Vietnamo karas (dar vadinamas Antruoju Indokinijos karu arba Amerikos karu Vietname) truko nuo 1955 m. lapkričio 1 d. iki 1975 m. balandžio 30 d. (19 metų, 5 mėnesius, 4 savaites ir 1 dieną). Jis vyko tarp Šiaurės Vietnamo ir Pietų Vietnamo. Šiaurės Vietnamą rėmė Sovietų Sąjunga, Kinija ir Šiaurės Korėja, o Pietų Vietnamą - Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Korėja, Tailandas, Australija, Naujoji Zelandija ir Filipinai. Žmonės iš kitų šalių taip pat vyko kovoti, tačiau ne savo šalies kariuomenėje. Šis komunistinių ir kapitalistinių šalių konfliktas buvo Šaltojo karo dalis.

Vietkongas (dar žinomas kaip Nacionalinio išsivadavimo frontas arba NLF) buvo Pietų Vietnamo komunistų pajėgos, kurioms padėjo šiauriečiai. Ji kariavo partizaninį karą prieš antikomunistines pajėgas Pietuose. Vietnamo liaudies armija (taip pat žinoma kaip Šiaurės Vietnamo armija) kariavo labiau įprastinį karą, kartais į mūšį paleisdama dideles pajėgas.

Priežastys

Vietnamo karo ištakos siejamos su kolonijiniu paveldu, nacionalsivilizacinėmis jėgomis ir Šaltojo karo įtampa. Po Antrojo pasaulinio karo Vietnamo lyderis Ho Ši Mine (Ho Chi Minh) vedė kovą už nepriklausomybę nuo Prancūzijos; po pralaimėjimo Dien Bien Phu 1954 m. šalis buvo padalinta pagal Ženevos susitarimą į Šiaurę (komunistinę) ir Pietus (proamerikietišką). Pagrindinės priežastys:

  • Ideologinis konfliktas tarp komunizmo ir Vakarų palaikomų režimų.
  • Regioninė ir tarptautinė rivalystė tarp JAV, Sovietų Sąjungos ir Kinijos.
  • Pietų Vietnamo politinis nestabilumas (korupcija, represijos) ir Vietkongo partizaninio judėjimo augimas.
  • Jungtinių Valstijų politika sustiprinti antikomunistinę poziciją Pietryčių Azijoje (teorija apie domino efektą).

Eiga ir svarbūs etapai

Karas vystėsi keliomis fazėmis: jutubo „patariamoji“ JAV stadija, masinis karių siuntimas, intensyvūs oro bombardavimai ir galiausiai JAV palaipsniui vykdoma „vietnamizacija“ ir pasitraukimas.

Pagrindiniai įvykiai:

  • 1955–1963 m. – JAV didina karinę ir žvalgybinę paramą Pietų Vietnamui; režimas dažnai nestabilus, elitas remiasi JAV pagalba.
  • 1964 m. Tonkino įvykis ir Tonkino rezoliucija – konfliktas eskaluojasi, Kongresas suteikia prezidentui plačias galias veikti Vietname.
  • 1965–1968 m. – masinės JAV karinės pajėgos dislokuojamos, pradėtos didelės oro kampanijos (pvz., Operation Rolling Thunder).
  • 1968 m. Tet ataka – Vietkongo ir Šiaurės Vietnamo koordinuotas puolimas per Tet (Vietnamiečių Naujuosius metus) nuvargino JAV ir Pietų Vietnamo visuomenę bei pakeitė JAV viešąją nuomonę apie karo įgytį.
  • My Lai žudynės (1968) – karo nusikaltimai sukėlė pasipiktinimą ir diskusijas pasaulyje.
  • 1969–1973 m. Nixon ir „vietnamizacija“ – JAV mažina tiesioginį karinį dalyvavimą ir perduoda atsakomybę ARVN (Pietų Vietnamo armijai); vykdomi ir slaptieji karo veiksmai Kambodžoje bei Laose.
  • 1973 m. Paryžiaus taikos sutartis – oficialus Amerikos karinių operacijų nutraukimas, dauguma JAV karių išvesti.
  • 1975 m. Saigono žlugimas (balandžio 30 d.) – Šiaurės Vietnamo pergalė, Pietų Vietnamo kapituliacija ir šalies sujungimas vėliau į Socialistinę Respublika Vietnamą.

Karinės taktikos ir technologijos

Konflikte susidūrė partizaninis miško ir džiunglių karas su didelio masto oro ir artilerijos operacijomis. Vietkongas naudojosi tuneliais, netradicinėmis taktikomis ir vietinių gyventojų palaikymu, o Šiaurės Vietnamo armija kartais metė į kovą didelius reguliares pajėgas. JAV naudojo modernią techniką: karo lėktuvus, helikopterius, masinius bombardavimus ir cheminius herbicidus (pvz., Agent Orange), kurie turėjo ilgalaikių pasekmių aplinkai ir žmonių sveikatai.

Pasekmės

Vietnamo karas paliko gilias pasekmes tiek Vietname, tiek tarptautinėje arenoje, taip pat Jungtinėse Valstijose.

Vietname:

  • 1990–2000 m. kainuojantis ir ilgai gyjantis žalojimas: milijonai žuvusių (itin skirtingos estimacijos – plačiai priimamas skaičius rodo apie 2–3 milijonus vietnamiečių gyvybių, įskaitant kariškius ir civilius), milžiniški sugriauti miestai ir infrastruktūra.
  • Platus aplinkos taršos mastas ir sveikatos problemos dėl herbicidų (Agent Orange) poveikio; taip pat daug neeksplodavusių minų ir sprogmenų likučių.
  • 1975 m. po suvienijimo prasidėjo komunistinis valdysenos konsolidavimas ir socialiniai bei ekonominiai pokyčiai – ilgainiui ekonomikos liberalizacija (Doi Moi) 1986 m.

Jungtinėse Valstijose:

  • Apie 58 000 amerikiečių žuvusių; dar šimtai tūkstančių sužeistų ir kenčiančių nuo PTSD. (JAV sužeistųjų skaičius siekia apie 300 000.)
  • Gilios politinės ir visuomeninės pasekmės: karas sukėlė plačią antivaro judėjimo bangą, visuomeninį susiskaldymą, nepasitikėjimą valdžia ir ilgalaikes diskusijas apie JAV užsienio politiką.
  • Teisinės pasekmės – Vienas iš rezultatų buvo War Powers Act (1973), ribojęs prezidento galią automatiškai siųsti pajėgas į kovinę zoną be Kongreso patvirtinimo.

Tarptautinė ir regioninė reikšmė:

  • Karas paveikė regiono politiką, prisidėjo prie nestabilumo Kambodžoje ir Laose, taip pat prie ilgesnių humanitarinių krizių (pvz., pabėgėlių bangos, „boat people“).
  • Sovietų Sąjungos ir Kinijos parama Šiaurės Vietnamui pabrėžė Šaltojo karo padalijimą ir ginklavimosi varžybas regionuose.

Karo paveldas

Vietnamo karo palikimas yra daugialypis: politinis (sumenkęs JAV moralinis autoritetas kai kuriuose sluoksniuose), socialinis (nelaimėtos kartos traumos), ekonominis ir ekologinis. Karas pakeitė žiniasklaidos vaidmenį – jis buvo pirmasis konfliktas, kuriame televizija nuolat rodė kovos vaizdus plačiajai auditorijai, o tai dar labiau paveikė visuomenės nuomonę ir politinius sprendimus.

Išvados

Vietnamo karas yra vienas iš sudėtingiausių XX a. konfliktų: jis vienu metu buvo nacionalinės išsivadavimo kovos, Šaltojo karo mūšio laukas ir socialinių konfliktų katalizatorius. Jo pasekmės jautėsi dešimtmečius po karo ir formavo ne tik Vietnamo, bet ir pasaulio politiką, visuomeninius požiūrius į karą bei sprendimus, susijusius su humanitarine pagalba, karo teisėmis bei veteranų priežiūra.