Jamesas Earlas Carteris jaunesnysis (g. 1924 m. spalio 1 d. – mirė 2024 m. vasario 18 d.) buvo amerikiečių politikas, valstybės vadovas ir filantropas. Jis buvo 39-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1977–1981) ir aktyvus Demokratų partijos narys. Prieš tapdamas prezidentu Karteris 1963–1967 m. yra buvęs Džordžijos valstijos senatorius ir 1971–1975 m. – 76-asis Džordžijos gubernatorius.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

Gimė ir užaugo Plinse, Džordžijos valstijoje, Karteris 1946 m. baigė Jungtinių Valstijų jūrų akademiją, įgijo mokslų bakalauro laipsnį ir įstojo į Jungtinių Valstijų karinį jūrų laivyną. Tarnavo jūrų laivyne po Antrojo pasaulinio karo, įgydamas techninę ir vadovavimo patirtį. 1953 m., po šeimos aplinkybių ir norėdamas grįžti dirbti šeimos versle, Karteris nutraukė karinę karjerą ir grįžo į Džordžiją, kur ėmėsi vadovauti šeimos žemės riešutų auginimo verslui.

Karteris buvo politiškai motyvuotas protestuoti prieš rasinę segregaciją ir remti stiprėjantį judėjimą už pilietines teises. Įsitraukęs į vietinę politiką, jis tapo aktyviu Demokratų partijos nariu ir 1963–1967 m. ėjo Džordžijos valstijos senatoriaus pareigas. 1970 m. Karteris laimėjo Džordžijos gubernatoriaus rinkimus, demokrataų pirminiuose rinkimuose įveikęs buvusį gubernatorių Karlą Sandersą. Gubernatoriaus poste jis dirbo iki 1975 m., skatindamas švietimą, vyriausybės modernizaciją ir korupcijos mažinimą valstijos mastu.

Kelias į prezidentūrą

Iš pradžių laikytas „tamsiuoju arkliuku“ dėl mažo atpažinimo už Džordžijos ribų, 1976 m. Karteris laimėjo demokratų kandidato į prezidentus nominaciją. Jis kampanijavo pabrėždamas sąžiningumą, atsinaujinimą ir politinį naujumą, o per visuotinius rinkimus kandidatuodamas kaip autsaideris nugalėjo tada einantį respublikonų prezidentą Džeraldą Fordą.

Prezidentūros laikotarpio politika ir iššūkiai

Vos antrąją savo darbo dieną Baltuosiuose rūmuose Karteris suteikė malonę visiems Vietnamo karo šaukimo vengiantiems asmenims, siekdamas užbaigti konfliktų palikimą ir skatinti nacionalinį susitaikymą. Jo administracijos reikšmingos vidaus iniciatyvos apėmė du naujus ministrų kabineto lygmens departamentus: Energetikos departamentą ir Švietimo departamentą, taip pat nacionalinės energetikos politikos kūrimą, skatinantį energijos taupymą, kainų kontrolę ir naujų technologijų plėtrą.

Užsienio politikos srityje Karteris išsiskyrė diplomatija ir taikos iniciatyvomis: jis tarpininkavo ir prisidėjo prie Kemp Deivido susitarimų tarp Egipto ir Izraelio, pasirašė Panamos kanalo sutarčių, dalyvavo antrajame derybų dėl strateginės ginkluotės apribojimo raunde (SALT II) ir palaikė Panamos kanalo zonos grąžinimą Panamai. Tačiau jo prezidentavimo metais tarptautinė ir vidaus padėtis susidūrė su reikšmingais iššūkiais: ekonomika kentėjo nuo stagfliacijos — tuo pačiu metu vyko didelė infliacija, augo nedarbas ir sulėtėjo ekonomikos augimas. Jo kadencijos pabaigą smarkiai paveikė 1979–1981 m. Irano įkaitų krizė, 1979 m. energetikos krizė, Trijų mylių salos branduolinė avarija ir sovietų invazija į Afganistaną, kuri lėmė politinius ir saugumo sprendimus (tarp jų – 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių boikotas).

Politinis nuosmukis ir 1980 m. rinkimai

1980 m. demokratų pirminiuose rinkimuose Karteris varžėsi su senatoriumi Tedu Kenedžiu, bet Demokratų nacionaliniame suvažiavime buvo patvirtintas pakartotinai. Dėl ekonominių problemų ir Irano įkaitų krizės jis pralaimėjo visuotinius rinkimus respublikonų kandidatui Ronaldui Reiganui. Istorikų ir politologų apklausose Karteris dažniausiai vertinamas kaip vidutiniškas prezidentas, tačiau po pasitraukimo iš posto jo reputacija pagerėjo dėl aktyvios humanitarinės veiklos ir diplomatinių pastangų.

Po prezidentūros: humanitarinė veikla ir Cleftas

1982 m. Karteris įkūrė Karterio centrą, kuris rūpinosi žmogaus teisėmis, konfliktų taikos derybomis, rinkimų priežiūra ir sveikatos iniciatyvomis visame pasaulyje. Jis vėl ir vėl keliavo tarpininkauti taikos derybose, stebėti rinkimus ir skatinti ligų prevenciją bei jų likvidavimą — ypač žinomi jo pastangos naikinti gūjių kirminų (guinea worm) plitimą ir kitos tropinės ligos kontrolė.

2002 m. Jamesas Karteris pelnė Nobelio taikos premiją už ilgalaikį darbą taikos, demokratijos ir žmogaus teisių srityse. Jis taip pat buvo vienas iš svarbiausių labdaros organizacijos „Habitat for Humanity“ rėmėjų ir savanorių, asmeniškai dalyvavo statybos projektuose, padedamas suteikti būstą sunkiau besiverčiantiems žmonėms. Karteris parašė daugiau nei 30 knygų — nuo politinių memuarų iki populiarių knygų apie tikėjimą ir poeziją.

Asmeninis gyvenimas ir paveldas

Karteris buvo vedęs Rosalynn Carter nuo 1946 m.; pora augino penkis vaikus ir ilgai dalyvavo viešame gyvenime. Po prezidentūros Karterio pasitikėjimas moralinėmis vertybėmis, tarptautinė diplomatija ir nuolatinis humanitarinis aktyvumas užtikrino jam plačią tarptautinę pagarbą.

Iki mirties Karteris buvo pripažintas už nuolatinę viešąją tarnystę ir humanitarinę veiklą: jis buvo vienas iš ilgiausiai gyvenusių JAV prezidentų ir po atsisakymo nuo pareigų liko aktyvus visuomeninėje veikloje ilgus dešimtmečius. Jo paveldas apima diplomatinius pasiekimus (pvz., Kemp Deivido susitarimus), vidaus politikos institucijų stiprinimą (pvz., Energetikos departamentą ir Švietimo departamentą) bei plačią globalią humanitarinę veiklą per Karterio centrą ir Habitat for Humanity.

Karterio gyvenimas ir veikla lieka svarbi JAV ir tarptautinės politikos istorijos dalis — jis vertinamas kaip prezidentas, kuris, nors ir susidūrė su rimtais iššūkiais vykdydamas pareigas, po pasitraukimo iš pareigų skirtą gyvenimą paskyrė platesniam taikos ir žmogiškosios gerovės kūrimui.