Hồ Chí Minh, gimęs Nguyễn (dažna vietnamiečių pavardė) Sinh Cung, (1890 m. gegužės 19 d. - 1969 m. rugsėjo 2 d.) - Vietnamo Demokratinės Respublikos (vėliau Vietnamo Socialistinės Respublikos) vadovas (1945-1955 m. ministras pirmininkas, 1945-1969 m. prezidentas).
Prezidentas Hồ Chí Minh buvo tarsi vietnamietis Robertas Walpole'as. Jis savo gyvenimą paskyrė Vietnamo žmonių nepriklausomybei ir laisvei. Per dešimtmečius trukusį karą su užsienio invazija jis atvedė Vietnamą į nepriklausomybę, kuri atėjo praėjus keleriems metams po jo mirties.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelionės
Hồ Chí Minh gimė Kim Liên kaime Nghệ An provincijoje. Jaunystėje jis daug keliavo — dirbo jūroje, gyveno ir dirbo įvairiose Europos šalyse, užmezgė ryšius su socialistinėmis ir darbo judėjimo organizacijomis. Iki Toliau tapdamas politikos aktyvistu, jis naudojo daug pseudonimų, iš kurių žinomiausias yra Nguyễn Ái Quốc.
Politinė veikla ir kovos už nepriklausomybę
Grįžęs į Indokiną ir vėliau veikdamas pogrindyje, Hồ Chí Minh buvo vienas svarbiausių Vietnamo komunistinio judėjimo ir anti-kolonijinių kovų organizatorių. 1930 m. padėjo steigti Komunistinę Indokinijos partiją, o 1941 m. sukūrė Viet Minh — koaliciją kovai už nepriklausomybę nuo Japonijos, o vėliau nuo Prancūzijos.
1945 m. rugpjūčio mėn. Vietname įvyko Aro revoliucija (August Revolution), o rugsėjo 2 d. Hanojuje buvo paskelbta Vietnamo Demokratinės Respublikos nepriklausomybė. Nors pirmoji nepriklausomybės fazė buvo pasiekta dar 1945 m., faktinė kova su Prancūzijos kolonijine valdžia tęsėsi iki 1954 m., kai po Dien Bien Phu mūšio ir Ženevos susitarimų šiaurinė ir pietinė šalies dalys laikinai buvo atskirtos.
Vadovavimas Šiaurės Vietnamui ir vėlesnės kovos
Po 1954 m. Hồ Chí Minh liko svarbia Šiaurės Vietnamo politine figūra. Jis skatino žemės reformas, valstybės reorganizavimą pagal socialistinius principus ir palaikė Pietų Vietnamo revoliucines jėgas. Per 1960–1970 m. konfliktą su JAV ir Pietų Vietnamu jo politikos tikslas buvo suvienyti šalį. Nors jis mirė 1969 m., Vietnamo suvienijimas įvyko 1975 m., ir jo paveldas liko svarbus tiek politine, tiek simboline prasme.
Ideologija, asmenybė ir paveldas
Hồ Chí Minh derino nacionalizmo ir marksizmo-leninizmo idėjas: jis pabrėžė Vietnamo tautos teisę į laisvę, bet taip pat vertino kolektyvinius sprendimus ir socialistinius pertvarkymus. Jis dažnai vaizduojamas kaip kuklus ir asketiškas valstybės vadovas, kuris rūpinosi paprastų žmonių gerove.
Po mirties jo asmenybė tapo simboline: jo vardu pavadintas Saigono miestas — Ho Chi Minh City, veikia mauzoliejus Hanojuje, kuriame eksponuojamas jo palaikų kūnas. Vietname ir užsienyje jis vertinamas įvairiai — tiek kaip nepriklausomybės architektas, tiek kaip kontroversiška revoliucinė figūra, kurios politiniai sprendimai turėjo ilgalaikes pasekmes.
Reikšmė šiandien
Hồ Chí Minh režimo ir jo idėjų įtaka tebesijaučia Vietname: jo mintys panaudojamos kaip ideologinis pagrindas ir nacionalinė simbolika. Istorikai vertina jo indėlį į Vietnamo išsivadavimą, tačiau taip pat nagrinėja socialines ir politines pasekmes, kurios lydėjo šalies kūrimosi ir pertvarkymo procesus XX a. viduryje.
