Maratono mūšis (490 m. pr. m. e.) — Atėnų pergalė prieš Persiją
Maratono mūšis (490 m. pr. m. e.) — Atėnų ir Platėjos pergalė prieš Persiją: lemiamas pirmojo graikų–persų karo epizodas, pakeitęs senovės Graikijos likimą.
Maratono mūšis įvyko 490 m. pr. m. e. rugsėjį Maratono lygumoje. Jame kovėsi atėniečiai ir persai. Atėnus palaikė nedidelės pajėgos iš Platėjos miesto. Mūšis užbaigė pirmąjį Persijos, vadovaujamos karaliaus Darijaus I, bandymą užkariauti Graikiją. Tai buvo pirmojo graikų ir persų karo dalis.
Persų invazija buvo atsakas į graikų dalyvavimą Jonijos sukilime. Tada Atėnai ir Eretrija pasiuntė savo pajėgas paremti Jonijos miestų, kurie bandė nuversti persų valdžią. Atėniečiams ir Eretrijai pavyko užimti ir sudeginti Sardį, tačiau jie buvo priversti trauktis, patirdami didelių nuostolių. Atsakydamas į šį žygį Darijus prisiekė sudeginti Atėnus ir Eretriją iki pamatų.
Padėtis prieš mūšį
Po Darijaus sprendimo nubausti graikus persai surengė ekspediciją, kuriai vadovavo generolai Datis ir Artaphernas. Jų laivynas išsilaipino Maratone – lygyje šiaurės rytų nuo Atėnų. Atėnų kariuomenę vadovavo strategas Miltiadas, kuris kartu su kitais Atėnų vadais ir nedidele Platėjos karių atsiuntąja (apie 1 000) pasiruošė stoji į kovą prieš persus.
Pajėgos ir taktikos
- Atėniečiai ir Plataeji: pagal senų šaltinių (pvz., Herodotą) apie 9–11 tūkst. sunkiųjų pėstininkų (hoplitų).
- Persai: Herodotas mini 20–30 tūkst. karių (modernios analizės pateikia didesnį arba mažesnį diapazoną), daugiausia lengvoji pėstininkija ir lankininkai, taip pat laivynas.
Miltiadas panaudojo įgudusią hoplitų taktiką: graikų falanga – sunkiai ginkluoti, sunkiąją šarvuotę turintys kovotojai – sudarė stovą, o Atėnų važiuojamoji eilė buvo sustiprinta šonuose ir sulenkta taip, kad silpnesnis centras pritrauktų priešo spaudimą, o stipresni sparnai apsuptų ir sutriuškintų priešą. Persų lengvoji kavalerija ir lankininkai turėjo mažesnės sėkmės kai kovojo su sunkiąja falanga atvirame lauke.
Mūšio eiga
Kariams susidūrus persai, nors ir turėję archery pranašumą tolumoje, negalėjo išlaikyti savo linijų prieš greitą hoplitų šturmą. Atėniečių puolimas buvo staigus ir energingas; jie nubėgo nuo savo pozicijų per atstumą, kad sumažintų persų lankininkų poveikį, ir įsiveržė į mūšio liniją. Centras atlaikė spaudimą pakankamai ilgai, kad sparnai apsuptų persus, kuriuos paskui išbarstė ir privertė bėgti atgal link krantų ir laivų.
Pasekmės ir reikšmė
- Žuvusių skaičius: pagal Herodotą persai prarado apie 6 400 karių, atėniečiai – apie 192. Modernūs istorikai pateikia įvairius įverčius ir pabrėžia, kad skaičiai gali skirtis priklausomai nuo šaltinių ir interpretacijų.
- Taktinė ir moralinė pergalė: Maratono mūšis parodė graikų falangos ir sunkaus ginkluotųjų karių efektyvumą prieš persų lengvąją pėstininkiją ir sustiprino Atėnų bei kitų graikų miestų pasitikėjimą savimi.
- Strateginis poveikis: mūšis atidėjo persų planus greitai užimti Atėnus ir paskatino tolimesnį Graikijos pasirengimą gynybai. Po šios pergalės persai grįžo į Aziją, tačiau per kelis metus (apie 480 m. pr. m. e.) pasikartojo dar didesnė invazija, kurią vadovavo Kserksas.
Legenda apie maratoną
Viena iš žinomiausių mūšio legendų teigia, kad karys, dažnai vadinamas Filipidu arba Feidipidzu (priklausomai nuo versijos), nubėgo iš Maratono į Atėnus pranešti pergalės ir mirė išsekęs netrukus po pranešimo. Ši istorija inspiravo modernią maratono bėgimo distanciją (42,195 km), tačiau istorikai pažymi, kad originalūs pasakojimai ir vardai skiriasi: Herodotas rašo apie pranešimą iš Atėnų į Spartanus (ilgesnį atstumą), o vėlesnės versijos priskiria trumpą bėgimą iš kovos lauko į Atėnus. Todėl legenda yra kultūrinis palikimas, bet ne visiškai patikimas istorinis faktas.
Kultūrinis ir politinis efektas
Maratono pergalė turėjo didelį simbolinį poveikį Atėnų demokratijai ir graikų bendram pasididžiavimui. Ji įtvirtino Atėnų vaidmenį kaip vieno iš pagrindinių graikų miestų, prieš kurį stovi Persijos grėsmė. Rezultatai taip pat paskatino tolesnį graikų valstybių bendradarbiavimą gynyboje prieš rytų imperiją.
Apibendrinant, Maratono mūšis yra vienas iš svarbiausių klasikinių karo istorijos įvykių: jis sustabdė pirmą persų įsiveržimą į Graikiją, sustiprino Atėnų prestižą ir paliko gilų pėdsaką tiek istorijoje, tiek kultūroje.
Tipiškas hoplitas
Persų invazija
Kai Jonijos sukilimas buvo numalšintas persų pergale Hadės mūšyje, Darijus ėmė planuoti užkariauti Graikiją. 490 m. pr. m. e. jis pasiuntė Datiso ir Artaferno vadovaujamą karinį jūrų laivyną per Egėjo jūrą, kad pavergtų Kikladus - Graikijos salų grupę Egėjo jūroje. Kitas žingsnis buvo pulti Atėnus ir Eretriją. Po sėkmingos kampanijos Egėjo jūroje persai nugalėjo, užėmė ir sudegino Eretriją. "/
Persų pajėgos išplaukė į Atiką. Jie išsilaipino Schinias paplūdimyje rytiniame Maratono įlankos gale. Platus laukas, vadinamas Maratono lyguma, buvo plokščias, lygus ir idealiai tiko mūšiui. Atėniečiai, prie kurių prisijungė nedidelės pajėgos iš Platėjos, žygiavo į Maratoną ir užblokavo du išėjimus iš Maratono lygumos. Penkias dienas tęsėsi aklavietė. Tada dėl neaiškių priežasčių atėniečiai nusprendė pulti persus. Nepaisant persų skaičiaus pranašumo, graikų hoplitai pasirodė esą labai veiksmingi prieš silpniau ginkluotus persų pėstininkus. Jie sutriuškino persų sparnus ir pasuko į persų linijos centrą.
Pasekmės
Pralaimėjimas prie Maratono buvo lemtinga pergalė, nulėmusi pirmosios persų invazijos į Graikiją pabaigą. Persų pajėgos pasitraukė į Aziją. Tada Darijus pradėjo telkti naują didžiulę kariuomenę, su kuria ketino visiškai pavergti Graikiją. Tačiau 486 m. pr. m. e. jo Egipto pavaldiniai sukilo ir atidėjo bet kokią graikų ekspediciją. Darijui mirus, jo sūnus Kserksas I vėl pradėjo rengtis antrajam įsiveržimui į Graikiją, kuris galiausiai prasidėjo 480 m. pr. m. e.
Maratono mūšis buvo graikų ir persų karų lūžis, parodęs graikams, kad persus galima nugalėti. Galutinė graikų pergalė šiuose karuose prasidėjo Maratone. Per kitus du šimtus metų iškilo klasikinė graikų civilizacija, turėjusi didelę įtaką Vakarų visuomenei. Todėl Maratono mūšis dažnai laikomas svarbiausiu Europos istorijos momentu.
Johnas Stuartas Millas teigė, kad "Maratono mūšis, net ir kaip Didžiosios Britanijos istorijos įvykis, yra svarbesnis už Hastingso mūšį". Maratono mūšis dabar galbūt labiau žinomas kaip Maratono lenktynių įkvėpimo šaltinis. Nors istoriškai netiksli, legenda apie graikų pasiuntinį, bėgusį į Atėnus su žinia apie pergalę, tapo įkvėpimo šaltiniu šiam 1896 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse pristatytam lengvosios atletikos renginiui, kuris iš pradžių vyko tarp Maratono ir Atėnų.
Mūšis
Vieno šaltinio teigimu, kai Atėnų linija buvo parengta, Miltiadas davė paprastą ženklą žygiuoti: "Prie jų".p191 Greičiausiai jie žygiavo tol, kol pasiekė lankininkų efektyvumo ribą, "mušamųjų zoną" (maždaug 200 metrų), ir tada puolė bėgti priešo link.p66 Herodotas teigia, kad tai buvo pirmas kartas, kai graikų kariuomenė tokiu būdu bėgo į mūšį; tikriausiai todėl, kad tai buvo pirmas kartas, kai graikų kariuomenė susidūrė su priešu, sudarytu daugiausia iš raketinių būrių (lankininkų, ieties metikų).
Visa tai akivaizdžiai nustebino persus. Praeidama pro strėlių krušą, daugiausiai apsaugota šarvų, graikų linija galiausiai susidūrė su priešo kariuomene. Hollandas pateikia vaizdingą aprašymą:
"Priešai, atsidūrę tiesiai jų kelyje... su siaubu suprato, kad [atėniečiai] toli gražu nėra lengvas grobis jų lankininkams, kaip jie iš pradžių įsivaizdavo, bet jų nesiruošiama sustabdyti... Smūgis buvo triuškinantis. Atėniečiai buvo ištobulinę savo kovos stilių kovodami su kitomis falangomis: mediniai skydai daužėsi į medinius skydus, geležiniai ieties antgaliai trenkėsi į bronzinius krūtinkaulius... Pirmosiomis baisiomis susidūrimo sekundėmis buvo girdėti tik metalo dužimas į mėsą ir kaulus, paskui atėniečių bangos ritimasis per vyrus, apsirengusius daugiausia dygsniuotais džemperiais ir galbūt ginkluotus tik lankais ar timpomis. Hoplitų peleninės ietys, užuot drebėjusios..., galėjo ne tik drebėti, bet ir vėl dūrti, o tie iš priešų, kurie išvengdavo baisių dūrių, galėjo būti lengvai sutraiškyti mirtinai po visu bronzinių vyrų svoriu".194–197
Atėnų sparnai greitai sutriuškino prastesnes persų kariuomenės pajėgas iš šonų, o paskui pasuko į vidų, kad apsuptų persų centrą, kuris sėkmingiau kovojo su plonu graikų centru. Mūšis baigėsi, kai persų centras, persekiojamas graikų, paniškai puolė link savo laivų. Kai kurie, nežinodami vietovės reljefo, bėgo į pelkes, kur nežinia kiek žmonių nuskendo.p71 Atėniečiai persekiojo persus iki jų laivų ir sugebėjo užgrobti septynis laivus, nors dauguma jų galėjo nuleisti.
Herodotas rašo, kad mūšio lauke buvo suskaičiuota 6400 persų kūnų. Nežinoma, kiek dar jų žuvo pelkėse. Atėniečiai neteko 192 vyrų, o plataniečiai - 11.
Pirmasis mūšio etapas.
Antrasis mūšio etapas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kada vyko Maratono mūšis?
A: Maratono mūšis įvyko 490 m. pr. m. e. rugsėjo mėn.
K: Kas kovėsi Maratono mūšyje?
A: Maratono mūšis vyko tarp atėniečių ir persų.
K: Kas Maratono mūšyje palaikė Atėnus?
A: Atėnus palaikė nedidelės pajėgos iš Platėjos miesto.
K: Kokia buvo Maratono mūšio reikšmė?
A: Maratono mūšis reiškė pirmojo Persijos, vadovaujamos karaliaus Darijaus I, bandymo užkariauti Graikiją pabaigą.
K: Kodėl Persija įsiveržė į Graikiją?
A: Persija įsiveržė į Graikiją reaguodama į graikų dalyvavimą Jonijos sukilime.
K: Ko Atėnai ir Eretrija siekė per Jonijos sukilimą?
A: Atėnai ir Eretrija pasiuntė savo pajėgas paremti Jonijos miestų, kurie bandė nuversti persų valdžią.
K: Kodėl Darijus prisiekė sudeginti Atėnus ir Eretriją ant laužo?
A: Darijus prisiekė sudeginti Atėnus ir Eretriją ant laužo atsakydamas į atėniečių ir eretriečių, kuriems pavyko užimti ir sudeginti Sardį, bet jie buvo priversti trauktis su dideliais nuostoliais, surengtą žygį.
Ieškoti