Karinis atsitraukimas (pasitraukimas): apibrėžimas, priežastys ir taktikos
Karinis pasitraukimas arba atsitraukimas yra karinės operacijos rūšis. Paprastai tai reiškia pajėgų atitraukimą, išlaikant kontaktą su priešu. Atsitraukimas gali būti vykdomas pagal ankstesnį planą arba reaguojant į besikeičiančią situaciją fronte; jis gali būti visiškai pasyvus (perkėlimas be kovos) arba aktyvus – su užtvaromis, priešininko stabdymu ir koridorių kūrimu.
Priežastys, kodėl vykdomas atsitraukimas
- Strateginis perskirstymas – pajėgos atsitraukia, kad užimtų palankesnę liniją arba pergrupuotųsi prieš didesnę puolimo operaciją.
- Taktytinė gynyba – pajėgos gali atsitraukti į padėtį, kurią lengviau apginti ir išlaikyti (pvz., į uolėtą aukštumą ar užgrobimą sustiprintą miestą) ir taip išsaugoti kovinę galią.
- Gynimosi sutvirtinimas ir logistika – per ilgas įsipareigojimas prie tiekimo linijų gali priversti pajėgas trauktis, kad būtų išsaugotas amunicijos ir kuro srautas.
- Puolimo įvilioti – atsitraukimas gali būti naudojamas siekiant įvilioti priešą į pasalą arba tempą, kur jis tampa pažeidžiamas kontratakoms.
- Pašalinimas iš pralaimėjimo – kai tęsti kovą gresia visai žlugti, atsitraukimas yra priemonė išsaugoti kariuomenę ir išvengti visiško praradimo.
Taktikos ir atsitraukimo tipai
- Tvarkingas (planinis) atsitraukimas: vykdomas pagal iš anksto parengtą planą, su numatytomis stotimis, reargvardu ir evakuacijos tvarka.
- Kovinis atsitraukimas (fighting withdrawal): traukimasis kartu su aktyviu priešo stabdymu — naudojamos užtvaros, ugnies uždangos ir kontratakos siekiant sulėtinti priešo judėjimą.
- Greitas nuslinkimas (retrograde movement): spartus persiorientavimas į kitą poziciją, dažnai naktį arba pasinaudojant oro priedanga.
- Feikintas atsitraukimas (feigned retreat): sąmoningas viliojimas priešo į priekį su tikslu sukelti spąstus arba išplėšti jam mėgiamas pozicijas.
Praktiniai veiksmai ir reargvardas
Atsitraukiant būtinos kelios sudedamosios dalys:
- Užtvaros ir reargvardas: specialios vienetai laiko kontaktą su priešu, užkerta kelią persekiojimui ir leidžia pagrindinėms pajėgoms mobilizuotis.
- Minos ir sprogmenys: laikomos kaip laikinas barjeras, leidžiantis sulėtinti priešo judėjimą ir suteikti laiko evakuacijai.
- Inžineriniai darbai: tiltų sprogdinimas ar kelio užtvaros planavimas kontroliuotose vietose, kad būtų galima nukreipti arba pristabdyti priešo kolonos judėjimą.
- Logistika ir medevakas: išankstinis kurų, amunicijos ir medicinos išteklių perskirstymas, užtikrinant galimybę evakuoti sužeistuosius be didelių nuostolių.
- Komunikacija: aiškios radiolinkų ir ryšio priemonių priemonės, kad vadovybė galėtų greitai keisti planus ir koordinuoti judėjimą.
Organizacija, disciplina ir morale
Atsitraukimas dažnai yra rizikingas veiksmas. Reikia ypatingos disciplinos, kad pajėgos būtų organizuotos ir atsitraukimas nevirstų žygiu. Esminiai principai:
- Aiškios komandos ir signalai – visi kariai turi žinoti veiksmų seką.
- Prioritetai – kas kroviniams, kas paliekama, kokia tvarka evakuojami sužeistieji, belaisviai ir svarbi įranga.
- Psichologinis palaikymas – vadovų vaidmuo yra užtikrinti, kad atsitraukimas nebūtų suvokiamas kaip nesėkmė, o kaip sąmoningas sprendimas išsaugoti pajėgas.
Pavojai ir dažniausios klaidos
- Chaosas ir panika, vedantys į maršruto užteršimą ir didelius nuostolius.
- Praleisti terminai – vėlavimas pradėti atsitraukimą gali lemti enkavaciją arba apsupimą.
- Prarasti tiekimo linijas – netinkamas logistinis planavimas gali palikti pajėgas be būtiniausių išteklių.
- Netinkamas reargvardo panaudojimas – per greitas atsitraukimas be uždangos gali leisti priešuui greitai perskirstyti ir užpulti.
Pavyzdžiai ir istorinis kontekstas
Atsitraukimai buvo svarbi karo istorijos dalis: nuo senovinių kariuomenių suformuotų planinių atsitraukimų iki modernių karinių operacijų, kur glaudus oro, žvalgybos ir elektroninės kovos derinys leidžia vykdyti sudėtingas retraites su minimaliu nuostoliu. Sėkmingas atsitraukimas dažnai vertinamas ne kaip pralaimėjimas, o kaip taktiškai išmintingas sprendimas išsaugoti kovinę jėgą ateičiai.
Išvados
Atsitraukimas – tai sudėtinga ir daugialypė operacija, kuri reikalauja plano, uždangos mechanizmų, logistikos bei vadovavimo. Nors jis gali būti pavojingas ir demoralizuojantis, gerai paruoštas atsitraukimas gali išsaugoti gyvybes, užtikrinti pajėgų gebėjimą toliau kovoti ir suteikti taktinių pranašumų ateityje.


Prancūzijos atsitraukimas iš Rusijos 1812 m.
Taktinis pasitraukimas
Pasitraukimo gali prireikti, kai besiginančios pajėgos turi persvarą arba yra nepalankioje vietoje. Tačiau paprastai svarbu priešui padaryti kuo daugiau žalos. Tokiu atveju besitraukiančios pajėgos gali taikyti įvairias taktikas ir strategijas. Jomis siekiama sulėtinti priešo judėjimą. Tai gali būti minų ar spąstų statymas atsitraukimo metu arba prieš atsitraukimą. Kartais nedidelių pajėgų pasalos gali sulėtinti arba sustabdyti priešo žygį. Taip pat priešo įtraukimas į parengtus artilerijos pabūklus arba išdegintos žemės taktikos taikymas.
Rout
Kariaujant ilgalaikė strategija - nugalėti priešą. Veiksmingas taktinis metodas - demoralizuoti priešą. Paprastai tai daroma sumušant jo kariuomenę. Tai taip pat daroma išstumiant juos iš mūšio lauko. Kai pajėgos tampa neorganizuotos, jos praranda gebėjimą kovoti kaip vienetas. Nugalėtojai gali persekioti bėgančius karius. Nugalėtojai taip pat gali stengtis sukelti kuo daugiau nuostolių. Jie taip pat gali stengtis paimti kuo daugiau belaisvių.
Tačiau vadas turi nuspręsti, ar persekiojimo privalumai verti rizikos, kad priešas tik apsimeta besitraukiantis (apsimestinis atsitraukimas yra veiksminga taktika).
Apsimestinis atsitraukimas
Apsimestinis pasitraukimas arba bėgimas - tai veiksmas, kuriuo siekiama suvilioti priešą, kad jis pasitrauktų iš ginamos pozicijos. Taip jie gali būti įvilioti į parengtą pasalą. Tai sena taktika, naudota per visą karybos istoriją.
Du garsūs pavyzdžiai:
- Per Hastingso mūšį Vilhelmas Užkariautojas apsimestinai atsitraukė. Jis išviliojo didžiąją dalį Haroldo pėstininkų iš palankios gynybos aukštesnėse vietose. Kai jie sekė paskui jo "atsitraukiančias" pajėgas, juos sunaikino Viljamo normanų kavalerijos puolimas.
- Senovės mongolai, be kita ko, garsėjo tuo, kad plačiai naudojo apsimestinius atsitraukimus. Jų greita, lengva kavalerija beveik neleido sėkmingai persekioti priešo. Mūšio įkarštyje mongolų kariuomenė apsimesdavo pralaimėjusi, išsekusi ar pasimetusi. Jie staiga pasitraukdavo iš mūšio lauko. Priešininkų pajėgos, manydamos, kad sutriuškino mongolus, imdavo juos persekioti. Atsitraukdama mongolų kavalerija šaudydavo į persekiotojus iš nugaros su vėjeliu ir daugelį jų nužudydavo (žr. Partų šūvis). Kai persekiotojų pajėgos nustodavo persekioti (gerokai greitesnę) mongolų kavaleriją, ši apsisukdavo ir puldavo persekiotojus. Paprastai tai pavykdavo. Iš dalies tai buvo naudojama kaip detalių pralaimėjimo taktika, kad mongolai galėtų nugalėti didesnes armijas, suskaldę jas į mažesnes grupes.
Užimtas pasitraukimas
Karinės okupacijos atšaukimą gali lemti politinės priežastys. Karinių pajėgų išvedimo iš okupuotų žemių tikslas gali būti nesusijęs su kovomis su priešu. Jis gali būti vykdomas paliaubų ar santykinės taikos laikotarpiu, kaip Palestinos atveju.