Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos vidaus gvardija buvo Didžiosios Britanijos kariuomenės gynybinė organizacija. Tai buvo antrinė gynybos linija. Ji turėjo sustabdyti nacių pajėgų invaziją.

Nuo 1940 m. iki 1944 m. veikė Tėvynės sargyba. Ją sudarė pusantro milijono savanorių, kurie kitais atvejais negalėjo eiti į karinę tarnybą. Pagrindinė to priežastis buvo senatvė. Dėl to buvo praminta "tėvo armija". Namų gvardija saugojo Didžiosios Britanijos pakrantes nuo priešo grėsmių, pavyzdžiui, desantininkų. Jie taip pat padėjo saugoti kai kurias pramonines teritorijas, pavyzdžiui, gamyklas ir aerodromus. Po karo šią pravardę plačiai išpopuliarino komedijinė laida "Tėčio armija" (Dad's Army).

Įkūrimas ir organizacija

Tėvynės sargyba pradėta formuoti 1940 m. gegužę, iš pradžių vadinta Local Defence Volunteers (LDV), o vėliau—oficialiai pervadinta Home Guard 1940 m. liepą. Organizacija buvo vietinė, struktūriškai suskirstyta pagal grafystes ir miestų apylinkes: būriai ir kuopos sudarė batalionus, kurie gali veikti kartu su vietiniais karinės vadovybės vienetais. Vadovybė priklausė Didžiosios Britanijos karo administracijai ir regioniniams armijos štabams.

Sudėtis ir mobilizacija

Sudėtis: dauguma narių buvo vyresnio amžiaus vyrai, bet taip pat pateko ir vyrai, dirbę svarbiose civilinėse profesijose (rezervuotosios profesijos), studentai, jaunesni vaikinai, kurie dar nebuvo pašaukti, bei tie, kurie dėl sveikatos ar šeimyninių priežasčių negalėjo tarnauti reguliarioje kariuomenėje. Susikūrė ir moterų pagalbinės bei paramos grupės.

Skaičiai: Tėvynės sargyba pasiekė maždaug 1,5 mln. narių piko metu, nors aktyvumas ir gynybinės priemonės įvairiose vietovėse skyrėsi.

Uždaviniai ir kasdienė veikla

Pagrindiniai uždaviniai buvo:

  • pakrančių patruliavimas ir prieigos prie jūros apsauga nuo desanto;
  • strateginių objektų – pramonės įmonių, aerodromų, uostų, geležinkelio mazgų – sargyba;
  • pavojingų zonų stebėjimas, priešo parašiutininkų ir diversantų gaudymas;
  • pagalba vietos policijai, riaušių malšinimas, naktinių juodųjų užtušų (blackout) priežiūra;
  • infrastruktūros apsauga, kelių kontrolė ir kelių blokavimas karo atveju.

Ginkluotė, aprūpinimas ir mokymai

Pradžioje Didžioji Britanija turėjo rimtų ginklų trūkumų, todėl kai kurie savanoriai mokėsi naudotis prieinamais civiliškais įrankiais, improvised ginklais ar net arkais ir ietimis (tai dažnai paminima kaip ankstyvieji organizacijos mitai). Vėliau gvardija gavo reguliariosios kariuomenės šautuvus (pvz., Lee–Enfield), o taip pat Bren kulkosvaidžius, Sten pistoletus ir kitą lengvąją ginkluotę. Mokymai dažniausiai vyko vakarais ir savaitgaliais; jie apėmė šaudymo, taktikos, stebėjimo ir kovos su diversijomis pagrindus.

Vieta platesnėje karo strategijoje

Tėvynės sargyba buvo antrinė gynybos linija, skirta užkirsti kelią ar sulėtinti priešo invaziją iki tol, kol reguliarioji kariuomenė galės sutelkti jėgas. Ji taip pat buvo svarbi psichologine prasme – leido visuomenei jaustis angažuotai šalies gynyboje ir suteikė galimybę piliečiams aktyviai prisidėti prie apgulties laikotarpio veiksmų.

Nutaikymas ir paveldas

Tėvynės sargyba pradžioje susidurdavo su iššūkiais: trūko ginklų, įrangos ir profesionalių instruktorių, tačiau su laiku buvo geriau aprūpinta ir integruota į gynybos planus. Tarnyba oficialiai nutraukta 1944 m. gruodį, kai invazijos grėsmė Didžiosios Britanijos krantų mažėjo, tačiau daug buvusių narių ir visuomenė ilgai prisiminė jų indėlį.

Dalis visuomenės įvaizdžio apie Tėvynės sargybą susiformavo po karo, ypač per satyrinę komediją "Tėčio armija" (Dad's Army), kuri plačiai padėjo išpopuliarinti pravardę „tėvo armija“ ir padovanojo istorijai lengvesnį, humoristinį atspalvį. Išliko memorialai, istorinės studijos ir veteranų pasakojimai, liudijantys apie organizacijos svarbą šalies gynyboje ir vietos bendruomenių mobilizaciją.