Bombardavimas - tai artilerijos ginklų puolimas prieš įtvirtinimus, karius arba miestus ir pastatus. Šis žodis kilo iš viduramžių artilerijos ginklo - bombardos, kuria apgulties metu buvo šaudoma sunkiais akmenimis, pavadinimo. Šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose bombardavimo priemonės apima ne tik tradicinę artileriją, bet ir reaktyvinę artileriją, įvairaus tipo raketas, bombonešius bei tolimojo nuotolio raketas, taip pat bepiločių orlaivių (drone) ginkluotę.
Istorija
Iki Pirmojo pasaulinio karo žodis "bombardavimas" buvo vartojamas tik kalbant apie neapsaugotų ar neapginamų objektų, namų, viešųjų pastatų puolimą. Nuo to laiko šis žodis reiškia bet kokį masinį puolimą, vykdomą artilerijos ar trumpojo nuotolio raketomis, taip pat bombardavimą iš oro, jei jį vykdo bombonešiai ar tolimojo nuotolio raketos. Per XX a. pasaulinius karus bombardavimas tapo strategiškai svarbia priemone: I ir II pasauliniuose karuose atsirado plataus masto miesto bombardavimai (strateginis bombardavimas), vėliau – „kilimų“ (carpet) bombardavimai, o vėlesnė technologinė pažanga leido taikyti tikslines (precision-guided) oro ir raketines atakas.
Bombardavimo tipai
- Artilerinis bombardavimas: ugnies smūgiai iš patrankų, haubicų ir reaktyvinių sistemų.
- Reaktyvinė artilerija: salviniai šūviai naudojant raketinę amuniciją.
- Oro bombardavimas: bombonešiais ar koviniais lėktuvais vykdomi smūgiai prieš karinius ir civilinius taikinius.
- Raketinis bombardavimas: naudojant balistines ar kryžmines raketas bei tolimojo nuotolio sistemas.
- Branduolinis bombardavimas: panaudojant branduolinius užtaisus – itin plataus masto ir ilgalaikio poveikio atvejis (istoriniai pavyzdžiai: Hirošima ir Nagasaki).
- Specializuoti smūgiai: taiklieji streikai su valdomosios amunicijos, antžeminiai smūgiai į infrastruktūrą ar elektronines sistemas.
Pasekmės ir padariniai
Bombardavimas gali sukelti plačius humanitarinius ir materialinius nuostolius: žuvusių civilių ir karių aukos, sugriauta infrastruktūra (gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos, elektros bei vandens tiekimo tinklai), aplinkos tarša, gaisrai ir ilgalaikė urbanistinė degradacija. Be to, lieka neiššautų amunicijos likučių (neeksplodavusių sviedinių), kurie kelia grėsmę dar ilgai po konflikto.
Tarptautinė teisė ir etika
Tarptautinė humanitarinė teisė, įskaitant Hagos konvencijas ir Ženevos konvencijas, nustato principus, kuriais grindžiamas leistinas karinis veikimas: atskyrimo principas (distinction) – atskirti kovinius tikslus nuo civilių, proporcingumo principas (proportionality) – vengti neproporcingų civilių aukų ir prižiūrimos atsargumo priemonės. Civilių infrastruktūros tyčinis bombardavimas, karo nusikaltimai prieš civilius ir neapginamus objektus laikomi tarptautinės teisės pažeidimais.
Gynyba ir apsauga
Prieš bombardavimus naudojamos įvairios gynybos priemonės: oro gynybos sistemos, priešraketinės sistemos, priešlaikinio perspėjimo tinklai, požeminės slėptuvės, statinių stiprinimas bei civilinės saugos procedūros. Miestų planavimas ir humanitarinės nuostatų įgyvendinimas taip pat gali mažinti žalą ir gelbėti gyvybes.
Mokslinis ir metaforinis vartojimas
Dabar jis taip pat vartojamas apibūdinant mokslo veiklą, pavyzdžiui, didelės energijos dalelių, pavyzdžiui, elektronų, paleidimą į atomus tiriant branduolines reakcijas. Tokiu atveju terminas apibūdina intensyvų ir kryptingą dalelių ar spinduliuotės srautą, skirtą stebėti medžiagos reakcijas. Be to, žodžio „bombardavimas“ vartojimas perkeliamuoju (metaforini) reikšme yra plačiai paplitęs: žmonės gali būti „bombarduojami“ klausimais, pasiūlymais ar reklama, reiškiant pastovų didelį informacijos srautą.
Išvados
Bombardavimas – daugialypė sąvoka, apimanti tiek karinius veiksmus nuo viduramžių apgulties iki šiuolaikinių raketinių ir oro smūgių, tiek metaforinius ir mokslinius panaudojimus. Jo taikymas kelia rimtų humanitarinių, teisinių ir etinių klausimų, todėl modernioje praktikoje būtini griežti teisiniai apribojimai, techninės gynybos priemonės ir pastangos apsaugoti civilinę gyventojų dalį bei kritinę infrastruktūrą.
