Ispanijos pilietinis karas (1936–1939): Franco, Gernika ir pasekmės

Ispanijos pilietinis karas (1936–1939): Franco triumfas, Gernikos bombardavimas, tarptautinės brigados ir ilgalaikės politinės bei socialinės pasekmės.

Ispanijos pilietinis karas (1936 m. liepos 18 d. - 1939 m. balandžio 1 d.) buvo karas, kuriame Ispanijos generolas Francisco Franco ir jo kariai sėkmingai užėmė Ispaniją. Kad jį sustabdytų, kartu su Ispanijos respublika (tuometine vyriausybe) veikė daug įvairių grupių, įskaitant socialistus, komunistus, anarchistus ir kitas kairiąsias grupes. Fašistinės Vokietijos ir Italijos vyriausybės teikė Franco karius ir atsargas, o komunistinė Sovietų Sąjunga pardavė respublikonų pajėgoms ginklų. Daugybė žmonių iš kitų šalių savanoriškai stojo į kovą prieš Franko (kartais prieš savo šalių įsakymus), įskaitant žmones iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Italijos ir daugelio kitų šalių. Šios grupės buvo vadinamos tarptautinėmis brigadomis. Karas baigėsi 1939 m. balandžio 1 d., kai pasidavė paskutiniai respublikonų kariai. Franco tapo Ispanijos valdovu iki pat savo mirties 1975 m.

Per karą žuvo pusė milijono žmonių, abi pusės įvykdė daug žiaurumų. Garsiausias iš jų - Gernikos bombardavimas. 1937 m. balandžio 26 d. Gerniką bombardavo Hitlerio nacių režimo remiamas legionas "Kondoras". Tai buvo pirmas kartas, kai nukentėjo daug civilių gyventojų. Šis sunaikinimas buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje ir suformavo visuomenės nuomonę apie Vokietijos dalyvavimą, kuri išliko iki šių dienų.

Priežastys ir kontekstas

Karas kilo po ilgos politinės krizės, kurią paliko II Ispanijos Respublikos (nuo 1931 m.) reformos, socialinė įtampa ir priešprieša tarp dešiniųjų ir kairiųjų jėgų. 1936 m. liepos mėn. dalis kariuomenės, vadovaujama generolų, tarp jų ir F. Franco, suorganizavo sąmokslą ir pradėjo sukilimą prieš respublikinę vyriausybę. Sukilimas greitai pavirto pilietiniu karu, nes šalis suskilo į du pagrindinius frontus: Nacionalistus (frankistus) ir Respublikonus (įvairių kairiųjų bei centristinių jėgų koaliciją).

Tarptautinė intervencija

• Vokietija siuntė oro pajėgas ir techniką (Condor Legion), kurios dalyvavo karinio oro puolimo taktinių priemonių bandymuose.
• Italija teikė karių, lėktuvų ir sunkvežimių paramą Nacionalistams.
• Sovietų Sąjunga aprūpino respublikonus ginklais, taip pat siuntė karininkų ir patarėjų.
• Tūkstančiai savanorių iš daugiau nei 50 šalių stojo į tarptautines brigadas, tarp jų žymioji Abrahamo Linkolno brigada iš JAV.
• Dauguma Vakarų demokratijų (ypač Didžioji Britanija ir Prancūzija) taikė neįsitraukimo politiką (Non-Intervention Agreement), kuri ribojo oficialią paramą respublikonams ir sudarė prielaidą didesnei fašistinių režimų įtakai.

Kovos eiga — pagrindinės fazės

Karas vyko įvairiuose frontuose ir per kelis reikšmingus mūšius, tarp kurių:

• 1936–1937 m. — Madrido apgynimas ir kovos už šiaurinę Ispaniją;
• 1937 m. — Gernikos (Guernica) bombardavimas ir užkariavimas šiaurės regionų;
• 1937–1938 m. — Jaramos, Brunete ir Teruelio mūšiai — intensyvūs veiksmų periodai, kurių metu abi pusės patyrė didelių nuostolių;
• 1938 m. — Ebro mūšis — vienas iš didžiausių ir lemiamų mūšių, po kurio respublikonų pajėgos ėmė silpti;
• 1939 m. — Nacionalistų pergalė ir respublikonų kapituliacija.

Gernikos (Guernica) reikšmė

Gernikos bombardavimas tapo simboliu karo siaubui. Nors aukų skaičius iki šiol yra diskutuojamas (istorikai mini įvairius skaičius nuo kelių šimtų iki tūkstančių), svarbiausia yra tai, kad puolimas buvo nukreiptas prieš civilius ir miesto infrastruktūrą. Šis įvykis išgarsėjo pasaulyus lygmeniu ir buvo vaizduojamas meno kūriniuose, ypač Pablo Picasso paveiksle „Guernica“, sukurtame 1937 m. Paveikslas tapo žymiąja karo prieš civilius kritiką išreiškiančia ikona.

Aukos, represijos ir humanitarinės pasekmės

Žuvusiųjų skaičius — nėra vieningo tikslaus skaičiaus, tačiau dažnai minima maždaug 500 000 aukų, įskaitant karo veiksmų aukas ir vėlesnes represijas. Abi pusės vykdė politines valymo operacijas: Nacionalistų vykdyta „baltosios teroro“ kampanija ir respublikonų vykdoma „raudonoji teroro“ forma abiem atvejais reiškė areštus, vykdymus ir sunkią represinę politiką prieš įtariamus priešininkus.

Priverstinis išvykimas ir tremtys — šimtai tūkstančių žmonių pasitraukė į užsienį arba buvo ištremti. Po Franco pergalės daugelis respublikonų pasmerkti tremčiai, kalinimui arba represijoms.

Franco režimas ir ilgalaikės pasekmės

• Franco diktatūra (1939–1975) pasižymėjo autoritariniu valdymu, represijomis prieš politinius oponentus, cenzūra ir ekonomine politika, kuri pirmiausia užtikrino režimo stabilumą. Dalis priešininkų buvo areštuoti, išsiųsti į koncentracinius stovyklas ar įvykdyti.
• Po Antrojo pasaulinio karo, Franco režimas ilgainiui sulaukė tarptautinio pripažinimo, ypač šaltojo karo kontekste, kai Vakarai siekė politinių sąjungininkų prieš komunizmą.
• Po Franco mirties (1975 m) Ispanija perejo į demokratinę sistemą; perėjimas (Transition) ir Constitucija (1978) įtvirtino demokratiją, nors istorijos žaizdos ir atmintis apie karą ir diktatūrą išliko jautrios temos.

Atmintis, teisė ir kultūra

Ispanijos pilietinis karas paliko gilias žaizdas kolektyvinėje atmintyje. Yra ilgas procesas, susijęs su žuvusiųjų paieška, masinių kapaviečių atkasimu ir aukų identifikavimu. 2007 m. priimta Istorinės atminties įstatymas, vėliau papildytas naujesniais teisės aktais, siekė pripažinti diktatūros aukas ir pašalinti Franco simboliką viešose erdvėse. 2019 m. Franco palaikai buvo perkelti iš Marmoro bazilikos, kas tapo simboliniu režimo palikimo tvarkymo etapu.

Tarptautinis ir technologinis poveikis

Karo metu išbandytos taktikos ir technologijos (ypač oro bombardavimai, mechaniškos pėstininkų operacijos ir radijo propaganda) vėliau turėjo įtakos Antrajam pasauliniam karui. Vokietijos ir Italijos karinė pagalba leido jiems įsisavinti naujas taktikas, o Gernikos bombardavimas tapo ankstyvu pavyzdžiu, kaip civilių miestai gali tapti karo taikiniais.

Santrauka

Ispanijos pilietinis karas buvo sudėtingas konfliktas, kuriame susidūrė ideologijos, užsienio įtakos ir šalies vidinės krizės. Jo pasekmės buvo ilgalaikės: milijonų žmonių likimai pakeisti, politinė sistema pertvarkyta autoritariniu režimu dešimtims metų, o atmintis apie karą iki šiol formuoja Ispanijos visuomeninį ir politinį diskursą. Gernikos simbolika, tarptautinių brigadų dalyvavimas ir Franco diktatūros pasekmės — tai pagrindiniai aspektai, leidžiantys suprasti šio konflikto svarbą XX a. Europos istorijoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Ispanijos pilietinis karas?

K: Kas buvo abi Ispanijos pilietinio karo pusės?

K: Kada baigėsi Ispanijos pilietinis karas?

K: Kas po karo tapo Ispanijos diktatoriumi?

K: Kiek laiko F. Franko išbuvo Ispanijos diktatoriumi?

K: Kas nutiko 1936 m. liepos 18 d.?

Paieška pagal raidę