Kinijos pilietinis karas buvo pilietinis karas, vykęs 1927–1950 m. Dėl skirtingo komunistinės Kinijos komunistų partijos (KKP) ir nacionalistinio Kuomintango (KMT) mąstymo kilo kova dėl Kinijos vyriausybės teisėtumo. Karas prasidėjo 1927 m. balandį dėl "Šiaurės ekspedicijos" (國民革命軍北伐) ir daugiausia baigėsi 1950 m. Kai kurie žmonės sako, kad karas nesibaigė, tačiau nuo tų metų neprasidėjo jokie dideli mūšiai. Kinijos Respublikos (KLR) ir Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) santykiai yra blogi, nes abi vis dar teigia, kad yra teisėta suvereni visos Kinijos valdžia. Kinijos pilietinis karas buvo trečias pagal dydį karas per visą istoriją po Antrojo ir Pirmojo pasaulinių karų.

Trumpas kontekstas ir eiga

Prieš Antrąjį Kinijos-Japonijos karą karas kelis kartus prasidėjo ir nutrūko, o kovos nenutrūko ir kovojant su Japonijos imperija. Karas tarp KKP ir KMT vėl prasidėjo 1946 m. po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare. KKP ėmė kontroliuoti didžiąją Kinijos dalį, o KMT liko tik salos. 1949 m. pabaigoje į Taivaną pabėgo apie du milijonai kinų. 1950 m. didelių mūšių neprasidėjo.

Priežastys

  • Politinis ir ideologinis konfliktas tarp nacionalistų (KMT) ir komunistų (KKP) dėl valstybės valdymo modelio ir teisėtumo.
  • KKP gebėjimas užmegzti ryšius su kaimo gyventojais per žemės reformą ir partizaninę veiklą, tuo tarpu KMT rado daug problemų valdant miestus ir užtikrinant administracinę tvarką.
  • Yan'an bazė ir vadinamoji Yan'an pasitaisymo praktika, kuri padėjo Mao sutvirtinti savo įtaką KKP ir susitelkti politinei bei karinėje vadovybei.
  • Ekonominės problemos KMT kontroliuojamose zonose, tarp jų hiperinflacija vėlyvaisiais 1940–aisiais, korupcija ir kariuomenės moralei kenkusios politinės priemonės.
  • Tarptautinis veiksnys: Sovietų Sąjunga užėmė Mandžiūriją ir laikinai perdavė dalį japonų palikto ginkluotės bei logistikos resursų KKP; tuo tarpu Jungtinių Valstijų pagalba KMT buvo ribota ir nevienareikšmė, o 1946 m. JAV siūlomos paliaubos ir diplomatinis spaudimas (pavyzdžiui, paliaubos, kurios kuriam laikui sustabdė KMT veiksmus) neatnešė ilgalaikio sprendimo.

Didžiosios fazės

  • 1927–1937: Pradžia — susiskaldymas po Šiaurės ekspedicijos, "baltasis teroras" ir KKP perėjimas į miško ir kalnų partizaninį karą.
  • 1934–1935: Ilgasis marsas (Long March) — komunistų vadovybės bei kariuomenės atkaklus perėjimas į Tibeto ir Šiaurės Vakarų Kinijos zonas, kuris tapo svarbiu ideologiniu ir politiniu įvykiu KKP konsolidacijai.
  • 1937–1945: Laikinai sudarytas vienas frontas prieš Japonijos invaziją — nors kovos tarp KMT ir KKP nesiliovė visiškai, didžioji dalis abiejų pusių jėgų nukreipta prieš Japonijos imperiją.
  • 1946–1949: Po Japonijos kapituliacijos atnaujintos didelės derybos ir ginkluotos operacijos tarp KMT ir KKP. 1948–1949 m. KKP laimėjo keletą lemiamų kampanijų (Liaoshen, Huaihai, Pingjin), kurios nulėmė KMT poslinkį į pietvakarius ir galiausiai evakuaciją į Taivaną.

Pabaiga ir rezultatų santrauka

1949 m. spalio 1 d. Mao Zedong paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką, kuri užėmė didžiąją žemyninės Kinijos dalį. Nacionalistų vyriausybė pasitraukė į Taivaną, kur liko kaip Kinijos Respublika. Nors nuo 1950 m. didelių žemyninių mūšių nebepasikartojo, konfliktas nesibaigė diplomatiškai — abi pusės ilgą laiką ir iki šiol laiko save teisėta visos Kinijos atstove.

Pasekmės

  • Politinis: Kinijos Liaudies Respublika tapo žemyninės Kinijos faktine valdžia; Kinijos Respublika liko Taivane. Tarptautinėje arenoje vėlesniais dešimtmečiais įvyko diplomatinė perskirstymai (pvz., 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika pakeitė Taivaną Jungtinių Tautų Organizacijoje).
  • Socialinės-ekonominės: prievartinės žemės reformos, kolektyvizacija, pramonės ir žemės ūkio pertvarkymas PRC teritorijoje; masinės migracijos ir pabėgėlių banga į Taivaną; dideli nuostoliai civiliams ir kariams, miestų ir kaimų destrukcija.
  • Tarptautinės: karas stipriai paveikė šaltojo karo dinamiką Azijoje — Jungtinės Valstijos ėmė palaikyti Taivaną kaip anti-komunistinę atramą, o PRC pradėjo tarpvalstybinius ryšius su šalimis socialistiniame bloke ir, vėliau, su dalimi Vakarų valstybių.
  • Teisinė ir konstitucinė problema: nėra formalios taikos sutarties tarp PRC ir ROC, todėl kai kurie istorikai ir politikai teigia, kad karas techniškai nesibaigė — abi vyriausybės ilgą laiką yra saugojusios ginkluotąsias pajėgas, skirtas potencialiai kovai viena prieš kitą.

Žmonių aukos ir istorinis paveldas

Tikslios karo aukų skaičius nėra vienareikšmis; skaičiavimai labai skiriasi, bet bendras civilinių ir karinių aukų skaičius dėl ilgalaikio konflikto, okupacijų ir susijusių bado bei epidemijų siekė milijonus. Daug svarbiau — karas pakeitė Kinijos politinį, socialinį ir kultūrinį veidą: jis užklojo kelią komunistinei valdžiai žemyne, palietė milijonus gyventojų ir padėjo formuoti šiuolaikinę Rytų Azijos geopolitiką.

Kodėl kai kas laiko karą nebaigtu?

Teiginys, kad karas oficialiai nesibaigė, grindžiamas faktu, kad abiejų pusių vyriausybės nesudarė jokio formalaus taikos susitarimo. Abu režimai oficialiai ir ilgą laiką deklaravo, kad jie yra teisėta Kinijos vyriausybė, turi karinę techniką, skirtą galimai kovai prieš kitą pusę, ir siekia diplomatinių santykių su kitomis šalimis kaip vienintelė teisėta valdžia. Todėl kartais sakoma, kad karas pereito pobūdžio — iš atviros ginkluotos konfrontacijos virto politine ir diplomatine kova dėl tarptautinės pripažintos teisės tvarkos.

Santraukai: Kinijos pilietinis karas buvo sudėtingas, daugiasluoksnis konfliktas, kurio priežastys apima ideologinius skirtumus, socialines problemas, tarptautinį įsikišimą ir vietinius valdymo trūkumus. Jo pasekmės formavo modernią Kiniją ir ilgalaikę kryžkelę tarp Pekino ir Taivano.