Sokratas — Atėnų filosofas: sokratiškasis metodas, teismas ir mirtis
Sokratas — Atėnų filosofas: sužinokite apie sokratiškąjį metodą, jo teismą ir mirtį; moralinės dilemos, formavusios Vakarų filosofiją.
Apie Brazilijos futbolininką žr. Sócrates
Sokratas (469 m. pr. m. e. - 399 m. pr. m. e.) buvo vienas didžiausių graikų filosofų. Jis nesiūlė jokių konkrečių žinių ar politikos. Jis parodė, kaip argumentai, debatai ir diskusijos gali padėti žmonėms suprasti sudėtingus klausimus. Dauguma jo nagrinėtų klausimų tik iš pažiūros buvo politiniai. Po jais slypėjo moraliniai klausimai apie tai, kaip reikėtų gyventi. Tokia didelė Sokrato įtaka, kad prieš jį gyvenę filosofai vadinami ikisokratiniais filosofais.
Sokratas susilaukė priešų, iš kurių trys pateikė jam kaltinimus. 399 m. pr. m. e. Sokratas buvo teisiamas dėl savo gyvybės, pripažintas kaltu ir nubaustas mirtimi, išgeriant hemlocką (augalinį nuodą). Apie jo teismą ir mirtį pasakojama Platono traktate, kuris vadinamas Apologija.
Daugiausia apie Sokratą žinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys, darbų. Sokratas gyveno Graikijos mieste Atėnuose. Jo mokymo metodas buvo dialogas su atskirais mokiniais. Jie pasiūlydavo kokį nors požiūrį, o Sokratas jų klausdavo, ką jie turi omenyje. Jis apsimesdavo: "Aš nieko nežinau, aš tik bandau suprasti, ką jūs sakote", arba panašius žodžius. Dabar tai vadinama sokratiškuoju mokymo metodu.
Sokratas kartais vadinamas Vakarų filosofijos tėvu. Taip yra todėl, kad diskusijose jis atskleidė kai kuriuos svarbiausius filosofijos klausimus, kurie tebėra diskutuojami ir šiandien. Kai kurie jo mokyti žmonės tapo svarbūs ir sėkmingi, pavyzdžiui, Platonas ir Alkibijadas.
Sokrato gyvenimas ir istorinė aplinka
Sokratas gimė ir gyveno Atėnuose. Pagal tradiciją, jo tėvas buvo staliaus ar akmenskaldžio amato meistras Sophroniskas, o motina — akušerė Phaenaretė. Jaunystėje Sokratas tarnavo Atėnų kariuomenėje — dalyvavo karinėse kampanijose (pvz., Potidea, Delijas, Amphipolis), kur buvo ir sužeistas. Jis vedė Xanthipę; pora turėjo kelis vaikus. Sokratas nerašė savo mokymų — daug ką apie jį sužinome iš kitų autorių: pirmiausia iš Platono (Apologija, Kritonas, Phaidonas, Simpoziumas ir kt.), taip pat iš Ksenofonto ir iš menininkų satyrų (pvz., Aristofanas savo komedijoje Debesys pateikė satyrinį Sokrato paveikslą).
Sokratiškasis metodas ir mokymo tikslas
Sokratiškasis metodas (dažnai vadinamas elenchus) — tai sisteminis klausimų ir atsakymų procesas, kuriuo siekiama išryškinti prieštaravimus ir taip atskleisti tikrąsias žinias arba jų stoką. Sokratas dažnai pradėdavo nuo paprasto teiginio, tada užduodavo tarpinius klausimus, kad parodytų, jog pradiniame teiginyje slypi prieštaravimų. Taip jis skatino savikritiką ir gilesnį samprotavimą.
Jis naudojo ir vadinamąją maieutika — gimdymo palyginimą, pagal kurį mokytojas padeda išsivystyti idėjoms mokinio viduje. Sokratas pabrėžė, kad svarbiausi klausimai yra moraliniai — apie gėrį, teisingumą, dorybę. Viena žymi jo tezė: dorybė yra žinojimas — jei žmogus iš tikrųjų žino, kas yra gera, jis elgsis teisingai. Taip pat Sokratas kalbėjo apie dieviškąjį ženklą (daimonion) — vidinį balsą, kuris kartais jį įspėdavo vengti tam tikrų veiksmų.
Teismas, kaltinimai ir mirtis
399 m. pr. m. e. Sokratas atsidūrė teisme; jam buvo pateikti įtarimai dėl negerbimo dievų (impiety) ir jaunimo gundymo/korumpavimo. Politinis ir visuomeninis kontekstas — Atėnų pralaimėjimas Peloponeso kare ir vidiniai konfliktai — prisidėjo prie priešiškumo jam; kai kurie Sokrato pažįstami (pvz., Kritijas) siejami su oligarchinių Trisdešimčiosios valdžios represijomis, todėl Sokratas buvo įtariantis daliai piliečių.
Ateitinio teismo procesas vyko pagal atėniečių demokratinę praktiką (sprendė didelė piliečių teisėjų kolegija). Pagal Platono pasakojimą (Apologija) Sokratas gynyboje neužsiėmė kompromisais ar pasiteisinimais, jis gynė savo gyvenimo principus ir netgi pasiūlė simbolinę baudą. Balsavus jam buvo skirtas mirties nuosprendis. Sokratas priėmė sprendimą kaip teisėtą tarpą teismo sprendimą ir, pagal tradiciją, išgėrė nuodus (hemlocką) — jam paskirta mirtis per apsinuodijimą; apie jo paskutines valandas rašo Platono Phaidonas, o Ksenofontas taip pat pateikia detales.
Platonas ir kiti autoriai pabrėžia Sokrato ramybę mirties metu, jo ištikimybę teisės principams (pvz., Kritone jis atsisako pabėgti) ir tikėjimą, kad filosofas nesigaili pasirinktos gyvenimo praktikos.
Šaltiniai ir interpretacijos
- Platono dialogai — pagrindinis šaltinis apie Sokratą, bet tai Platono interpretacija, kuri kartais atspindi Platono filosofinius tikslus.
- Ksenofontas — pateikia praktines ir kartais paprastesnes Sokrato atmintis (pvz., Memorabilia).
- Aristofanas — satyrinis paveikslas komedijoje Debesys rodo, kaip Sokratas ir filosofai galėjo būti suprasti plačiosios visuomenės.
Paveldas
Sokrato idėjos — ypač dėmesys etikai, kritinei refleksijai ir dialogui — tapo Vakarų filosofijos pamatu. Jo mokiniai, ypač Platonas, iškėlė daug klausimų ir išplėtojo metafiziką, epistemologiją bei politinę filosofiją. Sokrato metodas iki šiol naudojamas teisinėje praktikoje, edukacijoje ir etinių dileminių aptarimuose. Nors pats Sokratas nepaliko raštų, jo gyvenimas ir mirtis tapo simboliu filosofinio tyrimo reikšmei ir drąsai išsakyti nepopuliarias mintis.
Trumpai: Sokratas — ne idėjų sistemų autorius, o mokymas per klausimus ir dialogą; jis nukreipė filosofiją į kasdienes ir moralines problemas, o jo teismas ir mirtis tapo vienu žymiausių antikos intelektualios istorijos įvykių.
Sokrato portretas, romėnų kopija nuo graikiškos statulos, Luvro muziejus
Sokrato gyvenimas
Sokratas niekada nieko nerašė. Viskas, ką žinome apie Sokratą, yra iš to, ką apie jį parašė kiti žmonės. Pagrindinis šaltinis, iš kurio sužinome apie Sokratą, yra jo mokinio Platono raštai. Kai kurie Platono dialogai, pavyzdžiui, "Kritonas" ir "Fedonas", yra laisvai pagrįsti faktais. Tai ne rašytiniai dokumentai, o meninis Sokrato veiksmų atkūrimas.
Kitas Sokrato mokinys Ksenofontas taip pat rašė apie Sokratą. Aristofanas, rašęs puikias satyrines komedijas, apie jį rašė pjesėje "Debesys". Sokratas buvo lengvas satyros taikinys. Jis vaikščiojo basas ir su pasipūtimu. Kartais ištisas valandas stovėdavo transo būsenoje. p8 "Debesyse" Sokratas yra beprotis, kuris bando iš žmonių išvilioti pinigus. Platonas rašė, kad Sokratas mokė nemokamai.
Nežinome, ar Platono pateiktas Sokrato apibūdinimas yra tikslus, ar ne. Tai vadinama "Sokrato problema". Nors istorikai pripažįsta daugelį dalykų, kuriuos Platonas parašė apie Sokratą, kai kurie mano, kad Platonas (kuris laikė Sokratą didvyriu) pavaizdavo Sokratą kaip didingesnį žmogų, nei jis buvo iš tikrųjų. Kai kurie mano, kad Platonas naudojo Sokrato personažą kaip priemonę savo nuomonei išreikšti, o ne tiksliai rašyti apie Sokratą. Dėl to Sokratas yra tokia paslaptinga istorinė asmenybė. Platono dialogai yra meno kūriniai, puikiai parašyti. Vyrauja bendra nuomonė, kad jie pagrįsti tikrove, tačiau, be abejo, pakoreguoti rašymo tikslais.
Biografinė informacija
Sokrato tėvas buvo skulptorius, o motina - akušerė, padėjusi moterims gimdyti vaikus. Galbūt jis, kaip ir jo tėvas, buvo akmentašys, o Platonas rašė, kad jis tarnavo Atėnų kariuomenėje kaip hoplitas (sunkusis pėstininkas). Žinome, kad jam įtaką darė vyresnis filosofas Archelajas ir kad jis bendravo su visais, kurie Atėnuose turėjo įdomių idėjų, tačiau daugiau nieko nežinoma.
Sokratui buvo apie 50 metų, kai jis vedė daug jaunesnę moterį Ksantipę. Jie kartu susilaukė trijų vaikų. Sokratas skundėsi žmona, bet niekas nežinojo, ar jis sako tiesą.
Pasakojama, kad vienas Sokrato draugų nuėjo pas Delfų orakulą paklausti, ar Atėnuose yra kas nors išmintingesnis už Sokratą. Orakulas atsakė, kad išmintingesnio žmogaus nėra. Orakulas garsėjo tuo, kad sakydavo dviprasmiškus ar neaiškius dalykus. Jis nesakė, kad Sokratas yra išmintingiausias, tik kad nėra išmintingesnio žmogaus.
Sokratas, suglumęs dėl to, galiausiai nusprendė, kad jo išmintis slypi žinojime, jog jis yra neišmanėlis. Jo bandymai parodyti piliečiams, kad kai kurios jų idėjos yra nesąmonė, gali padėti paaiškinti jo nepopuliarumą. Platono veikaluose Sokratas sako, kad jis nieko nežino, bet gali išgauti kitų žmonių idėjas, kaip jo motina padėjo kitoms moterims gimdyti.
Sokrato mirtis
Kaltinimai
399 m. pr. m. e., kai Sokratas buvo senas žmogus, trys piliečiai - Meletas, Anytas ir Likonas - pateikė Sokratui kaltinimus. Buvo surengtas teismo procesas. Senovės Atėnuose procedūra gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Iš piliečių buvo sudaryta 500 prisiekusiųjų komisija. Tiek kaltintojai, tiek kaltinamieji turėjo asmeniškai sakyti kalbas prisiekusiesiems. Kaltė arba nekaltumas buvo nustatomas balsų dauguma. Jei nuosprendis būdavo "kaltas", iš anksto nebuvo numatyta bausmė. Kaltintojas ir kaltinamasis sakydavo kalbas, kuriose siūlydavo, kokia turėtų būti bausmė. Vėl buvo balsuojama. p17
Jam buvo pateikti du kaltinimai. Bendrasis kaltinimas buvo tas, kad Sokratas kėlė grėsmę visuomenei. Pirmasis kaltinimas buvo erezija, netikėjimas dievais. Juo tikriausiai siekta sukelti išankstinį teisiamųjų nusistatymą. Iš tikrųjų Sokratas laikėsi visų teisingų to meto religijos procedūrų. Šis kaltinimas buvo sėkmingai panaudotas prieš kitą filosofą - Anaksagorą. p17
Antrasis kaltinimas buvo tas, kad jis savo mokymais gadino jaunimą. Ką tai reiškė? Akivaizdu, kad kalbėta ne apie jo asmeninius santykius su mokiniais. Jis buvo susijęs su tuo, kaip, kaip manoma, jis darė įtaką jų politinėms pažiūroms. Jo aplinkoje buvo nemažai dešiniųjų aristokratų, kurių idėjoms dabar nepritaria dauguma piliečių. Genialusis Alkibiadas, kadaise buvęs didis Atėnų lyderis, dabar buvo laikomas išdaviku. p17.
Procesas
Sokrato draugas Kritonas neteisėtai sumokėjo kalėjimo sargybiniams, kad šie leistų Sokratui pabėgti. Tačiau Sokratas nusprendė nebėgti. Kai Sokratas buvo atiduotas teismui, jis pasakė ilgą kalbą, kad apsigintų nuo Atėnų valdžios teiginių.
Apologijoje pateikiame Platono versiją apie tai, kaip Sokratas gynėsi. Ji prasideda:
"Nežinau, ponai, kokią įtaką jums padarė mano kaltintojai, bet aš pats buvau jų pakerėtas; jų argumentai buvo tokie įtikinami. Kita vertus, vos vienas žodis iš to, ką jie sakė, buvo tiesa". p19.
Sakinys
Kai Sokrato buvo paprašyta pasiūlyti bausmę, Sokratas pasakė, kad valdžia turėtų jam visą likusį gyvenimą duoti nemokamus pietus už visą jo nuveiktą visuomenei naudingą darbą. Teismas surengė balsavimą, ar skirti Sokratui baudą, kurią jis turėtų sumokėti, ar nuteisti jį mirti. Buvo nuspręsta, kad Sokratas turi būti nubaustas mirties bausme.
Sokrato mirtis
Sokratas nebijojo mirties. Jis nesistengė išvengti mirties atsiprašydamas už savo veiksmus, nes manė, kad morališkai teisinga laikytis savo principų. Sokratui buvo įsakyta išgerti taurę šermukšnio (nuodingo skysčio, gaunamo iš augalo). Jis jį išgėrė ir netrukus mirė.
Platonas apie Sokrato teismą ir mirtį
Yra keletas Platono dialogų, kuriuose tiesiogiai kalbama apie Sokrato teismą ir laikotarpį iki jo mirties. Jie išdėstyti įvykių tvarka:
- Apologija, arba Apologija. Joje visų pirma kalbama apie Sokrato gynybą teisme. Ji laikoma tikslia savo turiniu ir galbūt detalėmis.
- Kritonas. Jame aprašomas mėnuo nuo jo teismo iki mirties. Visų pirma Sokratas aiškina savo draugui Kritonui, kodėl neketina pabėgti ir neleidžia draugams papirkti kalėjimo prižiūrėtojo.
- Fedonas. Tai vėlesnis kūrinys. Jis parašytas tarsi paskutinės Sokrato gyvenimo dienos liudininko. Šiame kūrinyje Fedonas Elijas praneša grupei draugų apie tai, ką Sokratas kalbėjo paskutinę savo gyvenimo dieną. Tai vadinama "pranešamuoju dialogu" arba vienu dialogu kitame. Fedonas yra ilgesnis už kitus du veikalus.
Sokrato idėjos
Sokratas padėjo žmonėms suprasti, kas yra negerai su jų idėjomis. Kartais jiems tai patikdavo, kartais jie būdavo nepatenkinti ar nedėkingi. Jis sakė, kad jis, Sokratas, nebuvo išmintingas, bet "žinojo, kad nieko nežino". Kadangi kiti žmonės galvoja, kad kažką žino, bet niekas iš tikrųjų nieko nežino, Sokratas teigė žinąs daugiau nei kiti. Jis sakė, kad žmonės, kurie daro blogus dalykus, taip elgiasi todėl, kad nieko geriau nežino.
Žmonės mano, kad Sokratas buvo geras žmogus, nes nieko blogo nepadarė, tik apie viską klausinėjo. Tačiau per jo gyvenimą daugelis žmonių manė, kad jis buvo blogas žmogus, nes uždavinėjo tuos klausimus ir privertė jaunus žmones nesidžiaugti savo gyvenimu.
Kažkas kažkada rašė, kad Sokratas yra pasakęs: "Gyvenimas, kuris nebuvo ištirtas, nebuvo vertas gyventi". Tai reiškia, kad žmogus turi susimąstyti apie savo gyvenimą ir jo tikslą. Kai kurie žmonės mano, kad dauguma žmonių yra laimingesni, jei per daug negalvoja apie savo gyvenimą.
Sokratas taip pat mokė, kad daugelis žmonių gali į ką nors žiūrėti, bet iš tiesų to nematyti. Jis kėlė klausimus apie gyvenimo prasmę ir gėrį. Tai vis dar labai svarbūs klausimai. Didelė dalis filosofijos (meilės išminčiai) yra apie šiuos dalykus.
Palikimas
Kai kurie žmonės Sokratą laiko kankiniu, nes jis savo noru mirė, kad paremtų idėją, jog žinios ir išmintis yra labai svarbios mūsų gyvenime.
Sokratas žinomas kaip vienas svarbiausių filosofų istorijoje. Jis dažnai vadinamas Vakarų filosofijos tėvu. Jis nepradėjo Vakarų filosofijos, tačiau padarė jai didelę įtaką. Iki Sokrato filosofija daugiausia buvo susijusi su matematika ir atsakymais į klausimus apie mūsų gamtos pasaulį. Sokratas tai išplėtė ir filosofiją papildė klausimais apie etiką, politiką ir epistemologiją.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Sokratas?
A: Sokratas buvo graikų filosofas, gyvenęs 469-399 m. prieš Kristų.
K: Ką veikė Sokratas?
Atsakymas: Sokratas naudojo argumentus, debatus ir diskusijas, kad padėtų žmonėms suprasti sudėtingus klausimus. Jis daugiausia sprendė moralinius klausimus apie tai, kaip reikėtų gyventi.
K: Kokią įtaką turėjo Sokratas?
A: Sokratas padarė didelę įtaką filosofijai, o visi iki jo gyvenę filosofai vadinami ikisokratiniais filosofais.
K: Kada jis gyveno?
A: Sokratas gyveno nuo 469 m. pr. m. e. iki 399 m. pr. m. e.
K: Ar jis siūlė kokias nors konkrečias žinias arba politiką?
Atsakymas: Ne, Sokratas nesiūlė jokių konkrečių žinių ar politikos.
K: Kokius klausimus jis sprendė? Atsakymas: Sokrato nagrinėti klausimai daugiausia buvo moraliniai klausimai apie tai, kaip reikėtų gyventi, nors iš pažiūros jie atrodė politiniai.
K: Ar yra kitų prieš jį gyvenusių filosofų vardų? A: Taip, prieš jį gyvenę filosofai vadinami ikisokratiniais filosofais.
Ieškoti