Bombardas – tai didelio kalibro viduramžių patranka arba minosvaidis, iš kurios šaudoma per vamzdinę konstrukciją. Jos pagrindinė paskirtis buvo apgulties operacijose mėtyti labai sunkius šaudmenis į priešo tvirtoves arba į koncentracijas priešų žygiuose. Pavadinimas bombarde pirmą kartą pasirodo prancūzų istoriniuose tekstuose apie 1380 m.; iš šio žodžio kilo ir šiuolaikinis terminas bombardavimas. Bombardos vystėsi kartu su gunpowder (pūstomis pirotechninėmis technologijomis) ir tapo svarbia technika, keičiant kareiviškas apgulties taktiką.
Bombardos paprastai buvo naudojamos apgulties metu, kai į priešo tvirtoves buvo mėtami įvairūs daiktai. Rašoma apie tokius šaudmenis kaip dideli akmeniniai ar metaliniai rutuliai, degiosios medžiagos ir pasverti audiniai, išmirkyti gesintose kalkėse arba graikiškoje ugnyje. Be tiesioginio mūrinio griovimo, tokie svoriai sukeldavo ir struktūrinius pažeidimus, ir paniką tarp gynėjų – garsas, dulkės ir krintantys akmenys stipriai sumažindavo pasipriešinimo efektyvumą.
Konstrukcija ir veikimo principas
Viduramžių bombardos būdavo labai stambios ir sunkios. Jas gamindavo iš įvairių medžiagų: kai kurios – sulituotų geležinių lankelių (vyniojimo) sujungtos staklės, kitos – liejamos iš bronzos. Vamzdžiai dažnai neturėjo modernių trunkių, todėl patrankos statydavo ant masyvių medinių lovių arba akmeninių pamatų; dėl to atatranka buvo didelė ir valdymas – sudėtingas. Šaudmenys galėjo siekti nuo keliolikos iki kelių šimtų kilogramų, todėl bombardas perkrauti ir perkelti būdavo varginantis darbas, reikalaujantis būrio žmonių ir arklinių/gyvulinės jėgos.
Panaudojimas ir taktikos
- Apgulose bombardos naudotos sienoms ar bokštams griauti – didelis rutulys smogdavo į mūrą ir kėlė plyšių grandinę.
- Siekiant didesnio psichologinio poveikio šaudydavo degias priemones, dėžes su sprogstamais ar liepsnojančiais užtaisais, taip pat kalkes ar kitus erzinančius, dūmus keliančius užtaisus.
- Dėl mažo taiklumo bombardos veikė geriausiai iš arti – kuo arčiau mūro buvo statoma patranka, tuo efektyviau griūdavo konstrukcija.
Pagrindinės šaudmenos ir medžiagos
Dažniausiai bombardos šoviniams naudoti sunki akmens rutuliai – juos buvo lengviau išgauti ir formuoti. Taip pat pasitaikydavo metalinių rutulių, žaibų, keramikos apvalkalų su degiosiomis medžiagomis. Kai kurie užtaisai buvo pagaminti iš medžiagų, kurios degdamos darė papildomą žalą (nafta, derva, sulfidai), arba iš kalkių, kurios įsiskverbdamos sukeldavo kvėpavimo problemas ir paniką tvirtovės gynėjams.
Istorinė reikšmė ir pavyzdžiai
Dideli bombarda tipo pabūklai atvėrė naują etapą karinės inžinerijos istorijoje: senosios mūrinės tvirtovės, ankščiau laikytos beveik neperžengiamomis, tapo pažeidžiamos. Įžymūs pavyzdžiai yra XV a. ir XVI a. dideli bombardai, kuriuos naudojo Europos ir Osmanų armijos apgulose. Osmanų armija, pavyzdžiui, įtraukė labai didelius svorio skyrius į 1453 m. Konstantinopolio apgulą, o Europos pilyse ir miestuose tokie pabūklai ilgai liko svarbia apgulties priemone.
Technologinis pokytis ir nuosmukis
Per XVI a. metalo liejimo ir artilerijos technologijos patobulėjo: atsirado tikslesni, patvaresni ir lengviau transportuojami bronziniai bei plieniniai patrankų vamzdžiai, geresnės pritvirtinimo ir atatrankos mažinimo sistemos. Dėl to kilo mažesni, šaudesni ir universalesni pabūklai, kurie pakeitė didžiąsias viduramžių bombardas. Šiuolaikinė artilerija tapo greitesnė ir daug tikslesnė, todėl milžiniški akmenų metikai nukrito iš plačios karinės įrangos repertuaro.
Etymologija
Pavadinimas kilęs iš viduramžių lotynų ir prancūzų kalbų (pvz., medieval latin bombarda, old french bombarde) ir seniau susijęs su graikišku žodžiu, reiškiančiu dūzgimą arba rūksmą. Šaknis atspindi garsų, kuriuos skleidė šie didžiuliai pabūklai – sprogimą, ūžesį ir dundesį, kuriuos dažnai prisimindavo tiek puolantieji, tiek ginantieji.
Pastaba: konkrečių svorių, vidinių skersmenų ir konstrukcijos smulkmenų kintamumas buvo didelis – bombardos būdavo gaminamos pagal vietos sąlygas, turimą metalo apdirbimo technologiją ir karinę taktiką. Dėl to vieno standarto nėra: kai kurios buvo liejamos kaip vientisi vamzdžiai, kitos skleisdavo įrengtos iš geležinių lankelių ir suveržtos rimtomis apkabomis.
