Alkibiadas (apie 450–404 m. pr. m. e.) — Atėnų politikas, oratorius ir generolas
Alkibiadas (≈450–404 pr. m. e.) — provokuojantis Atėnų politikas, oratorius ir generolas: intriguojantys perbėgimai, strategijos Peloponeso kare ir Sicilijos ekspedicijos drama.
Alkibiadas (Klinijo sūnus, apie 450–404 m. pr. m. e.) buvo vienas žymiausių ir prieštaringiausių Atėnų valstybės veikėjų, oratorių ir generolų. Kilęs iš garsių Atėnų aristokratų, jis buvo paskutinis ryškus savo motinos kilmės giminės atstovas – giminė po Peloponeso karo prarado politinę galią. Alkibiadas išsiskyrė charizma, asmenine drąsa ir sugebėjimu įtakoti tiek kariuomenę, tiek visuomeninę nuomonę; tuo pačiu jis sukėlė daug prieštaravimų ir įgijo galingų priešų.
Jaunystė ir išsilavinimas
Gimė įtakingoje šeimoje, Alkibiadas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje buvo tarp žymiausių Atėnų intelektualinio gyvenimo dalyvių. Jis buvo Sokrato mokinys, o jų ryšys vėliau turėjo reikšmės ir politiniuose bei teisminiuose įvykiuose: Sokrato santykis su Alkibiadu nurodomas kaip vienas iš veiksnių, nepalankių Sokratui jo teisme.
Politinė ir karo karjera
Peloponeso karo metu Alkibiadas tapo vienu iš reikšmingiausių Atėnų lyderių ir strategų, tačiau jo vaidmuo buvo sudėtingas ir permainingas. 410–ies metų pr. m. e. pradžioje jis aktyviai rėmė agresyvesnę Atėnų užsienio politiką ir ypač pasisakė už ekspediciją į Siciliją. Tačiau prieš išvykstant į Siciliją jam buvo pareikšti rimti kaltinimai dėl šventvagystės (švenčių išprievartavimų ir hermaių „išniekinimo“), todėl jis pabėgo ir ilgesniam laikui atsiribojo nuo gimtųjų Atėnų gyvenimo.
Karas atskleidė Alkibiado politinę dinamiką: jis keliavo ir tarnavo skirtingoms pusėms, priklausomai nuo aplinkybių ir savo galimybių. Iš pradžių pabėgęs į Spartą, jis tapo spartiečių patarėju ir siūlė ryškių taktikų prieš Atėnus – tarp jų buvo ir Decelijos (Decelia) užėmimas, ilgalaikiai karinių pajėgų įrengimai Attikoje bei skatinimas Atėnų pavaldinių sukilimų. Vėliau, susidūręs su priešiškumu Spartoje, jis perėjo į Persiją, kur tarnavo satrapo Tisaferno patarėju ir stengėsi derintis tarp persų ir graikų interesų.
Sicilijos ekspedicija ir jos pasekmės
Ekspedicija į Magna Graecia (Siciliją) iš dalies buvo Alkibiado idėja ir dalinis jo strateginis siekis išplėsti Atėnų įtaką. Tačiau dėl teisminių kaltinimų ir politinių intrigų jis negalėjo vadovauti šiai kampanijai — vado vietą užėmė jo politinis varžovas Nikijas. Sicilijos kampanija baigėsi katastrofa (413 m. pr. m. e.), o šis pralaimėjimas smarkiai susilpnino Atėnų galias.
Grįžimas į Atėnus ir paskutinieji metai
Po ilgesnių karinių ir politinių manevrų Alkibiadas sugebėjo suderinti santykius su kai kuriomis Atėnų frakcijomis ir grįžo į gimtąją polisą, kur vėl ėjo generolo pareigas. Kaip vadas jis parodė polinkį į netradicines taktikas, dažnai siekė pergalių per apgaules, politines derybas arba staigius išpuolius, o ne klasikines ilgalaikes apgultis. Jo kariniai ir politiniai sugebėjimai laikinai stiprino Atėnų padėtį – jis dalyvavo keliuose reikšminguose mūšiuose ir jūrų operacijose, padėję atkurti tam tikrą Atėnų dominavimą jūroje.
Vis dėlto Alkibiado sugebėjimas įgauti sąjungininkų ir tuo pačiu prasidėti priešininkų sąmokslams jį nuolat pavergė politinei netvarumui: ilgainiui priešininkai vėl sustiprėjo, ir jis buvo priverstas išvykti bei antrą kartą patyrė tremtį. 404 m. pr. m. e. Alkibiadas buvo nužudytas mažojoje Azijoje; tikslios nužudymo aplinkybės ir užsakovai lieka nevisiškai aiškūs, tačiau istoriniuose šaltiniuose minimas tiek persų, tiek spartiečių ar vietinių jėgų galimas dalyvavimas.
Charakteris, taktikos ir paveldas
Alkibiadas pasižymėjo išskirtiniu asmeniniu žavesiu, ambicija, diplomatiniu gudrumu ir militarine išradingumu. Jis dažnai taikė netradicines priemones: derėdavosi su priešais, skaldydavo priešų koalicijas, naudodavo sąmokslus ir įtikinėjimą bei kartais – kyšius arba sąjungininkų skatinimą. Dėl šių bruožų jis buvo labai vertingas bet kuriai valstybei, kuriai dirbo, tačiau tuo pačiu ir labai pavojingas jos vidiniam stabilumui.
Alkibiado gyvenimas ir veikla turi ryškių kontrastų: jis buvo talentingas strategas ir charizmatiškas politikas, bet drauge – įsitraukęs į skandalus, kaltinamas šventvagyste ir nestabilumu. Jo istorija iliustruoja tiek asmenybės įtaką polisų politikai, tiek ir to meto Graikijos sudėtingas tarptautines dinamikas. p151
Svarbiausios nuorodos
- Ryšys su Sokratu ir jo įtaka filosofijai bei politiniams teismams.
- Skirtingų šalių — Spartos ir Persijos — patarėjas bei dalyvis.
- Inicijavimas ir prieštaringas vaidmuo Sicilijos ekspedicijoje į Magna Graecia.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Alkibiadas?
Atsakymas: Alkibijadas buvo žymus V a. pr. m. e. pabaigos Atėnų valstybės veikėjas, oratorius ir generolas. Jis buvo paskutinis garsus savo motinos aristokratų giminės narys.
K: Kokį vaidmenį jis atliko Peloponeso kare?
A: Peloponeso karo metu Alkibiadas kelis kartus keitė pusę ir buvo strateginis patarėjas, karo vadas ir politikas. Jis pasisakė už agresyvią užsienio politiką ir pasiūlė arba vadovavo kelioms didelėms kampanijoms prieš Atėnus.
K: Kur jis išvyko po to, kai Atėnuose buvo apkaltintas šventvagyste?
A: Po to, kai Atėnuose buvo apkaltintas šventvagyste, Alkibiadas pabėgo į Spartą, kur dirbo strateginiu patarėju.
K: Kas nutiko per Sicilijos ekspediciją į Magna Graecia?
A: Sicilijos ekspedicija į Magna Graeciją buvo Alkibiado sumanymas, tačiau priešai neleido jam vadovauti ekspedicijai. Vietoj jo vadovauti ėmėsi jo varžovas Nikijas, ir ji katastrofiškai žlugo.
Klausimas: Kaip Alkibiadas padėjo pasiekti taiką tarp Spartos ir Atėnų?
A: Sugrįžęs į gimtąjį miestą, Alkibiadas suvaidino lemiamą vaidmenį Atėnų pergalių serijoje, kuri galiausiai paskatino Spartą siekti taikos su Atėnais. Siekdamas užimti miestus, jis pirmenybę teikė netradicinei taktikai, pavyzdžiui, išdavystei ar deryboms, o ne apgulties veiksmams.
K: Kaip šioje istorijoje dalyvavo Sokratas?
A: Jaunystėje Alkibiadas buvo Sokrato mokinys, o tai vėliau jo teisme veikė prieš jį.
Ieškoti