Sovietų karas Afganistane prasidėjo kaip konfliktas tarp naujos, marksistinę politiką vykdančios Afganistano vyriausybės ir įvairių su ja nesutinkančių bei religinių grupių — opozicinių kovotojų, plačiai vadinamų modžahedais. Nepakankamai apmokytos ir silpnai remiamos vyriausybės pajėgos negalėjo efektyviai suvaldyti ginkluoto pasipriešinimo, todėl ji kreipėsi į Sovietų Sąjungą. Masyvios sovietų kariniai operacijos, sąjungininkų oro ir artilerijos smūgiai bei represinės priemonės prieš miestų ir kaimų gyventojus smarkiai sunaikino infrastruktūrą, sukėlė civilių aukas ir prisidėjo prie vietos gyventojų paramos pasikeitimo — daug kas pradėjo remti arba bent toleruoti modžahedus. Dėl to sovietų pajėgų pozicijos silpnėjo, kovos išsiplėtė, ir ilgainiui konfliktas tapo aklavietine ir brangiai kainuojančia okupacija. Antivyriausybines pajėgas rėmė kelios valstybės, daugiausia Jungtinės Valstijos ir Pakistanas, taip pat Saudi Arabija ir kiti regioniniai rėmėjai.

Priežastys

Karo ištakos siejamos su 1978 m. įvykusia Saur revoliucija ir valdžią perėmusios Afganistano Liaudies Demokratinės partijos (PDPA) bandymais įvesti greitus socialinius ir žemės reformas. Šios reformos susilaukė stipraus priešinimosi konservatyvioje, daugiausia kaimiškoje visuomenėje. Vietos konflikto ir PDPA vidaus frakcijų kova susilpnino vyriausybę ir atvertė kelią Sovietų Sąjungos įsikišimui, kuriam buvo pateikiami argumentai apie komunistinio režimo išsaugojimą bei regioninį saugumą Šaltojo karo kontekste.

Eiga

Karas prasidėjo, kai Sovietų Sąjunga pasiuntė savo 40-ąją armiją kovoti į Afganistaną. Ji pasiekė Afganistaną 1979 m. gruodžio 25 d. Kovos tęsėsi apie dešimt metų. Sovietų kariuomenė vykdė plataus masto antiteroristines ir užkariaujančias operacijas, tačiau pralaimėjo kovą su gerai organizuotu partizaniniu judėjimu, kuris slėpdavosi prieglobstyje tarp civilių ir naudojo smulkesnę, judrią taktiką. Nuo 1988 m. gegužės 15 d. sovietų kariai pradėjo palikti Afganistaną. Pagal tarptautinius susitarimus pasitraukimas tęsėsi iki 1989 m. — kai kurie šaltiniai mini vasario 2 d, tačiau Sovietų Sąjunga oficialiai paskelbė, kad visi jos kariai paliko Afganistaną vasario 15 d.

Taktika ir tarptautinė parama

Modžahedai naudojo partizaninį karą: slaptas bazes kalnuose, improvizuotus sprogmenis, staigius reidus, ir plačią vietos paramą. Jiems didelę pagalbą suteikė tarptautinė parama: Jungtinės Valstijos per Centrinę žvalgybos valdybą (CIA) vykdė slaptą programą (pvz., Operation Cyclone), tiekdamos ginklų, finansavimo ir mokymo. Svarbus posūkis įvyko, kai modžahedams pradėta tiekti raketas FIM-92 Stinger — tai žymiai sumažino sovietų oro pranašumą ir pagerino partizanų galimybes.

Pasekmės ir aukos

  • Žmogiškosios aukos: žuvo apie 15 000 sovietų karių, apie 35 000 buvo sužeisti. Afganistano civilių aukų skaičius vertinamas labai didelis — daugelis šaltinių nurodo nuo maždaug milijono iki kelių milijonų mirčių (plačiai minima apie 1–2 milijonus), tačiau tikslaus skaičiaus nustatyti neįmanoma dėl chaoso sąlygų.
  • Pabėgėliai ir priverstinai perkeltieji: milijonai afganų pasitraukė į Pakistaną ir Iraną arba buvo perkelti šalies viduje — skaičiuojama, kad pabėgėlių ir perkeltųjų buvo kelios milijonai, o humanitarinė krizė tęsėsi dešimtmečius.
  • Infrastruktūros naikinimas ir susitikimų palikimas: miestai, kaimai, žemės ūkis ir energetikos tinklai stipriai nukentėjo; gausus minų ir nenuvalytų sprogmenų pavojus ilgai kelia riziką civiliams.
  • Politinis ir geostrateginis poveikis: karas nusvėrė Sovietų Sąjungos ekonomiką ir karinį pajėgumą, padidino visuomeninį nepasitenkinimą, prisidėjo prie politinių permainų (perestroika, glasnost) ir galiausiai prie Sovietų Sąjungos silpnėjimo.
  • Tolesnė situacija Afganistane: Sovietų pasitraukus, vidinė kova tarp skirtingų grupių tęsėsi, galiausiai sukeldama chaosą ir galų gale prisidedant prie Talibano kilimo 1990-aisiais.

Istorinė reikšmė

Sovietų karas Afganistane tapo reikšmingu Šaltojo karo epizodu: jis parodė ribas supervalstybės karinei jėgai prieš gerai organizuotą partizaninį pasipriešinimą ir tarptautinę paramą. Karo politinės, socialinės ir humanitarinės pasekmės ilgai veikė Afganistaną ir regioną. Dauguma istorikų laiko šį konfliktą vienu iš veiksnių, pagreitintų Sovietų Sąjungos žlugimo ir pokyčių Maskvoje.

Karas paliko gilius randus Afganistane: nuslopintos institucijos, ekstremizmas, skurdas ir didelė nukentėjusių žmonių karta. Tarptautinės intervencijos ir parama padėjo modžahedams nugalėti sovietus, tačiau neperėjo į ilgalaikį stabilumą — tai tapo viena iš priežasčių, kodėl šalis ilgai negalėjo atsigauti po konflikto.