Yasseras Arafatas (1929 m. rugpjūčio 24 d. – 2004 m. lapkričio 11 d.) geriausiai žinomas kaip palestiniečių tautos politinis lyderis. Nuo 1969 m. iki 2004 m. jis vadovavo Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO). Po 1993 m. Oslo susitarimų Arafatas tapo Palestinos nacionalinės administracijos (PNA) vadovu ir formaliai ėjo pareigas kaip jos pirmininkas.
Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas. Arafato gimimo vieta oficialiai nėra visiškai aiški: yra skirtingų duomenų, kad jis gimė Jeruzalėje, Gazoje arba Kaire. Šeimos ryšiai siejosi su Palestinos teritorijomis, tačiau jis užaugo ir mokėsi Egipte. Kairo universitete studijavo civilinę inžineriją. Prieš įsitraukdamas į politinę veiklą dirbo inžinieriumi Kuveite.
Politinė karjera ir veikla. Arafatas buvo vienas iš pagrindinių Palestinos nacionalinio judėjimo veikėjų XX a. antroje pusėje: jis padėjo įkurti ir ilgai vadovavo judėjimui, žinomam kaip Fatah, o vėliau centrinė figūra PIO. Po Izraelio ir arabų valstybių karų bei regioninių konfliktų jis ilgą laiką gyveno tremtyje, ypač Libane ir Tunise. PIO požiūris sujungė tiek politinę, tiek karinę veiklą, o Arafatas tapo tiek nacionalinio suvienijimo simboliu, tiek priešu Izraelio akyse.
1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje Arafatas aktyviai dalyvavo derybose su Izraeliu. 1993 m. pasiektos Oslo pažangos leido sukurti Palestinos nacionalinę administraciją, kurios vadovu jis tapo. Šie procesai žymėjo reikšmingą posūkį nuo atviros konfrontacijos prie diplomatinio dialogo, nors konflikto ir smurto protrūkiai tęsėsi.
Nobelio taikos premija. 1994 m. Jasiras Arafatas buvo vienas iš trijų Nobelio taikos premijos laureatų; kartu premija skirtai Icchakui Rabinui ir Šimonui Peresui. Ši premija suteikta už pastangas siekti taikos Artimuosiuose Rytuose, ypač už dalyvavimą derybose ir Oslo proceso pasiekimus.
Vertinimai ir prieštaringumas. Arafatas paliko ryškų, bet prieštaringą palikimą. Kai kuriems jis buvo didvyris ir laisvės kovos simbolis, ginantis palestiniečių tautos teises; kitiems jis buvo teroristu, atsakingu už smurtą ir užgrobtas taktikas; dar kiti kritikai pabrėžė jo vadovavimo stilių, korupcijos įtarimus ir per dideles nuolaidas derybose su Izraeliu. Jo vaidmuo apėmė tiek diplomatiją, tiek ginkluotą kovą, todėl visuomenės vertinimai labai skiriasi.
Sveikata, mirtis ir laidotuvės. 2004 m. lapkričio 11 d. Arafatas mirė Paryžiuje, kur buvo hospitalizuotas dėl staiga pablogėjusios būklės. Mirties priežastis tapo plačiai aptarinėjama tema: buvo įvairių spėlionių apie galimą apnuodijimą arba ilgalaikę ligą, tačiau tyrimai ir ekspertizės pateikė prieštaringus rezultatus ir iki galo nepaaiškino visų klausimų. Po mirties jo kūnas buvo nugabentas į Gaza ir vėliau į Ramalą; viešos gedulingos ceremonijos ir masinės laidotuvės vyko Ramaloje, kur jis buvo palaidotas Muqataa rezidencijoje. Jis palaidotas specialiame uždarytame karste su viltimi, kad ateityje, įsteigus nepriklausomą Palestinos valstybę su sostine Rytų Jeruzalėje, galėtų būti perkeliamas į Jeruzalę.
Paveldas. Jasiras Arafatas tapo vienu žinomiausių XX a. pabaigos Palestinos simbolių: jis konsolidavo politinį judėjimą, atnešė tarptautinį pripažinimą ir dalyvavo reikšminguose derybų etapuose, bet kartu liko ginčytina figūra dėl strateginių sprendimų, atsakomybės už smurtinius veiksmus ir organizacijos valdymo. Jo istorija yra svarbi tiek Palestinos nacionalinio judėjimo istorijai, tiek platesniam Artimųjų Rytų kontekstui.
