Apie Brazilijos futbolininką žr. Sócrates

Sokratas (469 m. pr. m. e. - 399 m. pr. m. e.) buvo vienas didžiausių graikų filosofų. Jis nesiūlė jokių konkrečių žinių ar politikos. Jis parodė, kaip argumentai, debatai ir diskusijos gali padėti žmonėms suprasti sudėtingus klausimus. Dauguma jo nagrinėtų klausimų tik iš pažiūros buvo politiniai. Po jais slypėjo moraliniai klausimai apie tai, kaip reikėtų gyventi. Tokia didelė Sokrato įtaka, kad prieš jį gyvenę filosofai vadinami ikisokratiniais filosofais.

Sokratas susilaukė priešų, iš kurių trys pateikė jam kaltinimus. 399 m. pr. m. e. Sokratas buvo teisiamas dėl savo gyvybės, pripažintas kaltu ir nubaustas mirtimi, išgeriant hemlocką (augalinį nuodą). Apie jo teismą ir mirtį pasakojama Platono traktate, kuris vadinamas Apologija.

Daugiausia apie Sokratą žinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys, darbų. Sokratas gyveno Graikijos mieste Atėnuose. Jo mokymo metodas buvo dialogas su atskirais mokiniais. Jie pasiūlydavo kokį nors požiūrį, o Sokratas jų klausdavo, ką jie turi omenyje. Jis apsimesdavo: "Aš nieko nežinau, aš tik bandau suprasti, ką jūs sakote", arba panašius žodžius. Dabar tai vadinama sokratiškuoju mokymo metodu.

Sokratas kartais vadinamas Vakarų filosofijos tėvu. Taip yra todėl, kad diskusijose jis atskleidė kai kuriuos svarbiausius filosofijos klausimus, kurie tebėra diskutuojami ir šiandien. Kai kurie jo mokyti žmonės tapo svarbūs ir sėkmingi, pavyzdžiui, Platonas ir Alkibijadas.

Sokrato gyvenimas ir istorinė aplinka

Sokratas gimė ir gyveno Atėnuose. Pagal tradiciją, jo tėvas buvo staliaus ar akmenskaldžio amato meistras Sophroniskas, o motina — akušerė Phaenaretė. Jaunystėje Sokratas tarnavo Atėnų kariuomenėje — dalyvavo karinėse kampanijose (pvz., Potidea, Delijas, Amphipolis), kur buvo ir sužeistas. Jis vedė Xanthipę; pora turėjo kelis vaikus. Sokratas nerašė savo mokymų — daug ką apie jį sužinome iš kitų autorių: pirmiausia iš Platono (Apologija, Kritonas, Phaidonas, Simpoziumas ir kt.), taip pat iš Ksenofonto ir iš menininkų satyrų (pvz., Aristofanas savo komedijoje Debesys pateikė satyrinį Sokrato paveikslą).

Sokratiškasis metodas ir mokymo tikslas

Sokratiškasis metodas (dažnai vadinamas elenchus) — tai sisteminis klausimų ir atsakymų procesas, kuriuo siekiama išryškinti prieštaravimus ir taip atskleisti tikrąsias žinias arba jų stoką. Sokratas dažnai pradėdavo nuo paprasto teiginio, tada užduodavo tarpinius klausimus, kad parodytų, jog pradiniame teiginyje slypi prieštaravimų. Taip jis skatino savikritiką ir gilesnį samprotavimą.

Jis naudojo ir vadinamąją maieutika — gimdymo palyginimą, pagal kurį mokytojas padeda išsivystyti idėjoms mokinio viduje. Sokratas pabrėžė, kad svarbiausi klausimai yra moraliniai — apie gėrį, teisingumą, dorybę. Viena žymi jo tezė: dorybė yra žinojimas — jei žmogus iš tikrųjų žino, kas yra gera, jis elgsis teisingai. Taip pat Sokratas kalbėjo apie dieviškąjį ženklą (daimonion) — vidinį balsą, kuris kartais jį įspėdavo vengti tam tikrų veiksmų.

Teismas, kaltinimai ir mirtis

399 m. pr. m. e. Sokratas atsidūrė teisme; jam buvo pateikti įtarimai dėl negerbimo dievų (impiety) ir jaunimo gundymo/korumpavimo. Politinis ir visuomeninis kontekstas — Atėnų pralaimėjimas Peloponeso kare ir vidiniai konfliktai — prisidėjo prie priešiškumo jam; kai kurie Sokrato pažįstami (pvz., Kritijas) siejami su oligarchinių Trisdešimčiosios valdžios represijomis, todėl Sokratas buvo įtariantis daliai piliečių.

Ateitinio teismo procesas vyko pagal atėniečių demokratinę praktiką (sprendė didelė piliečių teisėjų kolegija). Pagal Platono pasakojimą (Apologija) Sokratas gynyboje neužsiėmė kompromisais ar pasiteisinimais, jis gynė savo gyvenimo principus ir netgi pasiūlė simbolinę baudą. Balsavus jam buvo skirtas mirties nuosprendis. Sokratas priėmė sprendimą kaip teisėtą tarpą teismo sprendimą ir, pagal tradiciją, išgėrė nuodus (hemlocką) — jam paskirta mirtis per apsinuodijimą; apie jo paskutines valandas rašo Platono Phaidonas, o Ksenofontas taip pat pateikia detales.

Platonas ir kiti autoriai pabrėžia Sokrato ramybę mirties metu, jo ištikimybę teisės principams (pvz., Kritone jis atsisako pabėgti) ir tikėjimą, kad filosofas nesigaili pasirinktos gyvenimo praktikos.

Šaltiniai ir interpretacijos

  • Platono dialogai — pagrindinis šaltinis apie Sokratą, bet tai Platono interpretacija, kuri kartais atspindi Platono filosofinius tikslus.
  • Ksenofontas — pateikia praktines ir kartais paprastesnes Sokrato atmintis (pvz., Memorabilia).
  • Aristofanas — satyrinis paveikslas komedijoje Debesys rodo, kaip Sokratas ir filosofai galėjo būti suprasti plačiosios visuomenės.

Paveldas

Sokrato idėjos — ypač dėmesys etikai, kritinei refleksijai ir dialogui — tapo Vakarų filosofijos pamatu. Jo mokiniai, ypač Platonas, iškėlė daug klausimų ir išplėtojo metafiziką, epistemologiją bei politinę filosofiją. Sokrato metodas iki šiol naudojamas teisinėje praktikoje, edukacijoje ir etinių dileminių aptarimuose. Nors pats Sokratas nepaliko raštų, jo gyvenimas ir mirtis tapo simboliu filosofinio tyrimo reikšmei ir drąsai išsakyti nepopuliarias mintis.

Trumpai: Sokratas — ne idėjų sistemų autorius, o mokymas per klausimus ir dialogą; jis nukreipė filosofiją į kasdienes ir moralines problemas, o jo teismas ir mirtis tapo vienu žymiausių antikos intelektualios istorijos įvykių.