Vietnamo karas
Vietnamo karas (dar vadinamas Antruoju Indokinijos karu arba Amerikos karu Vietname) truko nuo 1955 m. lapkričio 1 d. iki 1975 m. balandžio 30 d. (19 metų, 5 mėnesius, 4 savaites ir 1 dieną). Jis vyko tarp Šiaurės Vietnamo ir Pietų Vietnamo. Šiaurės Vietnamą rėmė Sovietų Sąjunga, Kinija ir Šiaurės Korėja, o Pietų Vietnamą - Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Korėja, Tailandas, Australija, Naujoji Zelandija ir Filipinai. Žmonės iš kitų šalių taip pat vyko kovoti, tačiau ne savo šalies kariuomenėje. Šis komunistinių ir kapitalistinių šalių konfliktas buvo Šaltojo karo dalis.
Vietkongas (dar žinomas kaip Nacionalinio išsivadavimo frontas arba NLF) buvo Pietų Vietnamo komunistų pajėgos, kurioms padėjo šiauriečiai. Ji kariavo partizaninį karą prieš antikomunistines pajėgas Pietuose. Vietnamo liaudies armija (taip pat žinoma kaip Šiaurės Vietnamo armija) kariavo labiau įprastinį karą, kartais į mūšį paleisdama dideles pajėgas.
Vietnamo karas buvo labai prieštaringai vertinamas, ypač Jungtinėse Valstijose, ir tai buvo pirmasis karas, kurį tiesiogiai transliavo televizija. Tai taip pat buvo pirmasis didelis ginkluotas konfliktas, kurį Jungtinės Valstijos pralaimėjo. Karas Jungtinėse Valstijose tapo toks nepopuliarus, kad 1973 m. prezidentas Niksonas galiausiai sutiko išsiųsti amerikiečių karius namo.
Žiniasklaida Paprastas vaizdo įrašas apie Vietnamo karą
Aplinkybės ir priežastys
Prancūzija pradėjo kolonizuoti Vietnamą 1859-1862 m., kai perėmė Saigono kontrolę. Iki 1864 m. ji kontroliavo visą Kočinčiną, pietinę Vietnamo dalį. 1874 m. Prancūzija perėmė Annamo, didelės centrinės Vietnamo dalies, kontrolę. Prancūzijai nugalėjus Kiniją Kinijos ir Prancūzijos kare (1884-1885 m.), ji užėmė Tonkiną - šiaurinę Vietnamo dalį. 1887 m. spalį iš šių trijų Vietnamo sričių (Kočinčino, Anamo ir Tonkino) bei Kambodžos karalystės buvo suformuota Prancūzijos Indokinija. Laosas buvo prijungtas po 1893 m. karo su Tailandu, Prancūzijos ir Siamo karo.
Antrojo pasaulinio karo metais, 1940 m. nacistinei Vokietijai nugalėjus prancūzus, Prancūzijos Indokiniją kontroliavo nacistinės Vokietijos patvirtinta marionetinė Viši Prancūzijos vyriausybė. 1945 m. kovo mėn. imperatoriškoji Japonija pradėjo antrąją Prancūzijos Indokinijos kampaniją. Japonija užėmė Indokiniją iki pat jos kapituliacijos 1945 m. rugpjūčio mėn.
Nugalėjus nacistinei Vokietijai, Viši vyriausybė nebekontroliavo nei Prancūzijos, nei jos teritorijų. Naujai suformuota Prancūzijos Respublikos laikinoji vyriausybė bandė susigrąžinti buvusių savo kolonijų Indokinijoje kontrolę, prireikus - jėga. Tačiau prancūzų pastangoms susigrąžinti savo koloniją Vietname pasipriešino Vietnamo armija, vadinama Viet Minu.
1941 m. Viet Minh įkūrė komunistų partija, o jai vadovavo HồChí Minh. Tai sukėlė Pirmąjį Indokinijos karą tarp Prancūzijos ir Viet Mino. Kovos prasidėjo 1946 m. lapkričio mėn. prancūzams bombarduojant Haiphongo uostą ir baigėsi Viet Minho triumfu prie Dien Bien Phu.
1954 m. liepą Prancūzija ir Kinija pasirašė Ženevos taikos susitarimą. Pagal jį Vietnamas buvo padalytas išilgai 17-osios lygiagretės į šiaurinę dalį, kurią kontroliavo komunistai, vadovaujami prezidento Ho Ši Mino, ir pietinę dalį, kuriai vadovavo katalikas antikomunistas Ngo Dinh Diemas. Šis padalijimas turėjo būti laikinas iki 1956 m. rinkimų. Tačiau 1956 m. N. Diemas, siekdamas išlaikyti valdžią, pradėjo suiminėti įtariamus komunistų šalininkus. Rinkimai taip ir neįvyko, o 1957 m. šiaurės vietnamiečiai pradėjo partizaninį karą prieš pietus.
Jungtinės Valstijos rėmė antikomunistinę Pietų Vietnamo vyriausybę. Jos pradėjo siųsti karinius patarėjus, kurie padėjo mokyti ir remti Pietų Vietnamo kariuomenę. Pietų Vietnamas kovojo prieš Vietkongą - Pietų Vietname įsikūrusią komunistų partiją, kuri buvo Šiaurės Vietnamo sąjungininkė. 1957 m. Vietkongas pradėjo žudynių kampaniją. 1959 m. Šiaurės Vietnamas smarkiai padidino karinę paramą Vietkongui, kuris pradėjo pulti Pietų Vietnamo karinius dalinius. Remdamiesi amerikiečių domino teorija, jie baiminosi, kad jei komunizmas įsitvirtins Vietname, jis išplis ir į kitas netoliese esančias šalis.
Viet Minas mojuoja savo vėliava virš užimto prancūzų bunkerio prie Dien Bien Phu 1954 m. Prancūzų pralaimėjimas mūšyje prie Ðiện Biên Phủ lėmė Ženevos konferenciją ir Vietnamo padalijimą į šiaurę ir pietus.
Padalyto Vietnamo žemėlapis, 1964 m. Komunistų kontroliuojamas Šiaurės Vietnamas pažymėtas raudonai; dauguma antžeminių kovų vyko pietuose.
Hồ Chí Minh
Tonkino įlankos rezoliucija
1964 m. rugpjūčio 2 d. eskadrinis minininkas "USS Maddox" buvo Tonkino įlankoje ir vykdė žvalgybos misiją palei Šiaurės Vietnamo pakrantę. JAV teigė, kad trys Šiaurės Vietnamo torpediniai kateriai atakavo eskadrinį minininką. "Maddox" apšaudė ir apgadino tris torpedinius katerius. Po to JAV teigė, kad po dviejų dienų torpediniai kateriai vėl atakavo "Maddox" ir eskadrinį minininką "USS Turner Joy". Šio antrojo puolimo metu JAV laivai iš tikrųjų nematė torpedinių katerių, bet teigė, kad rado juos naudodamiesi laivų radarais.
Po tariamos antrosios atakos JAV pradėjo oro antskrydžius prieš Šiaurės Vietnamą. 1964 m. rugpjūčio 7 d. Kongresas priėmė bendrą rezoliuciją dėl Tonkino įlankos (H.J. RES 1145). Tai suteikė prezidentui teisę vykdyti plataus masto karines operacijas Pietryčių Azijoje nepaskelbus karo. Šių išpuolių įrodymų beveik nebuvo, todėl kai kas manė, kad jie buvo pretekstas išplėsti JAV dalyvavimą Indokinijoje.
Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo kariai buvo aprūpinami plačiu paslėptų takų tinklu, vadinamu Ho Ši Mino taku. Jis buvo labai gerai paslėptas, todėl JAV daug kartų bandė jį subombarduoti ir sunaikinti. Tiekimas ir kariai iš Šiaurės Vietnamo per Laosą buvo siunčiami komunistų pajėgoms Pietų Vietname. Amerikiečių lėktuvai smarkiai bombardavo Hošimo taką; ant Laoso buvo numesta 3 000 000 tonų (2 700 000 t) bombų. Tai sulėtino, bet nesustabdė tako sistemos.
Dideli komunistų nuostoliai per 1968 m. Tet puolimą leido JAV išvesti daug karių. Vykdant vadinamąją "Vietnamizacijos" politiką, buvo apmokyti ir aprūpinti Pietų Vietnamo kariai, kurie turėjo pakeisti išvykusius amerikiečius. Iki 1973 m. išvyko 95 proc. amerikiečių karių.
1973 m. sausį Paryžiuje visos šalys pasirašė taikos sutartį, tačiau kovos tęsėsi iki 1975 m.
Eskadrinis minininkas "USS Maddox
Partizaninis karas
Vietnamo karo metu vyko keletas didelio masto mūšių, tačiau didžiąją dalį kovų sudarė partizaninis karas. Toks karas skiriasi nuo didelio masto kariuomenių mūšių, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo mūšių.
Partizaninio karo metu maži daliniai kovoja ribotus mūšius su priešo pajėgomis, rengia pasalas, netikėtai puola, o paskui pasitraukia atgal į kaimą arba įsilieja į vietos gyventojų gretas. Taip pat apsunkinama priešo veikla vykdant sabotažą ir persekiojant priešą mirtinomis priemonėmis, pavyzdžiui, minomis ir sprogstamaisiais užtaisais. Komunistų kariai dažniau vykdė partizaninį karą prieš Pietų Vietnamo ir Amerikos karius.
Nors dauguma spąstų buvo nesprogstantys, buvo keletas sprogstamųjų spąstų, kuriuose buvo naudojamos granatos. Buvo įrengta apsauginė viela, ir jei karys užkliūdavo už vielos, būdavo ištraukiamas granatos kaištis ir granata sprogdavo, o karys žūdavo.
Kitas spąstų stilius buvo pramintas "Veneros musių spąstais". Prie stačiakampio formos rėmo, esančio ant mažos skylutės, buvo pritvirtinti maždaug aštuoni spygliukai. Spygliukai buvo nukreipti žemyn, todėl kareiviui į juos įsipainiojus koja neskaudėdavo, kol jis ištraukdavo koją. Kai jis ištraukdavo koją, spygliukai perplėšdavo koją.
Dar vieni Vietkongo spąstai buvo Punji spąstai. Jai užmaskuoti buvo pastatytos dvi medinės platformos ir uždengtos lapais. Medžio viduje buvo įtaisyti spygliai. Kai kareivis eidavo ant medžio, jis įlūždavo, o spygliai perverdavo kareivio koją. Šie spąstai buvo labiausiai paplitę, nes buvo pigiausi ir labai veiksmingi. Be to, jie dažnai būdavo užkrėsti, todėl kareivis taip pat užsikrėsdavo.
Šie spąstai ne tik sužeisdavo ar nužudydavo žmones, bet ir sukeldavo baimę bei mažindavo karių moralę.
Kryžminio pjūvio diagrama, kurioje pavaizduotas Vietnamo karo metu Vietkongo naudotos tunelių sistemos atkarpos pavyzdys.
Vietovę, kurioje buvo daugiausiai tunelių, amerikiečiai pavadino Geležiniu trikampiu. Šiais tuneliais naudojosi Vietminas, o vėliau ir jo įpėdiniai Vietkongas.
Kai kuriuose didesniuose tunelių kompleksuose buvo įrengtos virtuvės, operacinės, bendrabučių, sandėlių ir mokyklų patalpos.
Vietkongo kareivis tunelyje dėvi tipinius drabužius ir avintis sandalus.
Šiuose tuneliuose jie dažnai valgydavo ir miegodavo, o amerikiečiams užpuolus kaimą, dingdavo juose.
Užfiksuota nuotrauka, kurioje Vietkongo kariai keliauja plokščiadugnėmis valtimis, vadinamomis sampanais
Dak To mūšio metu puolami JAV oro desanto kariai (1967 m.)
Saigono žlugimas
Saigono žlugimas - 1975 m. balandžio 30 d. Vietnamo liaudies armijos ir Nacionalinio išsivadavimo fronto įvykdytas Pietų Vietnamo sostinės Saigono užėmimas. Tai reiškė Vietnamo karo pabaigą ir oficialaus Vietnamo suvienijimo į komunistinę valstybę pradžią.
Prieš miesto žlugimą iš Vietnamo išvyko nedaug amerikiečių civilių ir kariškių, kartu su dešimtimis tūkstančių Pietų Vietnamo karių ir civilių gyventojų.
Balandžio 29 d. Šiaurės Vietnamo pajėgos, vadovaujamos generolo Văn TiếnDũng, pradėjo galutinį generolo Nguyen Van Toan vadovaujamo Saigono puolimą, kurio metu buvo smarkiai artilerijos bombarduojamas Tân Sơn Nhứt oro uostas ir žuvo du paskutiniai Vietname žuvę amerikiečių kariai - Charles McMahon ir Darwin Judge.
Iki kitos dienos popietės Šiaurės Vietnamo kariai užėmė svarbius miesto punktus ir iškėlė savo vėliavą virš Pietų Vietnamo prezidento rūmų. Netrukus po to Pietų Vietnamo vyriausybė oficialiai pasidavė.
Saigonas buvo pervadintas į Hošimino miestą komunistų lyderio Hošimino garbei.
Tuo metu Saigone buvę amerikiečiai buvo evakuoti sraigtasparniais arba stacionariais lėktuvais. Apie Saigono pasidavimą pranešė pats Pietų Vietnamo prezidentas generolas Duong Van Minh. Jis pasakė: "Esame čia tam, kad perduotume jums valdžią ir išvengtume kraujo praliejimo". Generolas Minhas dviem dienoms tapo Pietų Vietnamo prezidentu, kai šalis žlugo.
Vietnamo pabėgėliai, bėgantys nuo komunistinių pajėgų, Amerikos lėktuvnešyje prie Vietnamo krantų 1975 m. balandžio 29 d., likus dienai iki visiško Saigono žlugimo.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip dar buvo vadinamas Vietnamo karas?
A: Vietnamo karas dar buvo vadinamas Antruoju Indokinijos karu arba Amerikos karu Vietname.
K: Kiek laiko truko karas?
A: Karas truko nuo 1955 m. lapkričio 1 d. iki 1975 m. balandžio 30 d., iš viso 19 metų, 5 mėnesius, 4 savaites ir 1 dieną.
K: Kas rėmė Šiaurės ir Pietų Vietnamą?
A: Šiaurės Vietnamą rėmė Sovietų Sąjunga, Kinija ir Šiaurės Korėja; Pietų Vietnamą rėmė Jungtinės Valstijos, Pietų Korėja, Tailandas, Australija, Naujoji Zelandija ir Filipinai.
K: Kas kovojo prieš Pietų Vietnamo antikomunistines pajėgas?
A: Vietkongas (taip pat žinomas kaip Nacionalinio išsivadavimo frontas arba NLF) kovojo partizaninį karą prieš Pietų Vietnamo antikomunistines pajėgas.
K: Kokio tipo karą vykdė Vietnamo liaudies armija?
A: Vietnamo liaudies armija (dar vadinama Šiaurės Vietnamo armija) kariavo labiau įprastinį karą, kartais į mūšį paleisdama dideles pajėgas.
K: Kaip šis konfliktas buvo susijęs su Šaltojo karo įtampa?
A: Komunistinių ir kapitalistinių šalių konfliktas buvo Šaltojo karo dalis.
K: Kodėl 1973 m. prezidentas Ričardas Niksonas galiausiai sutiko išsiųsti amerikiečių karius namo? A: Karas Jungtinėse Valstijose tapo toks nepopuliarus, kad 1973 m. prezidentas Ričardas Niksonas galiausiai sutiko išsiųsti amerikiečių karius namo.
