Graikijos ir Persijos karai - tai karai tarp klasikinės Graikijos ir Persijos Achemenidų imperijos, vykę V a. pr. m. e. Kova truko 50 metų, 499-449 m. Herodotas parašė karo istoriją. Likus penkiasdešimčiai metų iki karo pradžios, Kyras Didysis užkariavo graikų kolonijas vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje, vietovėje, kurią graikai vadino Jonija. Persai kiekvienam miestui arba polisui paskyrė po tironą. Apie 530 m. pr. m. e. Kyras žuvo mūšyje.

Mileto tironas Aristagoras su persų parama surengė ekspediciją, kurios tikslas buvo užkariauti Nakso salą, tačiau ji buvo nesėkminga, todėl Arisagoras paskatino Joniją sukilti prieš persus ir sukėlė Jonijos sukilimą. Aristagoras sulaukė Atėnų ir Eretrijos paramos ir kartu sudegino persų regiono sostinę Sardį. Persijos karalius, dabar jau Darijus Didysis, prisiekė atkeršyti.

Priežastys ir Jonijos sukilimas (499–494 m. pr. m. e.)

Jonijos sukilimas prasidėjo dėl persų administracinės kontrolės, vietinių tironų nepatenkinimo ir ekonominių bei politinių prieštaravimų tarp Jonijos graikų miestų bei Achemenidų valdžios. Neįvykusi ekspedicija į Nakso salą ir tirono Aristagoro iniciatyva tapo impulsu masiškam maištui. Sukilėliai sulaukė Atėnų ir Eretrijos paramos, o kartu sudegintas Sardis paskatino Darijų pradėti plataus masto atsakomąsias priemones.

Sukilimas truko kelis metus. Persai, turėdami didesnes pajėgas ir laivyną, galiausiai sutriuškino jonų pasipriešinimą — 494 m. pr. m. e. įvyko lemiamas jūrų mūšis prie Lade salos, o Miletas buvo užimtas ir išgrobstytas. Jonijos miestai prarado daug laisvės ir patyrė represijas.

Pirmosios persų invazijos ir Maratono mūšis (492–490 m. pr. m. e.)

Po Jonijos sukilimo Darijus pradėjo planuoti žygį į žemyninę Graikiją, siekdamas nubausti tuos miestus, kurie rėmė sukilėlius, ir įtvirtinti persų valdžią Egeido regione. Po kelių parengtinių žygių ir perspėjamųjų kampanijų, 490 m. pr. m. e. persų ekspediciją vadovaujančiųjų vadai, tarp jų ir Mardonijas, nukreipė pajėgas prie Atėnų pakrančių.

Maratono mūšyje (490 m.) atėniečiai, vadovaujami generolo Miltiado, sugebėjo nugalėti persų jūreivius ir kariuomenę. Ši pergalė stipriai pakoregavo persų planus ir suteikė Atėnams pasitikėjimo, vėliau svariai prisidėjusio prie Atėnų įtakos kylimo.

Antrasis invazijos etapas ir didieji mūšiai (480–479 m. pr. m. e.)

Darijaus sūnus Kserksas (Xerxes) 480 m. pr. m. e. surinko didžiulę karinių ir laivyno pajėgų koaliciją ir pradėjo antrą plačią invaziją. Persai perplaukė Helesponto sąsiaurą ir žygiavo per Tesaliją bei kitus regionus.

  • Termofilų mūšis (480 m.) – čia karalius Leonidas su nedidele spartiečių ir kitų graikų karių būriu ilgai sulaikė Persų žygį, kol dauguma graikų pajėgų traukėsi. Spartiečių pasipriešinimas tapo simboliniu narsumo pavyzdžiu.
  • Artemisija – tuo pačiu metu vyko pakrantės ir jūrų susirėmimai; laivynas bandė pristabdyti persų pajėgas, bet rezultatai buvo permainingi.
  • Salaminas (480 m.) – atėniečių vyriausiojo stratego Teistoklio (Themistocles) gudrybės ir laivyno manevrai lemtingai nugalėjo persų laivyną ankštose Salamino sąsiaurio sąlygomis, priversdami Kserksą pasitraukti į Aziją.
  • Plataja ir Mikalas (479 m.) – kitame sezono etape bendros graikų sausumos ir jūrų pajėgos sutriuškino persų dalinį kontingentą Plataa (Plataja), o Mykale jūre greitai buvo sunaikinta likusi persų laivyno dalis. Šios pergalės praktiškai užbaigė persų pajėgų operacijas Graikijos žemyninėje dalyje.

Po karo: Delų lyga, tolesni veiksmai ir taikos sutartis

Po pergalių graikų polisai, ypač Atėnai, susivienijo į Delų lygą — jūrinę sąjungą, kurios tikslas buvo apsaugoti Graikijos salas ir užkirsti kelią persų atakoms ateityje. Atėnų įtaka išaugo, o lygos resursai buvo nukreipti į tolesnes kovas už įtaką Egeidoje ir Jonijoje.

Konfliktas nesislėgė staiga: vyko nuolatiniai susirėmimai už jūrų kontrolę ir bandymai atkurti persų dominavimą Jonijoje. Kimonas ir kiti atėniečių vadai surengė kampanijas prie Azijos krantų ir laimėjo mūšius, pvz., prie Eurimedono (apie 466/465 m.). Ilgainiui, apie 449 m. pr. m. e., buvo sudaryta taikos sutartis (dažnai vadinama Kalijo taika arba kitais pavadinimais), pagal kurią Persija, panašu, pripažino graikų nepriklausomybę Jonijoje ir apribojo savo intervencijas į Egėjo regioną.

Istorinė ir kultūrinė reikšmė

Graikų–persų karai turėjo ilgalaikes pasekmes: jie sustabdė Persijos ekspansiją į Europą, paskatino Atėnų jėgos ir įtakos augimą, o jų metu susiformavusios politinės sąjungos (ypač Delų lyga) pakeitė Graikijos galios pusiausvyrą. Karai taip pat turėjo didelę simbolinę reikšmę Vakarų civilizacijos atmintyje — juos plačiai aprašė Herodotas, kurio veikalas tapo pagrindiniu šaltiniu apie šį laikotarpį.

Šių karų pabaiga (apie 449 m. pr. m. e.) žymi pereinamą etapą: Graikija išlaikė savarankiškumą, bet vidaus santykiuose atsirado nauji konfliktai ir konkurencija tarp polisų, kurios vėliau išryškėjo Peloponeso kare. Nepaisant to, pergalės prieš Persiją padėjo formuoti graikų identitetą ir kultūrinį pasididžiavimą.

Svarbiausi faktai santraukai:

  • Karai vyko 499–449 m. pr. m. e. ir apėmė kelis etapus: Jonijos sukilimą, pirmąją ir antrąją persų invazijas.
  • Žymūs mūšiai: Lade (494), Maratonas (490), Termofilai (480), Salaminas (480), Plataja ir Mykale (479).
  • Herodotas yra pagrindinis šaltinis apie įvykius, nors jo pasakojimas reikalauja kritinio vertinimo ir papildymo kitais šaltiniais.
  • Karinės pergalės sutvirtino graikų polisų laisvę ir paskatino Atėnų jėgos augimą bei kultūrinį klestėjimą.