Išdegintos žemės politika: apibrėžimas ir istoriniai pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra išdegintos žemės taktika, jos istorija ir žymūs pavyzdžiai — nuo Napoleono iki modernių karinių konfliktų.

Išdegintos žemės politika yra karinė strategija. Jos tikslas – sunaikinti arba atimti bet kokius išteklius, kurie gali būti naudingi priešui (maistą, vandens tiekimą, transportą, ryšius, pramoninius pajėgumus ar net prieglobstį), kai priešas juda per tam tikrą teritoriją arba iš jos traukiasi. Tokia taktika gali būti taikoma priešo teritorijoje arba – esant tam tikroms aplinkybėms – ir savo teritorijoje, siekiant sulėtinti arba sutrikdyti priešo veiksmus.

Istoriniai pavyzdžiai

Išdegintos žemės taktikos pavyzdžių istorijoje yra daug. Žemiau pateikiami ryškiausi atvejai, iliustruojantys metodų įvairovę ir pasekmes:

• Rusijos kariuomenės strategija per nesėkmingą švedų invaziją į Rusiją – tradiciškai pasitelkta atitraukiantis ir nesuteikiant priešo pajėgoms išteklių.
• Nesėkminga Napoleono invazija į Rusiją (1812) – rusų paremtos atitraukimo ir deginimo operacijos privertė Napoleono kariuomenę patirti didžiules nuostolių ir aprūpinimo problemas.
• Williamo Tecumseh Shermano žygis prie jūros per JAV pilietinį karą (1864) – plataus masto sunaikinimas Šiaurės kariuomenės operacijose, skirtas sutrikdyti Konfederacijos logistiką ir karo pajėgumus.
• Pulkininko Kit Carsonas, pavergęs Amerikos Navajo indėnus – taikyta ir demoralizavimo, ir išteklių naikinimo taktika per indėnų pavergimo kampanijas.
• Lordo Kitčenerio žygis prieš būrus – britų pajėgos Pietų Afrikos karo metu naudojo ūkių ir ūkinių išteklių naikinimą, kartu su koncentracijos stovyklomis civiliams.
• Pirminis sovietų kariuomenės, kuriai vadovavo Josifas Stalinas, atsitraukimas per Vokietijos kariuomenės invaziją į Sovietų Sąjungą Antrajame pasauliniame kare, – organizuotas infrastruktūros ir tiekimo naikinimas, siekiant sulėtinti vokiečių puolimą.
• Vėlesnis nacistinės Vokietijos atsitraukimas Rytų fronte – tam tikrais atvejais sąmoningas infrastruktūros griovimas ir plataus masto naikinimas pagal „nusikaltėlio palikimo“ (angl. scorched-earth) principus.
• 605–732 naftos gręžinių sudeginimas atsitraukiančioms Irako karinėms pajėgoms Persijos įlankos kare – pavyzdys, kai naikinami energetiniai ištekliai, turintys didelę aplinkosauginę ir ekonominę kainą.

Taktikos priemonės

Išdegintos žemės metodai apima:

• derliaus ir maisto sandėlių sunaikinimą;
• vandens tiekimo sutrikdymą arba užteršimą;
• transporto (tiltų, kelių, geležinkelio linijų) ir ryšių tinklų naikinimą;
• pramonės objektų, energetikos infrastruktūros ir sandėlių susprogdindimą ar padegimą;
• gyventojų iškeldinimą, prievartavimą ar kitas priemones, kurios atima vietos bendruomenėms galimybes išlikti ir aprūpinti kariuomenę;
• žemės užminavimą ir kitų trukdančių priemonių įrengimą.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Išdegintos žemės politika kelia rimtų humanitarinių ir teisinių klausimų. Tarptautinė humanitarinė teisė (pvz., Hagos konvencijos, Genovos konvencijos ir jų papildomi protokolai) riboja karo priemones, kurios neturi aiškios karinės būtinybės arba kurios smarkiai ir nepagrįstai kenkia civiliams. Kolektyvinis bausmėjimas, tyčinis civilinės infrastruktūros naikinimas be griežtos kariniai būtinybės argumentacijos arba priemonės, kurios sukelia neproporcingai dideles kančias civiliniam gyventojui, gali būti pripažintos karo nusikaltimu.

Pasekmės

Išdegintos žemės taktikos pasekmės būna ilgalaikės:

• stiprus humanitarinis krizinis spaudimas – badavimas, ligos, masinis perkėlimas;
• ekonominė griūtis ir infrastruktūros atstatymo kaštų didžiulė našta;
• ekologinė žala – dirvos degradacija, vandens ir oro tarša, ilgalaikiai naftos ar chemikalų deginimo padariniai;
• galimas politinis ir psichologinis atgarsis – radikalizacija, ilgametis nepasitikėjimas ir konfliktų tęstinumas;
• strateginė rizika – naikinant resursus savo teritorijoje galima pakenkti ir pačiai traukiančiai pusei, jeigu nepakankamai numatyta atkūrimo ar perdislokavimo strategija.

Šiuolaikinės alternatyvos ir praktika

Šiuolaikiniame kare dažnai siekiama vengti plačiai naikinančių priemonių dėl humanitarinių, politinių ir teisinių rizikų. Vietoj to prioritetas teikiamas tikslesnėms atakoms, logistikos sutrikdymui mažesnio masto priemonėmis, duomenų ir ryšių neutralizavimui bei kibernetinėms operacijoms, kurios gali paveikti priešo kovinius gebėjimus su mažesniu poveikiu civiliams. Tačiau istorija rodo, kad išdegintos žemės taktika yra „įrankis“, prie kurio kartais grįžtama sudėtingose karo situacijose.

Apibendrinant, išdegintos žemės politika yra galinga, bet itin destruktyvi strategija: ji gali sulėtinti priešo veiksmus, tačiau dažnai daro ilgalaikę žalą civiliams, aplinkai ir pačiai beištariančiai šaliai. Jos taikymas yra kontroliuojamas tarptautinės teisės ir dažnai vertinamas per humanitarinių pasekmių prizmę.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra išdegintos žemės politika?

K: Kokie yra keli pavyzdžiai dalykų, į kuriuos gali būti nukreipta "išdegintos žemės" politika?

K: Ar gali būti vykdoma "deginančios žemės" politika kariuomenės teritorijoje?

K.: Kokie istoriniai įvykiai pasižymėjo tuo, kad juose buvo taikoma "išdegintos žemės" taktika?

Klausimas: Kodėl kariuomenės taiko išdegintos žemės taktiką?

K: Ar gali "išdegintos žemės" politika turėti neigiamą poveikį tikslinės teritorijos gyventojams?

K: Ar deginamosios žemės politika laikoma humaniška strategija?

Paieška pagal raidę