Hoplitas: Senovės Graikijos falangos karys – ginklai ir šarvai

Hoplitas buvo Senovės Graikijos miestų-valstybių pilietis kareivis. Pagrindinis hoplito ginklas buvo ietis. Jie kovojo glaudžiai vienas prie kito vadinamojoje falangos formacijoje. Falangoje kiekvieno vyro skydas saugojo jį patį ir šiek tiek saugojo kairėje esančio vyro dešinę ranką. Hoplitas paprastai atlikdavo karišką tarnybą kaip pėstininkas — jis stovėdavo eilėje kartu su savo bendrakariais, kur kasvieno skydas (aspis arba hoplon) sudarydavo vientisą apsauginį „sieną“.

Žodis "hoplitas" kilęs nuo karių naudoto skydo tipo — hoplon (gr. ὅπλον), kuris tapo sinonimu visiems sunkiems pėstininkams. Vėlesniuose tekstuose terminas "hoplitas" vartojamas bet kokiems šarvuotiems pėstininkams, nepriklausomai nuo ginkluotės ar etninės priklausomybės. Tradicinis hoplito skydas buvo puikiai suprojektuotas: masyvus, kupolas formos, pagamintas iš medžio ir dažnai dengtas bronza, sveriantis dažnai apie 6–9 kg — pakankamai tvirtas, kad atlaikytų smūgius, bet ne per sunkus judesiams falangoje.

Ginklai ir šarvai

Hoplito šarvai buvo tokie:

1. šalmas su uždengtu veidu — dažniausiai bronzinis (pvz., korintietiškas šalmas), suteikdavo didelę apsaugą galvai ir veidui, nors apribodavo regėjimo kampą bei klausą.
2. skydas — hoplon arba aspis, didelis apvalus skydas, ant kurio buvo laikomas kairės rankos spaudimas; skydas ne tik saugojo, bet sudarė su kaimyno skydais tvirtą sieną.
3. kūno šarvai — bronziniai lorikai arba linothorax (sluoksniuotos lininės plokštės), apsaugodavo liemenį ir pečius, balansavo apsaugą ir judrumą.
4. grebėstai (kojų šarvai)
5. kardas — trumpas antrinis ginklas, dažnai xiphos arba kopis, naudotas artimoje kovoje jei ietis buvo užgauta arba sulaužyta.
6. ietis — pagrindinis atakos ginklas (dažnai vadinamas doru), ilgis svyravo, bet klasikinėje fazėje buvo apie 2–3 metrus; hoplitas stumdavo arba perverdamas pirmaujančias linijas, arba išlaikydamas varžovą nuo savęs.

Be pagrindinės įrangos, hoplitai dažnai turėjo papildomų priemonių: petnešas skydui pritvirtinti, diržus kalavijams, o kartais ir papildomų apsaugų rankoms bei kaklui. Šių šarvų kaina buvo reikšminga — jie dažnai priklausė paties kareivio asmeniniam turtui, todėl pilietinė kariuomenė dažnai formavosi iš turtingesnės vidurinės klasės.

Mokymas, socialinė reikšmė ir tarnyba

Hoplitas paprastai būdavo laisvas pilietis, turintis savo šarvus ir ginklus. Daugumoje graikų miestų-valstybių reikėjo turėti tam tikrą turtą, kad galėtum tapti hoplitu — aprūpinimas buvo brangus, tad karinis kontingentas neretai atspindėdavo visuomeninę stratifikaciją. Piliečiai gaudavo pagrindinį karinį parengimą ir kurį laiką tarnaudavo nuolatinėje kariuomenėje arba mobilizuodavosi sezono metu. Iš jų buvo tikimasi, kad jie dalyvaus bet kokioje karinėje kampanijoje, kai bus pašaukti į tarnybą.

Lakedemonijos (Spartos) piliečiai garsėjo visą gyvenimą trunkančia karine parengka — agoge — pati kariuomenė ir visuomenė buvo sukoncentruotos į karinę discipliną, todėl spartiečiai tapo profesionaliais kovotojais. Atėniečiai, nors ir vertino laisvalaikį bei civilinį gyvenimą, taip pat turėjo ilgas tarnybos tradicijas: vyrai išlikdavo aktyvūs karinėje veikloje iki brandos amžiaus — kai kur net iki maždaug 60 metų, po kurio kai kurie galėjo būti atleidžiami nuo įprastos fronto tarnybos ir imtis kitų visuomeninių pareigų.

Falangos taktika ir elgesys mūšio lauke

Falanga, taigi ir šarvai, buvo mokama dirbti kaip komanda. Falangos paprastai būdavo 8 ar daugiau eilių (kartais giliau — iki 12 ar daugiau, priklausomai nuo miesto valstybės ir laikmečio), kiekviena eilė turėdavo vadą ir karininką, kurie palaikydavo tvarką užpakalyje. Pirmosios eilės smogdavo į priešininkus ir tuo pat metu stengdavosi išlaikyti poziciją. Už jų esančios eilės palaikydavo juos ietimis, o jų skydų masė švelniai stumdydavo juos — ne tam, kad „įsirėžtų“ į priešą smūgiu, o tam, kad išlaikytų stabilumą ir poziciją. Šis koordinuotas stūmimas graikų kalboje kartais vadinamas othismos.

Falangos judėjimas reikalavo didelio sutelktumo: bataliono success priklausė nuo disciplinos, ritmiško žingsnio ir pasitikėjimo kaimynu. Tam tikrais momentais būdavo duodama komanda žengti tam tikrą skaičių žingsnių į priekį arba pradėti stumtelėjimą — visa tai vykdoma pagal vado signalus arba būgnų/švilpukų komandą.

Silpnosios vietos ir adaptacijos

Mūšio metu falanga buvo linkusi pasislinkti į dešinę (hoplitai stengėsi laikytis už kaimyno skydo), todėl jos silpnoji vieta tradiciškai laikyta dešiniajai flangai — ten laisvosios rankos buvo mažiau apsaugotos skydais. Siekiant išspręsti šias problemas, labiausiai patyrę ir geriausiai aprūpinti hoplitai dažnai būdavo statomi dešinėje falangos pusėje, o priešininkai mėgindavo išnaudoti flangus ar nugarą.

Falanga buvo silpna nelygioje vietovėje, miško ruožuose ir siaurose vietose, kur nebuvo galimybės palaikyti standžios eilių struktūros. Taip pat ji buvo jautri lengvai pėstininkijai (peltastams) ir kavalerijai, kurios galėjo atakuoti iš šonų arba išvengti tiesioginio susidūrimo. Todėl vėlesniais laikotarpiais graikai ir jų priešai pradėjo naudoti mišrias pajėgas — hoplitus kartu su lengvąja pėstininkija, šauliais ir kariais ant arklio.

Evoliucija: nuo klasikinės falangos iki makedonų modelio

Falangos taktikos vystymasis pasiekė posūkį su Makedonijos karaliaus Filipo II ir jo sūnaus Aleksandro Didžiojo reformomis. Makedonų falanga naudojo ilgesnes ietis (sarisas), kurių ilgis galėjo siekti 4–6 metrų, ir sukūrė tankesnį, glaudesnį pirmųjų eilių frontą. Tai leido pasiekti didesnį atstumo pranašumą prieš tradicinius hoplitus, bet reikalavo kitokios mobilumo ir palaikymo taktikos (kavalieriaus ir lengvosios pėstininkijos derinys). Taip keitėsi karo menas ir hoplito vaidmuo vėlesniuose helenistiniuose karuose.

Istoriniai pavyzdžiai

Hoplito taktika susiformavo ir buvo pripažinta per daugelį įsimintinų kovų: Maratono mūšyje (490 m. pr. Kr.) atėniečių hoplitai pasireiškė efektyvumu, Thermopilų mūšyje (480 m. pr. Kr.) spartiečių hoplitų disciplina ir ištvermė tapo legendinė, o Platajos ir Mykale mūšiuose falanga parodė savo lemiamą reikšmę graikų pergalei prieš persus. Vėlesnėse epochoje, Chaeronejos mūšyje (338 m. pr. Kr.), makedonų sarisos ir kavalierijos kombinacija parodė, kaip tradicinė graikų falanga gali būti įveikta arba apeita modernizuotų pajėgų.

Reikšmė ir paveldas

Hoplitas ir falanga yra vieni svarbiausių terminų suprantant senovės karą ir politinę struktūrą Graikijoje: piliečių kariuomenė stiprino pilietiškumą, savivaldos principus ir bendrą dalyvavimą valstybės reikaluose. Falangoje kova tapo ne tik kariniais manevrais, bet ir socialine institucija, kur patikimumas, turtas ir garbė susipynė su pareiga ginti savo polis.

Apibendrinant, hoplitas — tai ne tik ginkluotas vyras su ietimi ir skydumi, bet ir simbolis tam tikros bendruomenės disciplinos, solidarumo ir karo meno, kuris formavo senovės Graikijos istoriją ir vėliau įtaką turėjo visam Vakarų karo mokslui.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks buvo pagrindinis hoplito ginklas?

K: Kaip hoplitai kovojo mūšyje?

K: Kokio tipo šarvus dėvėjo hoplitai?

Klausimas: Kas jiems parūpindavo šarvus ir ginklus?

K: Kuo spartiečiai garsėjo savo kariniu meistriškumu?

K: Kaip falanga veikė kaip komanda mūšyje?

Klausimas: Kodėl patyrę hoplitai buvo statomi dešinėje falangos pusėje?

Paieška pagal raidę