Falanga: senovės graikų pėstininkų blokinė kovos formacija

Falanga — senovės graikų hoplitų blokinė pėstininkų formacija: efektyvi taktinė sistema, kuri pakeitė karinių mūšių eigą.

Falangos formacija - tai senovės graikų terminas, reiškiantis blokinę pėstininkų formaciją. Graikų hoplitai (sunkieji pėstininkai) buvo ginkluoti ietimis, kalavijais ar panašiais ginklais. Pėstininkų masė žygiuodavo į priekį kaip vienas vienetas prieš priešininkus. Šią sistemą naudojo miestai-valstybės, kurie dažnai kariavo tarpusavyje. Kavalerija buvo reta, iš dalies dėl to, kad arkliai buvo retas išteklius, iš dalies dėl to, kad Peloponeso slėniuose trūko vietos kavalerijos manevrams. Vėliau Aleksandro Didžiojo užkariavimuose makedonų falangą visada palaikė kavalerija.

Kilimas ir sąstatas

Falangos idėja kilo iš pagalbinės masės ir piliečių gynybos poreikio: vietoje mažų, mobilų dalinių formuotasi tankus, vieningas pėstininkų blokas. Hoplitai buvo daugiausia miesto-valstybės piliečiai, kurių apranga dažnai apėmė šalmą, krūtinės šarvus ir blauzdų apsaugas. Svarbiausias gynybos elementas buvo didelis skydas, leidžiantis kariauti arti kaimynų—tai kūrė tarpusavio apsaugą ir formacijos vientisumą.

Technika ir taktika

Falangos sėkmė priklausė nuo tvarkos, disciplinos ir koordinacijos. Kariai judėjo ir gynėsi kaip vienas vienetas: pirmoji eilė stumdė ietis į priekį, o užnugary stovintys kariai palaikė spaudimą ir pakeisdavo išvargusius. Standartinė graikų hoplitų falanga dažnai turėdavo kelias eiles (pvz., 8–12 arba daugiau), kad išlaikytų stūmimo jėgą susidūrimo metu.

Manoma, kad tokia formacija buvo itin efektyvi lygioje vietovėje ir prieš tiesinę kontaktinę kovą, tačiau prarado pranašumą netaisyklingame reljefe arba kai priešininkas taikė judrias pajėgas ir flango atakas. Taip pat falanga buvo jautri smūgiams iš šonų ir atbulosios krypties: stovėdama tankiai, ji turėjo mažai galimybių greitai persiorientuoti.

Makedonų falanga ir evoliucija

Vėlesnėse karinėse revoliucijose makedonų falanga buvo reikšmingas pokytis: Philipas II ir Aleksandras Didysis naudojo ilgesnes ietis (sarissa), kurių ilgis leisdavo pasiekti priešą anksčiau nei tradicinės hoplitų ietys. Tuo pačiu makedonai geriau integravo kavaleriją ir lengvesnes lenkimo pajėgas, sukurdami efektyvią kombinaciją – falanga užlaikydavo priešininko linijas, o kavalerija atlikdavo apsisukimus ir smūgius šonuose.

Istoriniai pavyzdžiai ir paveldas

Falangos formacija dominavo graikų mūšiuose, pavyzdžiui, Maratono ar Termopilių mūšiuose, kur hoplitų tvirtumas ir disciplinas buvo lemiami. Vėliau, mūšiuose kaip Leuktros ar Chaeronejos, matome taktinius eksperimentus bei falangos nuosmukį, kai lankstesnės taktikos ir kombinacijos (pvz., Epaminondo idėjos arba Romos manipulinė sistema) nugalėjo tradicinę blokinę formaciją.

Privalumai ir trūkumai

• Privalumai: didelis fronto spaudimas, viena linija dengiančių skydų suteikta apsauga, paprasta taktika ir didelis moralei palankus vienetinis veiksmas.
• Trūkumai: silpni šonai ir užnugaris, mažas mobilumas nelygioje vietovėje, jautrumas artilerijos ir lankų atakoms bei priklausomybė nuo griežtos disciplinos.

Išvados

Falangos formacija buvo kertinė senovės Graikijos karinėje praktikoje: ji atspindėjo tuo metu vyraujančią politinę bei socialinę struktūrą – piliečių kariuomenę, kovojančią greta kaimynų. Nors jos dominavimas ilgainiui sumažėjo dėl technologinių ir taktinių pokyčių, falanga paliko ilgalaikį pėstininkų kovos formacijų paveldą ir formavo daugelį vėlesnių karinių mokymų bei strategijų.

Taktika

Ankstyvuosiuose mūšiuose su falangomis paprastai panašios formuotės stumdėsi viena prieš kitą, kol viena iš jų lūžo. Falangos potencialas parodė, kad falanga gali nuveikti daugiau, Maratono mūšyje (490 m. pr. m. e.). Susidūrę su didžiule Darijaus I kariuomene, atėniečiai išretino savo falangą ir pailgino frontą, kad išvengtų apsupties. Tačiau net ir sumažinta falanga pasirodė neįveikiama lengvai ginkluotiems persų pėstininkams. Atėnų sparnuose esantys hoplitai, nušlavę persų sparnus, pasuko į vidų ir sunaikino persų centre esantį elitinį būrį. Tai buvo triuškinanti Atėnų pergalė. Per visus graikų ir persų karus hoplitų falangos ir toliau įveikdavo persų pėstininkus (pvz., Termopilų ir Platėjos mūšiai).

Bene geriausias falangos lankstumo pavyzdys - įstrižas žygis Leuktros mūšyje. Jame tebanų generolas Epaminondas išretino savo falangos dešinįjį flangą ir centrą, o kairįjį flangą sustiprino iki negirdėto 50 vyrų gylio. Tai pakeitė įprastą taisyklę, pagal kurią dešinysis falangos flangas buvo stipriausias. Naujoji tvarka leido Tėbams stipriai pulti elitinius Spartos karius dešiniajame priešininkų falangos flange. Tuo tarpu Tėbų linijos centras ir dešinysis flangas buvo atsitraukę nuo priešininkų falangos, todėl susilpnėjusios junginio dalys nebuvo įtrauktos į mūšį. Once the Spartan right had been routed by the Theban left, the remainder of the Spartan line also broke. Taigi, vadovaudamasis galingu sparnu, Epaminondas sugebėjo įveikti priešą, kuris anksčiau buvo laikomas nenugalimu.

Pilypas II Makedonietis kelerius metus praleido Tėbuose kaip įkaitas ir atkreipė dėmesį į Epaminondo naujoves. Grįžęs namo jis sukūrė revoliucines naujas pėstininkų pajėgas, kurios turėjo pakeisti graikų pasaulio veidą. Filipo falangitai buvo pirmosios profesionalių karių pajėgos Senovės Graikijoje (neskaitant Spartos). Jie buvo ginkluoti daug ilgesnėmis ietimis ir kruopščiau mokėsi sudėtingesnės taktikos ir manevrų. Tačiau dar svarbiau tai, kad Filipo falangos buvo sudėtinė daugialypės jungtinės kariuomenės dalis, kurią sudarė įvairūs skyrininkai ir kavalerija, visų pirma garsioji palydovų kavalerija.

Dabar makedonų falanga buvo naudojama priešo linijos centrui užspausti, o kavalerija ir judresni pėstininkai puolė priešo šonus. Jos pranašumą prieš statiškesnes Graikijos miestų-valstybių kariuomenes parodė Chaeronėjos mūšis, kuriame Pilypo II kariuomenė sutriuškino susivienijusias Tėbų ir Atėnų falangas.

Viršuje: supaprastinta tradicinės hoplitų mūšio ir žygio tvarkos schema (elitiniai kariai pažymėti raudonai). Apačioje: įstrižinė falanga, kurią naudojo Epaminondo vadovaujami tebai. Stiprus kairysis sparnas judėjo pirmyn, o silpnas dešinysis sparnas atsitraukė arba liko stovėti.


Išsidėstymas per Leuktros mūšį, 371 m. pr. m. e.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra falangos formacija?

K: Kas buvo hoplitai?

K: Kokius ginklus naudojo hoplitai?

K: Kaip pėstininkų masė judėjo mūšiuose naudojant falangos formaciją?

K: Kodėl Senovės Graikijoje kavalerija buvo reta?

K: Ar Makedonijos falangą palaikė kavalerija?

K: Kas senovės Graikijoje naudojo falangos formaciją?

Paieška pagal raidę