Arijais save vadino senovės Indijos, Europos, Irano (Didžiojo Irano) gyventojai. Terminas /vardas arija(-us)/ kilo iš senos indoeuropietiškos šaknies ir indoiranų kalbose reiškė „kilnus, laisvas“ arba „mūsų (tauta)“. Tarp arijų kultūrinių ir kalbinių palikuonių yra tie, kurie rašė ir kalbėjo sanskrito ir avestų kalbomis — abi šios kalbos priklauso indoiranų šakai ir yra giminingos indoeuropiečių kalboms. Senovės iraniečiai arijų vardu dažnai vadino kilminguosius arba save kaip etninę grupę; pats žodis Iranas etimologiškai susijęs su „arijų“ pavadinimu.
Avestų pavadinimas Airiianəm vaēǰō — „arijų erdvė“ — zoroastrų Avestoje (Vendidadas, Fargardas 1) nurodo arijų gimtąją šalį ir vieną iš šešiolikos Ahura Mazdos „tobulų žemių“. Kiti avestietiški pavadinimai yra airyō.šayana — „arijų tauta“, ir airyā daiŋˊhāvā — „arijų žemės“. Šiuos vardus senieji graikų rašytojai užrašė kaip Ariana. Taip pat sanskrito pavadinimas Āryāvarta — „arijų buveinė“ — tradiciškai nurodo regioną dabartinės Indijos šiaurėje. Vidurio persų kalba Sasanidų imperijos, valdžiusios Persiją nuo III iki VII a., vartojo pavadinimą Eran-šaras (arba Eranshahr), reiškiantį „arijų imperiją“. Šiandien pavadinimas Iranas yra tiesiog persiškas žodis, kilęs iš tos pačios šaknies ir siejamas su „arijų“ samprata.
Sanskritas yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų rašytinių formų; ši kalba yra užfiksuota Vedose. Manoma, kad kai kurios Rigvedos dalys yra seniausia rašytinė medžiaga, kurią turime indoeuropiečių kalba, ir jos datuojamos bronzos amžiaus pabaiga–ankstyvaisiais geležies amžiaus laikotarpiais (daugelyje tyrimų — apie II–I tūkstantmetį pr. m. e.).
Kalbinė ir etninė kilmė
Mokslininkai rekonstruoja proto-indoiranų (proto-arijai) bendrą protakalbę, iš kurios vėliau atsiskyrė dvi pagrindinės šakos: indų (indoarijų) ir iraninių (iranų) kalbų grupės. Šis skilimas galėjo įvykti maždaug 2–3 tūkstančiais metų pr. m. e. laikotarpiu. Indoarijų atmainos pasiekė Pietų Aziją ir sukūrė vėdinę kultūrą su vedų tekstais; iranų atmainos liko Irane ir Centrinėje Azijoje, iš kurios kilo avestinė religija ir vėlesnės iranų literatūros tradicijos.
Istorinė raida ir migracijos
Arijų tapatumo bruožai nebuvo vien tik kalbiniai — tai ir kultūriniai, religingi bei socialiniai elementai. Archeologiniai duomenys, kalbotyros ir genetikos tyrimai rodo sudėtingą migracijos ir kontaktų tinklą: dalis indoiranų bendruomenių migruodamos susiliejo su vietiniais gyventojais, formuodamos naujas kultūras. Kai kurie tyrimai sieja arijų kilmę su stepės kultūromis (pvz., Andronovo kompleksu) ir su Indo-Europosjų plitimu per Euraziją.
Religija, literatūra ir kultūrinis paveldas
Arijų pasaulėžiūra užrašyta įvairiose tradicijose: Indijos vedinė literatūra (Rigveda, Brahmanos, Upanišados) atspindi indoarijų religinius vaizdinius ir socialines normas, o Avestos tekstai — zoroastrizmo ir senųjų iraninių tikėjimų pagrindą. Abi tradicijos atspindi panašias ritualines praktikas ir dievybių sąvokas, nors jų išvystymas skyrėsi. Arijų paveldas matomas ir kalbinėse formose, teisės nuostatose, mitologijoje bei socialinėje struktūroje (pvz., trijų arba keturių veiklų / kastų idėjos atspindžiai).
Termino vartojimo pokyčiai ir piktnaudžiavimai
Per istoriją žodis „arijus“ turėjo daug reikšmių: nuo savimonės termino iki titulų ir geografinio pavadinimo. XIX–XX a. mokslinėje literatūroje ir politikos diskurse terminas kartais buvo klaidingai interpretuojamas kaip grynai „rasiškai“ nurodantis tam tikrą biologinę grupę; tai vėliau panaudojo ideologijos, pvz., nacizmas, pateisindami rasistinę doktriną. Šiandien kalbininkai ir istorikai aiškiai skiria kalbinę, kultūrinę ir politinę „arijų“ sampratą nuo XIX–XX a. pseudomokslinių rasinių teiginių.
Santrauka
„Arijai“ — tai istorinė ir kalbinė sąvoka, kuri apima indoiranų kalbas, senovinius tekstus (sanskritą, Avestą), bei platesnį kultūrinį paveldą, susijusį su Pietų ir Vakarų Azija. Nors terminas kildinamas iš reikšmės „kilnus / mūsų tauta“, jo interpretacijos ir reikšmės keitėsi laikui bėgant, o XX amžiuje jis buvo neteisingai pritaikytas politiniams tikslams. Mokslas siekia aiškiai atskirti kalbinę ir kultūrinę kilmę nuo politinių ir ideologinių prievardžių.
