kad bus įtrauktos regbis ir golfas.

Mėgėjiškumas ir profesionalumas

Profesionalų neįtraukimas į olimpines žaidynes per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją sukėlė nemažai ginčų. Iš 1912 m. olimpinio penkiakovės ir dešimtkovės čempiono Džimo Torpo (Jim Thorpe) buvo atimti medaliai, kai paaiškėjo, kad prieš olimpines žaidynes jis pusiau profesionaliai žaidė beisbolą. 1983 m. TOK grąžino jam medalius dėl užuojautos. XX a. vystantis klasinei struktūrai, sportininko mėgėjo, kaip aristokratiško džentelmeno, apibrėžimas tapo atgyvena. Rytų bloko šalyse atsiradus valstybės finansuojamam "etatiniam sportininkui mėgėjui", grynojo mėgėjo ideologija dar labiau sunyko, nes dėl to Vakarų šalių savarankiškai finansuojami mėgėjai atsidūrė nepalankioje padėtyje. Nepaisant to, MOK laikėsi tradicinių mėgėjiškumo taisyklių.

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio mėgėjiškumo reikalavimai palaipsniui buvo palaipsniui išbraukti iš Olimpinės chartijos. Po 1988 m. žaidynių MOK nusprendė, kad visi profesionalūs sportininkai gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse tik gavę IF pritarimą. Nuo 2004 m. vienintelė sporto šaka, kurioje nerungtyniauja profesionalai, yra boksas, nors net ir šioje sporto šakoje mėgėjiškumo apibrėžimas turi būti grindžiamas kovos taisyklėmis, o ne apmokėjimu, nes kai kurie boksininkai gauna piniginius prizus iš savo nacionalinių olimpinių komitetų. Vyrų futbole (futbole) olimpiniame turnyre kiekvienoje komandoje gali dalyvauti tik trys vyresni nei 23 metų amžiaus profesionalūs žaidėjai.

Olimpinių žaidynių programą sudaro 26 sporto šakos, 30 disciplinų ir beveik 300 varžybų. Pavyzdžiui, imtynės yra vasaros olimpinių žaidynių sporto šaka, kurią sudaro dvi disciplinos: Graikų-romėnų ir laisvojo stiliaus imtynės. Ją sudaro keturiolika vyrų ir keturios moterų rungtys. Kiekviena rungtis atitinka skirtingą svorio kategoriją. Vasaros olimpinių žaidynių programą sudaro 26 sporto šakos, o žiemos olimpinių žaidynių programą - 15 sporto šakų.

Olimpines sporto šakas valdo tarptautinės sporto federacijos (IF), kurias TOK pripažįsta kaip pasaulines tų sporto šakų priežiūros institucijas. MOK yra 35 federacijos. Olimpinių sporto šakų sąrašas gali būti keičiamas. Sporto šakos gali būti įtrauktos į sąrašą arba iš jo išbrauktos remiantis dviejų trečdalių TOK narių balsų dauguma.

2002 m. vykusiame 114-ajame MOK posėdyje vasaros žaidynių programa buvo apribota iki 28 sporto šakų, 301 varžybų ir 10 500 sportininkų. Po trejų metų, 117-ojoje MOK sesijoje, buvo atliktas pirmasis esminis sąrašo pakeitimas. Jo metu iš 2012 m. Londono žaidynių sporto šakų sąrašo buvo išbrauktas beisbolas ir softbolas. Kadangi nebuvo susitarta dėl kitų dviejų sporto šakų iškėlimo, 2012 m. programoje bus tik 26 sporto šakos. 2016 m. ir 2020 m. žaidynėse vėl bus daugiausia 28 sporto šakos, atsižvelgiant į tai, kad bus įtrauktos regbis ir golfas.

Mėgėjiškumas ir profesionalumas

Profesionalų neįtraukimas į olimpines žaidynes per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją sukėlė nemažai ginčų. Iš 1912 m. olimpinio penkiakovės ir dešimtkovės čempiono Džimo Torpo (Jim Thorpe) buvo atimti medaliai, kai paaiškėjo, kad prieš olimpines žaidynes jis pusiau profesionaliai žaidė beisbolą. 1983 m. TOK grąžino jam medalius dėl užuojautos. XX a. vystantis klasinei struktūrai, sportininko mėgėjo, kaip aristokratiško džentelmeno, apibrėžimas tapo atgyvena. Rytų bloko šalyse atsiradus valstybės finansuojamam "etatiniam sportininkui mėgėjui", grynojo mėgėjo ideologija dar labiau susvyravo, nes dėl to Vakarų šalių savarankiškai finansuojami mėgėjai atsidūrė nepalankioje padėtyje. Nepaisant to, MOK laikėsi tradicinių mėgėjiškumo taisyklių.

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio mėgėjiškumo reikalavimai palaipsniui buvo palaipsniui išbraukti iš Olimpinės chartijos. Po 1988 m. žaidynių MOK nusprendė, kad visi profesionalūs sportininkai gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse tik gavę IF pritarimą. Nuo 2004 m. vienintelė sporto šaka, kurioje nerungtyniauja profesionalai, yra boksas, nors net ir šioje sporto šakoje mėgėjiškumo apibrėžimas turi būti grindžiamas kovos taisyklėmis, o ne apmokėjimu, nes kai kurie boksininkai gauna piniginius prizus iš savo nacionalinių olimpinių komitetų. Vyrų futbole (futbole) olimpiniame turnyre kiekvienoje komandoje gali dalyvauti tik trys vyresni nei 23 metų amžiaus profesionalūs žaidėjai.

Boikotai

Daug šalių sąmoningai praleido olimpines žaidynes, kad padarytų politinį pareiškimą. Garsiausi pavyzdžiai, kai šalys nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, buvo 1980 ir 1984 m. Šaltojo karo priešininkai praleido vieni kitų žaidynes. Dėl sovietų invazijos į Afganistaną 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse atsisakė dalyvauti 65 šalys. Sovietų Sąjunga ir 14 jos Rytų bloko partnerių (išskyrus Rumuniją) atsakė tuo pačiu - 1984 m. nedalyvavo Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Šalys pareiškė negalinčios garantuoti savo sportininkų saugumo. Sovietų pareigūnai gynė savo sprendimą pasitraukti iš žaidynių teigdami, kad "Jungtinėse Valstijose kurstomos šovinistinės nuotaikos ir antisovietinė isterija".

Politika

Olimpinės žaidynės beveik nuo pat pradžių buvo naudojamos kaip politinių ideologijų propagavimo platforma. Nacistinė Vokietija, rengdama 1936 m. žaidynes, norėjo parodyti nacionalsocialistų partiją kaip geranorišką ir taikingą. Žaidynėmis taip pat siekta parodyti arijų (baltųjų) rasės pranašumą. Šio tikslo iš dalies nepavyko pasiekti dėl tokių sportininkų, kaip Jesse Owensas, kuris šiose olimpinėse žaidynėse laimėjo keturis aukso medalius, pasiekimų.

Atskiri sportininkai taip pat naudojosi olimpine scena savo politinei darbotvarkei propaguoti. 1968 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Meksikoje du amerikiečių lengvaatlečiai - Tommie Smithas ir Johnas Carlosas, užėmę pirmą ir trečią vietas 200 m sprinto lenktynėse, ant pakylos atliko "Black Power" pasveikinimą. Bėgimo rungties nugalėtojas Peteris Normanas, palaikydamas Smithą ir Carlosą, dėvėjo Olimpinio žmogaus teisių projekto ženkliuką. Tuomet IOC prezidentas Avery Brundage'as liepė Jungtinėms Valstijoms arba išsiųsti abu sportininkus namo, arba atšaukti lengvosios atletikos rinktinę. Jungtinės Valstijos nusprendė išsiųsti porą namo.

Veiksmingumą gerinančių vaistų vartojimas

XX a. pradžioje daugelis olimpinių žaidynių sportininkų pradėjo vartoti narkotikus, kad pagerintų savo sportinius gebėjimus. Pavyzdžiui, 1904 m. žaidynių maratono nugalėtojui Tomui J. Hiksui treneris davė strichnino ir brendžio. Vienintelė mirtis olimpinėse žaidynėse, susijusi su dopingo vartojimu, įvyko 1960 m.Romos žaidynėse. Per dviračių plento lenktynes danų dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas nukrito nuo dviračio ir vėliau mirė. Koronerio tyrimas nustatė, kad jis buvo apsvaigęs nuo amfetaminų. Šeštojo dešimtmečio viduryje sporto federacijos ėmė drausti naudoti rezultatus gerinančius preparatus. 1967 m. tą patį padarė ir Tarptautinis olimpinis komitetas. 1999 m. MOK įsteigė Pasaulinę antidopingo agentūrą. MOK nustatyta dopingo testavimo tvarka (dabar vadinama olimpiniu standartu) tapo pasauliniu etalonu, kuriuo bando sekti kitos sporto federacijos visame pasaulyje. Pirmasis olimpinis sportininkas, kurio testas dėl rezultatus gerinančių preparatų vartojimo buvo teigiamas, buvo Hansas-Gunnaras Liljenwallis, švedų penkiakovininkas 1968 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, dėl alkoholio vartojimo netekęs bronzos medalio.

Smurtas

Olimpinės žaidynės neatnešė pasauliui ilgalaikės taikos net ir žaidynių metu. Trys olimpinės žaidynės neįvyko dėl karo. 1916 m. žaidynės buvo atšauktos dėl Pirmojo pasaulinio karo, o 1940 ir 1944 m. vasaros ir žiemos žaidynės buvo atšauktos dėl Antrojo pasaulinio karo. Terorizmas taip pat kėlė grėsmę olimpinėms žaidynėms. 1972 m., kai vasaros žaidynės vyko Miunchene, Vakarų Vokietijoje, teroristinė grupuotė "Juodasis rugsėjis" įkaitais paėmė vienuolika Izraelio olimpinės rinktinės narių. Šis įvykis dabar žinomas kaip Miuncheno žudynės. Teroristai netrukus po to, kai paėmė įkaitais du sportininkus, nužudė du iš jų, o kitus devynis nužudė per nepavykusį bandymą juos išgelbėti. Taip pat žuvo Vokietijos policijos pareigūnas ir 5 teroristai. Per 1996 m. vasaros olimpines žaidynes Atlantoje Šimtmečio olimpiniame parke buvo susprogdinta bomba, kuri nusinešė 2 gyvybes ir sužeidė 111 žmonių. Erikas Robertas Rudolfas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už šį sprogdinimą.

Boikotai

Daug šalių sąmoningai praleido olimpines žaidynes, kad padarytų politinį pareiškimą. Garsiausi pavyzdžiai, kai šalys nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, buvo 1980 ir 1984 m. Šaltojo karo priešininkai praleido vieni kitų žaidynes. Dėl sovietų invazijos į Afganistaną 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse atsisakė dalyvauti 65 šalys. Sovietų Sąjunga ir 14 jos Rytų bloko partnerių (išskyrus Rumuniją) atsakė tuo pačiu - 1984 m. nedalyvavo Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Šalys pareiškė negalinčios garantuoti savo sportininkų saugumo. Sovietų pareigūnai gynė savo sprendimą pasitraukti iš žaidynių teigdami, kad "Jungtinėse Valstijose kurstomos šovinistinės nuotaikos ir antisovietinė isterija".

Politika

Olimpinės žaidynės beveik nuo pat pradžių buvo naudojamos kaip politinių ideologijų propagavimo platforma. Nacistinė Vokietija, rengdama 1936 m. žaidynes, norėjo parodyti nacionalsocialistų partiją kaip geranorišką ir taikingą. Žaidynėmis taip pat siekta parodyti arijų (baltųjų) rasės pranašumą. Šio tikslo iš dalies nepavyko pasiekti dėl tokių sportininkų, kaip Jesse Owensas, kuris šiose olimpinėse žaidynėse laimėjo keturis aukso medalius, pasiekimų.

Atskiri sportininkai taip pat naudojosi olimpine scena savo politinei darbotvarkei propaguoti. 1968 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Meksikoje du amerikiečių lengvaatlečiai - Tommie Smithas ir Johnas Carlosas, užėmę pirmą ir trečią vietas 200 m sprinto lenktynėse, ant pakylos atliko "Black Power" pasveikinimą. Bėgimo rungties nugalėtojas Peteris Normanas, palaikydamas Smithą ir Carlosą, dėvėjo Olimpinio žmogaus teisių projekto ženkliuką. Tuomet IOC prezidentas Avery Brundage'as liepė Jungtinėms Valstijoms arba išsiųsti abu sportininkus namo, arba atšaukti lengvosios atletikos rinktinę. Jungtinės Valstijos nusprendė išsiųsti porą namo.

Veiksmingumą gerinančių vaistų vartojimas

XX a. pradžioje daugelis olimpinių žaidynių sportininkų pradėjo vartoti narkotikus, kad pagerintų savo sportinius gebėjimus. Pavyzdžiui, 1904 m. žaidynių maratono nugalėtojui Tomui J. Hiksui treneris davė strichnino ir brendžio. Vienintelė mirtis olimpinėse žaidynėse, susijusi su dopingo vartojimu, įvyko 1960 m. Romos žaidynėse. Per dviračių plento lenktynes danų dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas nukrito nuo dviračio ir vėliau mirė. Koronerio tyrimas nustatė, kad jis buvo apsvaigęs nuo amfetaminų. Šeštojo dešimtmečio viduryje sporto federacijos ėmė drausti naudoti rezultatus gerinančius preparatus. 1967 m. tą patį padarė ir Tarptautinis olimpinis komitetas. 1999 m. MOK įsteigė Pasaulinę antidopingo agentūrą. MOK nustatyta dopingo testavimo tvarka (dabar vadinama olimpiniu standartu) tapo pasauliniu etalonu, kuriuo bando sekti kitos sporto federacijos visame pasaulyje. Pirmasis olimpinis sportininkas, kurio testas dėl rezultatus gerinančių preparatų vartojimo buvo teigiamas, buvo Hansas-Gunnaras Liljenwallis, švedų penkiakovininkas 1968 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, dėl alkoholio vartojimo netekęs bronzos medalio.

Smurtas

Olimpinės žaidynės neatnešė pasauliui ilgalaikės taikos net ir žaidynių metu. Trys olimpinės žaidynės neįvyko dėl karo. 1916 m. žaidynės buvo atšauktos dėl Pirmojo pasaulinio karo, o 1940 ir 1944 m. vasaros ir žiemos žaidynės buvo atšauktos dėl Antrojo pasaulinio karo. Terorizmas taip pat kėlė grėsmę olimpinėms žaidynėms. 1972 m., kai vasaros žaidynės vyko Miunchene, Vakarų Vokietijoje, teroristinė grupuotė "Juodasis rugsėjis" įkaitais paėmė vienuolika Izraelio olimpinės rinktinės narių. Šis įvykis dabar žinomas kaip Miuncheno žudynės. Teroristai netrukus po to, kai paėmė įkaitais du sportininkus, nužudė du iš jų, o kitus devynis nužudė per nepavykusį bandymą juos išgelbėti. Taip pat žuvo Vokietijos policijos pareigūnas ir 5 teroristai. Per 1996 m. vasaros olimpines žaidynes Atlantoje Šimtmečio olimpiniame parke buvo susprogdinta bomba, kuri nusinešė 2 gyvybes ir sužeidė 111 žmonių. Erikas Robertas Rudolfas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už šį sprogdinimą.

Olimpinių žaidynių miestas šeimininkas pasirenkamas likus septyneriems metams iki renginio. Atrankos procesas vyksta dviem etapais, kurie trunka dvejus metus. Procesas prasideda, kai miestas, norintis rengti žaidynes, pateikia paraišką savo šalies olimpinei grupei. Jei tos pačios šalies NOK'ui pasiūlymą pateikia daugiau nei vienas miestas, nacionalinė grupė išrenka miestą, kuris kandidatuos į žaidynių šeimininkus. Praėjus terminui (Pranešti TOK, kad norite rengti žaidynes), pirmasis žingsnis - paprašyti miestų užpildyti klausimyną, kuriame aptariama daug svarbiausių olimpinių žaidynių organizavimo klausimų. Grupė, įvertinusi užpildytus klausimynus, suteikia TOK galimybę susidaryti nuomonę apie kiekvieno miesto projektą ir jo galimybes rengti žaidynes. Remdamasis šiuo vertinimu, TOK atrenka kandidatus, kurie pereis į kandidatavimo etapą.

Kai miestai kandidatai bus atrinkti, jie turi pateikti TOK didesnę projekto prezentaciją, kuri yra kandidatūros bylos dalis. Kiekvieną miestą analizuoja vertinimo grupė. Ši grupė taip pat aplanko miestus. Likus mėnesiui iki galutinio TOK sprendimo priėmimo grupė pateikia savo išvadų ataskaitą. Per pokalbį miestas kandidatas taip pat turi garantuoti, kad gali finansuoti žaidynes. Galutinį balsavimą dėl miesto šeimininko turi į posėdį susirinkę TOK nariai.

Iki 2016 m. olimpinės žaidynės vyks 44 miestuose 23 šalyse. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko keturios vasaros ir keturios žiemos olimpinės žaidynės, t. y. daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Tarp vasaros olimpines žaidynes rengusių šalių Jungtinė Karalystė yra surengusi trejas žaidynes, o 2012 m. Londone surengė trečiąją olimpiadą. Vokietija, Australija, Prancūzija ir Graikija yra kitos valstybės, kuriose vasaros olimpinės žaidynės vyko du kartus. Tarp miestų šeimininkų tik Los Andželas, Paryžius, Atėnai ir Londonas olimpines žaidynes yra rengę daugiau nei vieną kartą - kiekvienam iš jų ši garbė teko po du kartus. Po 2012 m. Londone vykusių žaidynių Didžiosios Britanijos sostinei priklauso garbė rengti šiuolaikines olimpines žaidynes tris kartus - daugiau nei bet kuriam kitam miestui. Antrasis miestas, kuriame šiuolaikinės olimpinės žaidynės vyks tris kartus, bus Paryžius 2024 m., o trečiasis miestas - Los Andželas 2028 m.

Žiemos olimpinėse žaidynėse Prancūzija surengė trejas žaidynes, o Šveicarija, Austrija, Norvegija, Japonija ir Italija - dvejas. Paskutinės žaidynės vyko Pjongčange - pirmosios Pietų Korėjos žiemos olimpinės žaidynės ir antrosios apskritai. Kitos žiemos žaidynės vyks 2022 m. Pekine, Kinijoje, ir tai bus pirmosios šios šalies žaidynės.

Ir jaunimo olimpinės žaidynės atskirame sąraše.

Olimpinių žaidynių miestas šeimininkas pasirenkamas likus septyneriems metams iki renginio. Atrankos procesas vyksta dviem etapais, kurie trunka dvejus metus. Procesas prasideda, kai miestas, norintis rengti žaidynes, pateikia paraišką savo šalies olimpinei grupei. Jei tos pačios šalies NOK'ui pasiūlymą pateikia daugiau nei vienas miestas, nacionalinė grupė išrenka miestą, kuris kandidatuos į žaidynių šeimininkus. Praėjus terminui (Pranešti TOK, kad norite rengti žaidynes), pirmasis žingsnis - paprašyti miestų užpildyti klausimyną, kuriame aptariama daug svarbiausių olimpinių žaidynių organizavimo klausimų. Grupė, įvertinusi užpildytus klausimynus, suteikia TOK galimybę susidaryti nuomonę apie kiekvieno miesto projektą ir jo galimybes rengti žaidynes. Remdamasis šiuo vertinimu, TOK atrenka kandidatus, kurie pereis į kandidatavimo etapą.

Kai miestai kandidatai bus atrinkti, jie turi pateikti TOK didesnę projekto prezentaciją, kuri yra kandidatūros bylos dalis. Kiekvieną miestą analizuoja vertinimo grupė. Ši grupė taip pat aplanko miestus. Likus mėnesiui iki galutinio TOK sprendimo priėmimo grupė pateikia savo išvadų ataskaitą. Per pokalbį miestas kandidatas taip pat turi garantuoti, kad gali finansuoti žaidynes. Galutinį balsavimą dėl žaidynių šeimininkų miesto turi į posėdį susirinkę TOK nariai.

Iki 2016 m. olimpinės žaidynės vyks 44 miestuose 23 šalyse. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko keturios vasaros ir keturios žiemos olimpinės žaidynės, t. y. daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Tarp vasaros olimpines žaidynes rengusių šalių Jungtinė Karalystė yra surengusi trejas žaidynes, o 2012 m. Londone surengė trečiąją olimpiadą. Vokietija, Australija, Prancūzija ir Graikija yra kitos valstybės, kuriose vasaros olimpinės žaidynės vyko du kartus. Tarp miestų šeimininkų tik Los Andželas, Paryžius, Atėnai ir Londonas olimpines žaidynes yra rengę daugiau nei vieną kartą - kiekvienam iš jų ši garbė teko po du kartus. Po 2012 m. Londone vykusių žaidynių Didžiosios Britanijos sostinei priklauso garbė rengti šiuolaikines olimpines žaidynes tris kartus - daugiau nei bet kuriam kitam miestui. Antrasis miestas, kuriame šiuolaikinės olimpinės žaidynės vyks tris kartus, bus Paryžius 2024 m., o trečiasis miestas - Los Andželas 2028 m.

Žiemos olimpinėse žaidynėse Prancūzija surengė trejas žaidynes, o Šveicarija, Austrija, Norvegija, Japonija ir Italija - dvejas. Paskutinės žaidynės vyko Pjongčange - pirmosios Pietų Korėjos žiemos olimpinės žaidynės ir antrosios apskritai. Kitos žiemos žaidynės vyks 2022 m. Pekine, Kinijoje, ir tai bus pirmosios šios šalies žaidynės.

Ir jaunimo olimpinės žaidynės atskirame sąraše.

• Parolimpinės žaidynės
• Specialiosios olimpinės žaidynės
• Pasaulio žaidynės
• Jaunimo olimpinės žaidynės

• Parolimpinės žaidynės
• Specialiosios olimpinės žaidynės
• Pasaulio žaidynės
• Jaunimo olimpinės žaidynės