Zoroastrizmas yra religija, kurios pagrindus priskiria vienam pranašui — Zoroastrui, gyvenusiam senovės Irano rytuose maždaug I tūkstantmetyje pr. m. e. Šiai tradicijai taip pat vartojami pavadinimai mazdaizmas ir parsizmas.
Trumpa istorija
Zoroastrizmas susiformavo senovės Irane ir tapo svarbia regiono religine sistema. Nuo VI a. pr. m. e. ir ypač per Sasanidų dinastiją šis tikėjimas dažnai buvo Persijos valstybės religija. VII a. mūsų eros amžiuje Persiją užkariavo islamo arabai, dėl to dauguma persų palaipsniui priėmė islamą; tačiau zoroastrizmo bendruomenės išliko ir vėliau — tiek Persijoje, tiek Persijos imperijos teritorijoje gyvenusiose tautose.
Pagrindinės doktrinos ir sampratos
Zoroastrizmas yra monoteistinė religija: jos dievas yra Ahura Mazda, visagalis ir kūrėjiškas principas. Tačiau tradicija taip pat yra dualistinė — ji aiškina pasaulį kaip kovą tarp dviejų priešingų dvasinių jėgų: kūrybiškos, gyvybingos jėgos (Spenta Mainyu) ir destruktyvios, blogį atnešančios jėgos (Angra Mainyu, dar vadinamos Ahriman). Angra Mainyu minimas kaip blogio pradmenys religiniame pasakojime.
Zoroastristai pabrėžia žmogaus laisvę rinktis tarp gėrio ir blogio — tikslus, žodžiai ir darbai turi lemiamą reikšmę. Pasirinkus gerąją pusę siekiama harmonijos ir išganymo; nedoras pasirinkimas veda prie dvasinės ir materialinės nelaimės. Šios etikos esmė glaustai perteikiama šūkiu: "Geros mintys, geri žodžiai, geri darbai".
Šventieji raštai
Pagrindinis zoroastrizmo raštas yra Zend Avesta. Avesta apima įvairius tekstus: liturgines giesmes (pvz., Gathas, priskiriamos paties Zoroastro autorystei), apeigų knygas (Yasna), teologines ir teisines gaires (Vendidad) bei kitus priedus. Avesta yra raštų rinkinys, kurio dalys išsaugotos ir aiškintos per laiką, o tradicija turi ilgą žodinės ir rašytinės perdavimo istoriją.
Apeigos, kultas ir papročiai
- Ugnis turi simbolinę reikšmę — ji reiškia šviesą, tiesą ir dievišką buvimą; zoroastrų šventyklose (ugnies šventyklose) palaikomas nuolatinis ugnies žibintas.
- Tradiciškai laidotuvės vykdytos taip, kad kūnas būtų atiduotas gamtai (pvz., vadinamosios "tornai tyrovių" arba "towers of silence"); daugelyje šiuolaikinių bendruomenių dėl sveikatos ar teisinių priežasčių praktikos keitėsi į kremaciją arba žemėj laidojimą.
- Kalendorinės šventės, tokios kaip Nowruz (persų Naujieji metai) ir įvairūs metų laikų šventimai (Gahambars), yra svarbūs bendruomeniniam gyvenimui.
Socialinė ir religinių praktikų įtaka
Zoroastrizmas turi aiškią eschatologiją: pasaulio galiausiai laukia apvalymas, teismas ir atgimimas, kai gėris nugalės blogį. Taip pat tradicija kalba apie angelus, dušius ir išganymo figūras (pvz., Saoshyant), o jos idėjos apie dvasinį dualizmą, monoteizmą ir moralinę atsakomybę turėjo įtakos vėlesnėms Vidurio Rytų religijoms.
Dabartis ir paplitimas
Šiuo metu pasaulyje yra skirtingai vertinamas zoroastristų skaičius; pagal vienus šaltinius minimas skaičius apie 2,6 mln., tačiau kitose ataskaitose nurodomas ženkliai mažesnis bendruomenės dydis. Dauguma zoroastriečių gyvena Irane, Pakistane ir Indijoje. Pakistane ir Indijoje juos dažniau vadina parsiais. Taip pat reikšmingos emigracijos dėka esama bendruomenių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur pasaulyje.
Zoroastrizmo įtaka ir paveldas
Zoroastrizmo idėjos — etikos akcentai, dangaus ir pragaro sampratos, teismo dienos laukimas ir monoteistinis akcentas — prisidėjo prie religinių diskusijų Artimuosiuose Rytuose ir Europa. Istorikai religijos dažnai nagrinėja kaip vieną iš ankstyvųjų abipusių kultūrinių įtakų šaltinių kitoms didžiosioms tradicijoms.
Apibendrinant: zoroastrizmas yra sena, sudėtinga ir įtakinga religija, kurios pagrindas — tikėjimas Ahura Mazda, moralinė laisvė rinktis tarp gėrio ir blogio, bei praktikos, kurios įvairiais istorijos laikotarpiais prisitaikė prie socialinių ir politinių pokyčių.