Kinijos pilietinis karas (1927–1950): priežastys, eiga ir pasekmės

Kinijos pilietinis karas (1927–1950): išsamus priežasčių, eigos ir pasekmių gidas — pagrindiniai mūšiai, politinės strategijos ir ilgalaikės pasekmės.

Autorius: Leandro Alegsa

Kinijos pilietinis karas buvo pilietinis karas, vykęs 1927–1950 m. Dėl skirtingo komunistinės Kinijos komunistų partijos (KKP) ir nacionalistinio Kuomintango (KMT) mąstymo kilo kova dėl Kinijos vyriausybės teisėtumo. Karas prasidėjo 1927 m. balandį dėl "Šiaurės ekspedicijos" (國民革命軍北伐) ir daugiausia baigėsi 1950 m. Kai kurie žmonės sako, kad karas nesibaigė, tačiau nuo tų metų neprasidėjo jokie dideli mūšiai. Kinijos Respublikos (KLR) ir Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) santykiai yra blogi, nes abi vis dar teigia, kad yra teisėta suvereni visos Kinijos valdžia. Kinijos pilietinis karas buvo trečias pagal dydį karas per visą istoriją po Antrojo ir Pirmojo pasaulinių karų.

Trumpas kontekstas ir eiga

Prieš Antrąjį Kinijos-Japonijos karą karas kelis kartus prasidėjo ir nutrūko, o kovos nenutrūko ir kovojant su Japonijos imperija. Karas tarp KKP ir KMT vėl prasidėjo 1946 m. po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare. KKP ėmė kontroliuoti didžiąją Kinijos dalį, o KMT liko tik salos. 1949 m. pabaigoje į Taivaną pabėgo apie du milijonai kinų. 1950 m. didelių mūšių neprasidėjo.

Priežastys

  • Politinis ir ideologinis konfliktas tarp nacionalistų (KMT) ir komunistų (KKP) dėl valstybės valdymo modelio ir teisėtumo.
  • KKP gebėjimas užmegzti ryšius su kaimo gyventojais per žemės reformą ir partizaninę veiklą, tuo tarpu KMT rado daug problemų valdant miestus ir užtikrinant administracinę tvarką.
  • Yan'an bazė ir vadinamoji Yan'an pasitaisymo praktika, kuri padėjo Mao sutvirtinti savo įtaką KKP ir susitelkti politinei bei karinėje vadovybei.
  • Ekonominės problemos KMT kontroliuojamose zonose, tarp jų hiperinflacija vėlyvaisiais 1940–aisiais, korupcija ir kariuomenės moralei kenkusios politinės priemonės.
  • Tarptautinis veiksnys: Sovietų Sąjunga užėmė Mandžiūriją ir laikinai perdavė dalį japonų palikto ginkluotės bei logistikos resursų KKP; tuo tarpu Jungtinių Valstijų pagalba KMT buvo ribota ir nevienareikšmė, o 1946 m. JAV siūlomos paliaubos ir diplomatinis spaudimas (pavyzdžiui, paliaubos, kurios kuriam laikui sustabdė KMT veiksmus) neatnešė ilgalaikio sprendimo.

Didžiosios fazės

  • 1927–1937: Pradžia — susiskaldymas po Šiaurės ekspedicijos, "baltasis teroras" ir KKP perėjimas į miško ir kalnų partizaninį karą.
  • 1934–1935: Ilgasis marsas (Long March) — komunistų vadovybės bei kariuomenės atkaklus perėjimas į Tibeto ir Šiaurės Vakarų Kinijos zonas, kuris tapo svarbiu ideologiniu ir politiniu įvykiu KKP konsolidacijai.
  • 1937–1945: Laikinai sudarytas vienas frontas prieš Japonijos invaziją — nors kovos tarp KMT ir KKP nesiliovė visiškai, didžioji dalis abiejų pusių jėgų nukreipta prieš Japonijos imperiją.
  • 1946–1949: Po Japonijos kapituliacijos atnaujintos didelės derybos ir ginkluotos operacijos tarp KMT ir KKP. 1948–1949 m. KKP laimėjo keletą lemiamų kampanijų (Liaoshen, Huaihai, Pingjin), kurios nulėmė KMT poslinkį į pietvakarius ir galiausiai evakuaciją į Taivaną.

Pabaiga ir rezultatų santrauka

1949 m. spalio 1 d. Mao Zedong paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką, kuri užėmė didžiąją žemyninės Kinijos dalį. Nacionalistų vyriausybė pasitraukė į Taivaną, kur liko kaip Kinijos Respublika. Nors nuo 1950 m. didelių žemyninių mūšių nebepasikartojo, konfliktas nesibaigė diplomatiškai — abi pusės ilgą laiką ir iki šiol laiko save teisėta visos Kinijos atstove.

Pasekmės

  • Politinis: Kinijos Liaudies Respublika tapo žemyninės Kinijos faktine valdžia; Kinijos Respublika liko Taivane. Tarptautinėje arenoje vėlesniais dešimtmečiais įvyko diplomatinė perskirstymai (pvz., 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika pakeitė Taivaną Jungtinių Tautų Organizacijoje).
  • Socialinės-ekonominės: prievartinės žemės reformos, kolektyvizacija, pramonės ir žemės ūkio pertvarkymas PRC teritorijoje; masinės migracijos ir pabėgėlių banga į Taivaną; dideli nuostoliai civiliams ir kariams, miestų ir kaimų destrukcija.
  • Tarptautinės: karas stipriai paveikė šaltojo karo dinamiką Azijoje — Jungtinės Valstijos ėmė palaikyti Taivaną kaip anti-komunistinę atramą, o PRC pradėjo tarpvalstybinius ryšius su šalimis socialistiniame bloke ir, vėliau, su dalimi Vakarų valstybių.
  • Teisinė ir konstitucinė problema: nėra formalios taikos sutarties tarp PRC ir ROC, todėl kai kurie istorikai ir politikai teigia, kad karas techniškai nesibaigė — abi vyriausybės ilgą laiką yra saugojusios ginkluotąsias pajėgas, skirtas potencialiai kovai viena prieš kitą.

Žmonių aukos ir istorinis paveldas

Tikslios karo aukų skaičius nėra vienareikšmis; skaičiavimai labai skiriasi, bet bendras civilinių ir karinių aukų skaičius dėl ilgalaikio konflikto, okupacijų ir susijusių bado bei epidemijų siekė milijonus. Daug svarbiau — karas pakeitė Kinijos politinį, socialinį ir kultūrinį veidą: jis užklojo kelią komunistinei valdžiai žemyne, palietė milijonus gyventojų ir padėjo formuoti šiuolaikinę Rytų Azijos geopolitiką.

Kodėl kai kas laiko karą nebaigtu?

Teiginys, kad karas oficialiai nesibaigė, grindžiamas faktu, kad abiejų pusių vyriausybės nesudarė jokio formalaus taikos susitarimo. Abu režimai oficialiai ir ilgą laiką deklaravo, kad jie yra teisėta Kinijos vyriausybė, turi karinę techniką, skirtą galimai kovai prieš kitą pusę, ir siekia diplomatinių santykių su kitomis šalimis kaip vienintelė teisėta valdžia. Todėl kartais sakoma, kad karas pereito pobūdžio — iš atviros ginkluotos konfrontacijos virto politine ir diplomatine kova dėl tarptautinės pripažintos teisės tvarkos.

Santraukai: Kinijos pilietinis karas buvo sudėtingas, daugiasluoksnis konfliktas, kurio priežastys apima ideologinius skirtumus, socialines problemas, tarptautinį įsikišimą ir vietinius valdymo trūkumus. Jo pasekmės formavo modernią Kiniją ir ilgalaikę kryžkelę tarp Pekino ir Taivano.

Ilgo žygio žemėlapisZoom
Ilgo žygio žemėlapis

Prieš karą

Po 1911 m. Sinhai revoliucijos žlugus Čingų dinastijai, šalyje kilo sumaištis. Atsiradus valdžios vakuumui, daugybė karo vadų perėmė įvairių šalies dalių kontrolę. Siekdami juos nugalėti ir suvienyti šalį, Sun Yat-senas ir KMT kreipėsi pagalbos į užsienio vyriausybes.

Nors jis kreipėsi į kelias Vakarų demokratines valstybes, nė viena nepasiūlė pagalbos. Tik 1921 m. kreipęsis į Sovietų Sąjungą, Sunas sulaukė pagalbos. Komunistinė Sovietų Sąjunga sutiko padėti KMT su sąlyga, kad bus leista prisijungti mažesnei Kinijos komunistų partijai. 1923 m. Sovietų Sąjunga, KMT ir KKP sudarė susitarimą - Sun-Joffe manifestą, kuriame teigiama, kad Sovietų Sąjunga padės Kinijai turėti vieną, o ne daug vyriausybių. 1923 m. Michailas Borodinas išvyko į Kiniją, kad padėtų pakeisti KMT ir padaryti ją panašią į Sovietų Sąjungos komunistų partiją. KKP ir KMT susijungė į Pirmąjį jungtinį frontą.

1923 m. Čiang Kai-šekas išvyko į Sovietų Sąjungą studijuoti karinių ir politinių dalykų Sovietų Sąjungos komunistų partijoje. 1924 m. jis tapo Whampoa karo akademijos Kinijoje vadovu. Didžiausia Sovietų Sąjungos pagalba buvo skirta šiai mokyklai. Mokykloje buvo dėstomos Sovietų Sąjungos politinės ir karinės idėjos KMT ir KKP. Sovietų Sąjunga davė knygų ir ginklų, kuriuos naudojo mokymui apie karą ir karinius dalykus. Padedamas Sovietų Sąjungos, Sun Yat-senas sukūrė "partijos armiją". Mokykloje dirbo ir KKP nariai, kai kurie iš jų buvo mokytojai. Mokykloje mokytojavo ZhouEnlai.

Tuo metu KMT sutiko leisti kai kuriems komunistams kartais prisijungti prie KMT. Tuo metu KKP buvo maža, palyginti su KMT. 1922 m. KKP turėjo 300 narių, o 1925 m. - tik 1 500 narių. KMT 1923 m. turėjo 50 000 narių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Kinijos pilietinis karas?


A: Kinijos pilietinis karas - tai pilietinis karas, vykęs 1927-1949 m. tarp Kinijos komunistų partijos (KKP) ir Kuomintango (KMT, arba Kinijos nacionalistų partijos). Tai buvo kova dėl Kinijos vyriausybės teisėtumo.

K: Kada prasidėjo karas?


A: Karas prasidėjo 1927 m. balandžio mėn. dėl Šiaurės ekspedicijos.

K: Kiek laiko jis truko?


A: Karas truko iki 1950 m., nors kai kurie žmonės sako, kad jis oficialiai nesibaigė.

K: Kas lėmė KMT pralaimėjimą žemyninėje Kinijoje?


A: KMT pralaimėjimą žemyninėje Kinijoje lėmė keletas veiksnių, įskaitant Janano pasitaisymo judėjimą, kuris padėjo Mao labiau kontroliuoti KKP, 1946 m. Jungtinių Valstijų karininko sudarytas paliaubas, kurios laikinai sustabdė KMT, žmonių ir KMT problemas jos kontroliuojamose vietose, Sovietų Sąjungos suteiktus japoniškus ginklus KKP ir neaiškią Jungtinių Valstijų pagalbą KMT.

Klausimas: Ar šiandien tarp KLR ir KLR vis dar tvyro įtampa?


Atsakymas: Taip, Kinijos Respublikos (KLR) ir Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) santykiai tebėra prasti, nes abi šalys tvirtina esančios teisėta suverenios visos Kinijos valdžia.

K: Ar tai buvo Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo dalis?


Atsakymas: Ne, tai buvo tarpukario laikotarpio po Pirmojo pasaulinio karo 1918-1939 m. ir Šaltojo karo po Antrojo pasaulinio karo 1945-1949 m. dalis.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3