Dualizmas: apibrėžimas — protas ir kūnas, epistemologija

Atraskite dualizmą: protas ir kūnas, epistemologinės ribos, Descartes poveikis ir svarbiausios teorijos — aiškus, gilus filosofinis gidas.

Dualizmas - tai idėja arba teorija, kad kažkas (objektas, idėja arba visas pasaulis) yra padalytas į dvi dalis. Šios dalys yra atskirtos viena nuo kitos, ir daikto negalima padalyti kitaip. Idėja arba teorija, kad kažkas negali būti padalytas į jokias dalis, vadinama monizmu. Idėja, kad kažkas gali būti padalytas į daug dalių, vadinama pliuralizmu. Dualizmas gali būti taikomas įvairiems filosofijos klausimams: ontologijai (ką sudaro tikrovė), epistemologijai (kaip mes pažįstame tikrovę), etikai (gėris ir blogis) ir kasdieniui mąstymui. Kartais dualizmas suprantamas kaip griežtas iki galo atskyrimas, kitais atvejais — kaip nubrėžianti linija, kuri leidžia aptarti apibrėžtas sąvokas ir jų santykį.

Filosofijoje yra daugybė dualizmo rūšių, o kiekviena turi savus argumentus, rūpesčius ir alternatyvas. Žemiau išskiriami du svarbiausi kontekstai, kuriuose terminas dažniausiai vartojamas.

• Proto filosofijoje dualizmas reiškia, kad protas ir kūnas yra du labai skirtingi dalykai. Niekas, kas yra kūno dalis, negali būti proto dalis, ir niekas, kas yra proto dalis, negali būti kūno dalis. Žmonėms patinka toks dualizmas, nes jie mano, kad protas yra per daug svarbus arba per daug keistas, kad būtų kūno dalis. Priešinga idėja yra ta, kad protas ir kūnas yra tas pats dalykas arba kad protas yra tik kitas žodis, reiškiantis smegenis. (Taip pat žr. RenéDescartes)

  Šioje srityje dažnai skiriami keli pagrindiniai dualizmo tipai: substancinis (arba kartezianinis) dualizmas, teigiantis, kad protas ir materija yra skirtingos substancijos; ir savybių (property) dualizmas, teigiantis, kad nors egzistuoja viena materija, ji turi tiek fizinių, tiek nematerialių protinių savybių. René Descartes (Kartezijus) garsiai gynė substancinį dualizmą, aiškindamas protą (res cogitans) ir kūną (res extensa) kaip atskiras realybes.

  Argumentai už proto-kūno dualizmą dažnai remiasi subjektyvios patirties (sąmonės, pojūčių, qualia) nepaaiškinamumu vien fiziniais terminais. Priešingai, kritikai pabrėžia mokslo įrodymus, smegenų veiklos koreliaciją su sąmonės būsena ir priežastinio poveikio problemą (kaip kažkas nematerialaus galėtų paveikti materialų kūną, jei fizinė realybė uždaro priežastingumo grandinę). Alternatyvos dualizmui apima identiteto teoriją (protas yra smegenų būsena), funkcionalizmą (protas – funkcijų rinkinys) ir nuoseklų fizikalizmą ar emergentizmą.

• Epistemologijoje dualizmas reiškia, kad tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio egzistuoja barjeras. Šis barjeras padalina pasaulį į dvi dalis: "aš" ir "pasaulis". Kiekvienas žmogus gali matyti, girdėti, jausti skonį, kvapą ir liesti pasaulį, bet negali jo pažinti tiesiogiai. Pavyzdžiui, kas nors negali vien pažvelgęs sužinoti, kad daiktai sudaryti iš daugybės atomų. Tai reiškia, kad pasaulyje gali įvykti kažkas, apie ką mes nežinome, nes negalime to pamatyti, išgirsti, paragauti, užuosti ar paliesti. Nedualistinė idėja yra ta, kad žmogus yra tik dar viena pasaulio dalis ir kad nėra jokios kliūties. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad jei kas nors ko nors nemato, negirdi, nejaučia skonio, lytėjimo ar kvapo, tai jam nedaro jokios įtakos.

  Šio tipo dualizmas dažnai priartėja prie reprezentacionalizmo arba netiesioginio realizmo: mes nepažįstame pasaulio „tiesiogiai“, o tik per pojūčių duomenis ar psichines reprezentacijas, kurios gali klaidinti arba būti neišsamios. Iš to kyla skeptiški scenarijai (pvz., „smegenė inde“ arba „simuliacijos“ galimybė), kurie kelia klausimą, kiek mūsų įsitikinimai atitinka tikrovę.

  Priešingas požiūris (epistemologinis nedualizmas arba tiesioginis realizmas) teigia, kad žmonės gali turėti tiesioginę prieigą prie išorinio pasaulio per pojūčius ir veiklą, o mokslo instrumentai tik pagilina ir taiso tiesioginį pažinimą. Praktikoje dauguma pozicijų pripažįsta, kad mūsų pažinimas yra ribotas ir priklausomas nuo tiek organizmo, tiek instrumentų, bet skiriasi dėl to, kiek ir kokio tipo „barjero“ jos pripažįsta.

Dualizmas taip pat yra sveiko proto idėja. Pavyzdžiui, kasdieniame mąstyme mes kartais vartojame dvipoles kategorijas — karštas/šaltas, geras/blogas, mano/neenamas — ir taip supaprastiname sudėtingas situacijas. Toks binarinis mąstymas gali būti naudingas greitai orientuojantis, tačiau jis taip pat gali užgožti tarpines arba mišrias būsenas ir lemti klaidingas prielaidas. Alternatyvos tokiam „bipoliniam“ mąstymui — continuum, niuansai, daugiabriauniai požiūriai ir pluralizmas — leidžia tiksliau atspindėti sudėtingą realybę.

Santrauka: dualizmas reiškia dviejų skirtingų principų ar realybių pripažinimą. Jis svarbus tiek proto ir kūno problematikai, tiek tam, kaip suprantame savo santykį su pasauliu. Filosofijoje šiai idėjai yra daug variantų, argumentų už ir prieš, o sprendimas dažnai priklauso nuo to, kaip vertinami sąmonės fenomenai, priežastingumas ir moksliniai paaiškinimai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra dualizmas?

K: Kas yra monizmas?

K: Kas yra pliuralizmas?

K: Kaip dualizmas susijęs su proto filosofija?

Klausimas: Kaip dualizmas susijęs su epistemologija?

Klausimas: Ką nedualistinis mąstymas rodo apie mūsų santykį su aplinka?

Klausimas: Kaip dualistinį mąstymą galėtume panaudoti kasdieniame gyvenime?

Paieška pagal raidę