Yongle (Zhu Di) — Mingų imperatorius: Uždraustasis miestas ir Dženg He
Yongle (Zhu Di) — galingas Mingų imperatorius, perkėlęs sostinę į Pekiną, sukūręs Uždraustąjį miestą ir išsiuntęs Dženg He tolimas ekspedicijas į Pietryčių Aziją ir Afriką.
Yongle imperatorius (1360 m. gegužės 2 d. – 1424 m. rugpjūčio 12 d.), Kinijoje geriau žinomas kaip Zhu Di, buvo trečiasis Mingų dinastijos imperatorius. Jis valdė nuo 1402 iki 1424 m. Yongle išsiskiria kaip vienas iš aktyviausių ir ambicingiausių Mingų valdovų: jis perkėlė Kinijos sostinę į Pekiną, inicijavo ir finansavo Uždraustojo miesto statybas, rėmė didžiules karines kampanijas šiaurėje, skatino prekybą ir diplomatinę veiklą jūrose bei išsiuntė Dženg He į tolimas ekspedicijas po Indoneziją, Indiją, Arabiją ir Rytų Afriką.
Kilimas į valdžią ir konsolidacija
Zhu Di buvo imperatoriaus Hongwu (Mingų dinastijos įkūrėjo) sūnus ir valdžios metu vadinosi Yan kunigaikščiu. 1402 m. jis nuvedė karinį žygį prieš savo netikėtinai tapusį įpėdiniu – Jianwen imperatorių – ir, po sėkmingo maišto, pasiskelbė imperatoriumi. Jo kelią į sostą lydėjo griežtas persekiojimas ir represijos prieš politinius oponentus; Yongle stengėsi įtvirtinti savo legitimumą per administracines reformas, karinius veiksmus ir didelius viešuosius projektus.
Pekinas, Uždraustasis miestas ir infrastruktūra
Vienas ryškiausių Yongle sprendimų buvo sostinės perkėlimas iš Nandzingo į Pekiną. Statybos darbai vyko dideliu mastu: įrengtas Uždraustasis miestas kaip imperatoriaus rezidencija ir administracinis centras (statybos prasidėjo apie 1406 m. ir buvo beveik baigtos apie 1420 m.), atnaujintos kanalų sistemos ir pagerinti tiekimo keliai – ypatingai Didysis kanalas, kad būtų galima gabenti grūdų atsargas į šiaurę. Taip pat Yongle investavo į sienų stiprinimą bei karines tvirtoves šiaurėje, siekdamas apsisaugoti nuo mongolų puldinėjimų.
Jūrinės ekspedicijos ir Dženg He
Yongle rėmė didžiules jūrų ekspedicijas, kurių vada tapo adm. Dženg He. Pirmoji ekspedicija pajudėjo 1405 m. – vėliau sekė dar kelios didelės kelionės po Indijos vandenyną, pasiekusios Pietryčių Aziją, Pietų Aziją, Arabijos sąsiaurį ir Rytų Afrikos pakrantes. Šių kelionių tikslai buvo daugialypiai:
- įtvirtinti Mingų dinastijos diplomatinius ir prekybinius ryšius,
- demonstruoti imperijos jėgą ir pritraukti tributą,
- surinkti žvalgybinę informaciją apie jūrų kelius ir regionų politiką.
Flotilės dydis ir laivų charakteristikos – ypač garsieji „lobyno laivai“ (treasure ships) – iki šiol kelia diskusijų tarp istorikų, tačiau aišku, kad ekspedicijos buvo įspūdingos ir laikinai iškėlė Kiniją kaip pagrindinę jūrinę jėgą regione.
Administracija, kultūra ir mokslo rėmimas
Yongle stengėsi stiprinti centrines valstybės institucijas: jis skatino konfucianistinę administraciją, rėmė mokslinę veiklą ir didelius leidybinius projektus. Vienas iš žymiausių jo iniciatyvų buvo milžiniškas enciklopedinis leidinys, vadinamas Yongle enciklopedija (Yongle Dadian) – daugiamilijoninis darbų rinkinys, kuriuo siekta surinkti ir išsaugoti klasikinę kinų kultūros bei žinių palikimą.
Karinės kampanijos ir šiaurės politika
Be jūrinių žygių, Yongle aktyviai kovojo prieš mongolus ir vykdė ekspedicijas į šiaurę, kad sutvirtintų sienas ir apsaugotų imperiją nuo puldinėjimų. Jo veiksmai padėjo laikinai sumažinti mongolų grėsmę, tačiau pastangos buvo brangios – tiek finansiniu, tiek darbo jėgos aspektu.
Mirtis, paveldas ir įvertinimas
Yongle mirė 1424 m.; jam perėmus sosto teisę, valdžia keitėsi, tačiau daug jo paliktų statinių ir iniciatyvų išliko. Jis palaidotas viename iš didžiųjų Mingų imperatorių kapų komplekso, vadinamame Changling (vienas iš Mingų kapų šalia Pekino). Yongle palikimas yra dviprasmiškas: iš vienos pusės – tai periodas didelių kūrinių, diplomatinės ir karinės ekspansijos, mokslo rėmimo ir sostinės transformacijos; iš kitos – tai jėgos demonstravimas, priverstinis darbų mobilizavimas ir milžiniškos išlaidos, kurios vėliau lėmė kai kurias Mingų politikos korekcijas (pvz., jūrinių ekspedicijų apribojimą vėlesniais metais).
Santrauka: Yongle (Zhu Di) – ambicingas ir kartais ginčytinas valdovas, kurio valdymo laikotarpis ženkliai pakeitė Kinijos politinį, kultūrinį ir urbanistinį peizažą: Pekinas tapo politiniu centru, Uždraustasis miestas – simboliu imperatoriaus valdžios, o Dženg He ekspedicijos – pavyzdžiu ankstyvosios pasaulinės jūrinės diplomatijos ir prekybos.
Yongle imperatorius
Vardai
Tikrasis Yongle imperatoriaus vardas buvo Zhū Dì. Kinų kalba jis rašomas 朱棣. Jo vardas buvo Di, o jo šeima - Zhū, tačiau kinai pirmiausia rašo savo pavardes. Jo vardas reiškia "japoniška vyšnia", bet kinų kalboje tas krūmas ar medis nelaikomas japonišku.
Senojoje Kinijoje Kinijos imperatoriai savo metus skaičiuodavo ne iš vienos vietos. Vietoj to jie, kada panorėję, suteikdavo pavadinimus epochoms (metų grupėms). Kai kurie imperatoriai, vadovaudami Kinijai, sukūrė 10 ar daugiau erų. Džu Di savo erą pradėjo kitais metais po to, kai 1402 m. iš savo sūnėno Jianweno imperatoriaus užėmė Jingtianą (dabar Nankinas). Jis sakė, kad tai buvo 1-ieji "Amžinosios laimės eros" metai, kurie skamba kaip Yǒnglè ir rašomi 永樂 tradiciniu kinų raštu, o 永乐 paprastesniu raštu, kurį dabar naudoja KLR. Kai jis buvo imperatorius, egzistavo tik ši viena epocha, todėl žmonės jį dar vadino "Yongle epochos imperatoriumi" arba Yǒnglèdì (永樂帝 arba 永乐帝).
Kai jis buvo Kinijos imperatorius, kinai jį vadino tiesiog imperatoriumi. Jei jį sutikdavo, kreipdavosi į jį labai mandagiais žodžiais, pavyzdžiui, Bìxià (陛下, "Jūsų Didenybė"). Jam mirus, kiti imperatoriai suteikė jam naują, ilgą ir labai mandagų vardą ir pavadino jį Míng Chéngzǔ (明成祖), "Sėkmingiausiu mirusiu Mingų šeimos nariu". Po Sinhai ir komunistų pasikeitimų Kinijos valdžioje žmonės ne taip mandagiai kalba apie senuosius imperatorius. Jie paprastai jį vadina tiesiog kasdieniu vardu Zhu Di kaip paprastą žmogų. Angliškai apie jį dažniau kalbama kaip apie Yongle imperatorių.
Gyvenimas
Zhu Di gimė 1360 m. gegužės 2 d., Kinijos istorijos Yuan laikotarpiu. Jo tėvas Zhu Yuanzhangas buvo sėkmingas raudonųjų turbanų lyderis, kovojęs su juanių armija, kad pakeistų Kiniją. Žmonės nesutaria dėl to, kas buvo jo motina. Vėlesnių Kinijos vyriausybių parašytose istorijose teigiama, kad jo motina buvo imperatorienė Ma, svarbiausia jo tėvo žmona. Kiti žmonės - ypač tie, kurie nemėgo Džu Di - sakė, kad jo motina buvo viena iš Džu Juandžango sugyventinių ir net nebuvo kinė. Jie sakė, kad jis pakeitė visus dokumentus apie savo tikrąją motiną, kai gavo daugiau valdžios.
Zhu Yuanzhang laimėjo kovą su Yuan ir 1368 m. tapo Kinijos imperatoriumi Hongwu. Savo naująją vyriausybę jis pavadino Mingų valdžia. Mingų valdžioje galiojo taisyklės dėl to, kas turėtų tapti naujuoju imperatoriumi, kai mirė senasis imperatorius. Zhu Biao (朱标) buvo vyriausias Zhu Yuanzhang sūnus ir žmonės manė, kad jis bus kitas imperatorius. Zhu Di buvo tik ketvirtas sūnus, todėl žmonės nemanė, kad jis taps kitu imperatoriumi. Tačiau jis vis tiek buvo labai svarbus. Hongwu imperatorius jį paskyrė Beipingo (dabartinio Pekino ir jo apylinkių) vadovu.
Zhu Biao mirė anksčiau nei Hongwu imperatorius. Imperatoriui mirus, pagal Ming taisykles naujuoju vadovu turėjo tapti Zhu Biao sūnus Zhu Yunwen (朱允炆). 1398 m., būdamas 22 metų amžiaus, jis tapo Dzianweno imperatoriumi.
Daugybė Jianweno imperatoriaus dėdžių buvo labai galingi, beveik kaip karaliai. Jis iš karto ėmė atimti jų valdžią. Vieną išsiuntė į Junaną, vienas nusižudė, tris pavertė paprastais žmonėmis. Zhu Di išsigando ir apsimetė išprotėjęs. Jianweno imperatorius jo bijojo mažiau ir net leido trims Zhu Di sūnums, kuriuos jis laikė Yingtiane (dabar Nanjing), kad įsitikintų Zhu Di geru elgesiu, vykti į Beipingą (dabar Pekinas) aplankyti "sergančio" tėvo prieš jo mirtį.
Išlaisvinęs savo sūnus, Zhu Di pradėjo kovoti su Jianweno imperatoriumi. Iš pradžių jis sakė, kad iš tikrųjų norėjo apsaugoti sūnėną nuo "blogų pagalbininkų", kurie liepė imperatoriui kovoti su jo paties šeima. Tačiau užėmęs sostinę jis perrašė visus vyriausybės dokumentus, kad apsimestų, jog Jianweno imperatorius niekada nebuvo imperatorius. Ketveri sūnėno valdymo metai buvo datuojami Hongwu imperatoriaus eros pabaiga. Kitais Kinijos Naujaisiais metais Zhu Di pradėjo savo naująją erą ir tapo Yongle imperatoriumi.
Daugelis Kinijos valdžios atstovų teigė, kad jiems nepatinka Yongle imperatorius ir kad jis neturėtų būti šalies vadovas. Buvo parodytas kūnas ir pasakyta, kad tai Jianvenio imperatoriaus kūnas, tačiau jis buvo smarkiai apdegęs ir niekas negalėjo būti tikras, kad tai tikrai jis. Kai kurie žmonės sakė, kad Dzianweno imperatorius vis dar gyvas ir kad jis slapstosi kaip budistų vienuolis. Dėl viso to Yongle imperatorius labai susirūpino ir supyko. Jis nepasiliko Jingtiane ir nepadarė jo savo sostine. Jis paliko ten dalį vyriausybės, bet didžiąją jos dalį perkėlė į savo namus Beipinge. Kadangi dabar Kinija turėjo svarbesnę šiaurinę sostinę ir antraeilę pietinę sostinę, šie du miestai buvo pavadinti Pekinu ir Nankinu. Yongle imperatoriaus naujieji, didesni namai Pekine išaugo į Uždraustąjį miestą. Yongle imperatorius nužudė daug piktų Nanjingo vyriausybės vadovų. Kartais jis išžudydavo ir jų šeimas. Kartais jis žudė jų šeimas, draugus ir studentus.
Dauguma šių neramumų kėlėjų buvo žmonės, kurie į valdžią atėjo dėl aukštų imperatoriškojo egzamino rezultatų. Yongle imperatorius daugiau valdžios savo valdžioje suteikė eunuchams - vyrams, kurie vaikystėje buvo skriaudžiami, kad negalėtų turėti savo vaikų. Vienas iš tokių vyrų buvo Dženg He, islamo lyderis, kuris 1405-1433 m. 7 didelėmis kelionėmis į pietus iš Sudžou ir Nankino vedė didžiulius lobių laivus. Pirmųjų kelionių metu galbūt buvo ieškoma Džianveno imperatoriaus, tačiau jos taip pat tapo kelionėmis, kurių metu Kinija sužinojo apie Pietų Kinijos jūrą ir Indijos vandenyną bei atvėrė daugiau pirkimo ir pardavimo galimybių tarp jų šalių ir Kinijos.
Yongle imperatorius mirė 1424 m. rugpjūčio 12 d., o po jo imperatoriumi tapo jo vyriausias sūnus Zhu Gaochi, kuris tapo Hongxi imperatoriumi.
Ieškoti