Platėjos mūšis buvo paskutinis sausumos mūšis per antrąją persų invaziją į Graikiją ir tapo lemiama graikų pergalė, užbaigusi šį karą. Mūšis įvyko 479 m. pr. m. e. netoli Platėjos miesto Bojotijoje. Jame susirėmė graikų sąjungininkai — pagrindinę kovinę jėgą sudarė Spartos kariai kartu su Atėnų, Korinto ir Megaros miestai-valstybės — prieš Kserkso I vadovaujamą Persijos imperiją.
Istorinis kontekstas
Per pastaruosius metus persų invazijos pajėgos, kurioms asmeniškai vadovavo Kserksas, buvo laimėję prie Termopilų ir tuo pačiu laimėjo jūrinius susirėmimus prie Artemizijaus. Persai užkariavo Tesaliją, Boeotiją ir Atiką, tačiau sprendžiamas posūkis įvyko, kai graikų sąjungininkų laivynas netikėtai nugalėjo prie Salamino. Po šios pergalės Kserksas patraukė didelę dalį savo pajėgų į Persiją, palikdamas generolą Mardonijų su kariuomenės dalimi, kad tęstų kampaniją.
Pajėgos ir vadovai
- Graikų sąjunga: vadovavo spartiečių regentas Pausanijas; dalyvavo sunkiųjų hoplitų kontingentai iš Spartos, Atėnų, Korinto ir kitų polisų. Graikų kariuomenė daugiausia rėmėsi sunkiąja pieštine (hoplitai), gerai pasiruošusia artimajam mūšiui.
- Persai: Mardonijus veikė kaip pagrindinis žemės pajėgų vadas. Persų armija tradiciškai turėjo didelę kavaleriją ir lengvai ginkluotus pėstininkus; jos dydis pagal skirtingus šaltinius labai skiriasi, todėl tikslūs skaičiai neaiškūs.
Kovos eiga
479 m. pr. m. e. vasarą graikų sąjungininkai surinko pagal to meto standartus didžiulę kariuomenę ir išžygiavo iš Peloponeso. Persai pasitraukė į Boeotiją ir netoli Platėjos pastatė įtvirtintą stovyklą. Pradžioje abi pusės vengė atvirų manevrų trūkumo ir palankios reljefo dalies dėl gausios persų kavalerijos — graikai atsisakė stoti į atvirą kavalerijos lauką netoli persų stovyklos, todėl susidarė ilgai besitęsianti aklavietė.
Po vienuolikos dienų įtemptų derybų ir pozicinės kovos graikų tiekimo linijos ėmė trūkti. Kai karinė padėtis tapo nepalanki ir kai kurios graikų pajėgų dalys pradėjo trauktis, Mardonijus manydamas, jog priešas visiškai pasitraukė, įsakė persams jį vytis. Tuo metu pagrindinė graikų linija — ypač spartiečiai, tegiėjai ir atėniečiai — staiga apsisuko ir metė kontrataką.
Graikai panaudojo savo sunkiąsias hoplitų falangas prieš lengvą persų pėstininkiją: spartiečių ir sąjungininkų šuolis į artimą mūšį buvo lemiamas. Persų lengvai ginkluoti pėstininkai neatsilaikė prieš smūgį, Mardonijus buvo nubarstytas ir žuvo, o didelė persų kariuomenės dalis buvo užpulta savo stovykloje ir ten sunaikinta.
Pasekmės ir reikšmė
Platėjos laimėjimas smarkiai susilpnino persų žemines pajėgas Graikijoje. Tą pačią arba beveik tą pačią dieną jūros pajėgos, veikiančios netoli mažo Azijos pusiasalio Mykalės, sudavė smūgį ir persų laivynui — šis smūgis (tradicija mini Mykalės mūšį) kartu su Platėjos laimėjimu žymiai sumažino Persijos galimybes tęsti plataus masto invaziją į Graikiją.
Po Platėjos ir Mykalės mūšių graikų sąjungininkai ne tik gynyboje sėkmingai sustabdė persus, bet ir perėjo į puolimą Azijos ritinį, pradėdami naują etapą Graikijos ir Persijoskarų. Nors Platėja iš tikrųjų buvo lemiama pergalė visais strateginiais aspektais, jos šlovė istorijoje kartais atrodo mažiau išryškėjusi negu kai kurių kitų mūšių — pavyzdžiui, Atėnų pergalė Maratono mūšyje ar net sąjungininkų pasipriešinimas prie Termopilų.
Istorinių šaltinių pastaba
Mūsų žinios apie Platėją daugiausia grindžiamos senovės istorikų, ypač Herodoto, pasakojimais. Šaltiniai kartais skiriasi dėl pajėgų dydžių, detalių apie mūšio eigą ir dalinių dalyvavimų, todėl tikslios statistikos (kiek karių dalyvavo ir kiek jų nukentėjo) nustatyti negalima. Nepaisant to, Platėjos reikšmė — persų žeminių pajėgų sutriušinimas ir Persijos invazijos pabaiga — yra plačiai pripažinta.
