Leonidas Iljičius Brežnevas (1906 m. gruodžio 19 d. - 1982 m. lapkričio 10 d.) buvo ilgametis Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderis ir faktiškai šalies vadovas. Gimė Ukrainos pramoniniame mieste Kamenskoje (šiomis dienomis Kamianske). Jaunystėje dirbo pramonės įmonėse ir laipsniškai kilo partinėje hierarchijoje, kol tapo vienu iš aukščiausių Maskvos politinių veikėjų. Antrojo pasaulinio karo metais Brežnevas tarnavo kaip politinis komisaras ir prižiūrėjo įvairius karinius dalinius; per karą jis užmezgė gilesnius ryšius su kitais komunistų partijos lyderiais, tarp jų ir tapo artimesnis Nikitos Chruščiovo.
1964 m., kartu su kitu partijos vadovų grupės manevru, buvo nušalintas N. Chruščiovas, o L. Brežnevas perėmė realią valdžią kaip partijos pirmasis sekretorius (vėliau vadinamas generaliniu sekretoriumi). Skirtingai nei prieš jį sovietinei politikai įtaką daręs N. Chruščiovas, L. Brežnevas nepritarė platesnio masto destalinizacijos procesui ir nebelaikė reikalingomis didelių ekonominių ar politinių reformų. Jo valdymo laikotarpis žinomas tiek dėl politinio stabilumo išorinėje ir partinėje erdvėje, tiek dėl lėtos ekonominės pažangos ir vėliau pavadintos stagnacijos.
Breznevo politika buvo orientuota į gynybą ir geopolitinę konkurenciją su Vakarais: didelė dalis resursų tekėjo į karines programas ir karinės technikos plėtrą. Dėl to šalies vidaus ūkio prioritetai buvo nustumti į antrą planą — kaip ir Josifo Stalino laikais, kai ekonomika orientavosi į karinius tikslus, taip ir Brežnevo epochoje kai kurie vartotojų poreikiai ilgainiui buvo ignoruojami, o Gyvenimo lygis daugelyje sričių ėmė lėtai smukti. Dėl didelių karinių išlaidų ir centralizuotos planinės ekonomikos augimo tempai mažėjo, o infrastruktūra ir vartojimo prekės dažnai buvo nepakankamai tiekiamos.
1968 m. Brežnevas oficialiai pateisino intervenciją į Čekoslovakiją vadovaudamasis vad. Brežnevo doktrina (neužrašyta doktrina, bet vėliau taip pavadinta), pagal kurią Sovietų Sąjunga pasiliko teisę kištis į kitų socialistinių šalių reikalus, jei tai, jų nuomone, grėstų sąjungos interesams. Tuo pat metu Brežnevas siekė šiltesnių santykių su Vakarų valstybėmis: jo valdymo metu buvo pasiektas tam tikras atšilimas — t. y. detantė — ir pasirašyti branduolinių ginklų ribojimo susitarimai (SALT), o santykiai su JAV kartais keitėsi nuo konfrontacijos iki diplomatinio bendradarbiavimo.
Politikoje Brežnevo laikotarpis pasižymėjo partinės hierarchijos konservatyvumu ir vadinamuoju „gerontokratijos“ reiškiniu — aukštų pareigūnų amžiaus ir sveikatos problemų kaupimusi. Per kelis dešimtmečius susiformavo ir ryški asmenybės kulto spalva: Brežnevas ir pats, ir per partiją buvo gausiai apdovanojamas, jam buvo suteikta daug garbingų titulų ir ordinais pažymėtų privilegijų, kas skatino kultūrinį įvaizdį, bet taip pat didino nepotizmą ir stagnacijos požymius.
Po 1970-ųjų vidurio ilgalaikės sveikatos problemos ėmė silpninti Brežnevo galimybes aktyviai vadovauti. 1982 m. lapkričio 10 d. jis mirė nuo širdies smūgio. Po mirties prasidėjo politinė kaita ir galiausiai — glaudesnės reformos Michailo Gorbačiovo laikais.
Palikimas yra prieštaringas: vieni prisimena Brežnevą kaip stabilumo ir valdžios tęstinumo garantą, kiti — kaip stagnacijos, perteklinės militarizacijos ir politikos, kuri trukdė ekonominei bei socialinei pažangai, simbolį. Jo laikotarpis reikšmingai formavo vėlesnius Sovietų Sąjungos pokyčius ir turėjo ilgalaikes pasekmes regiono politinei bei ekonominei raidai.