Skirmišeriai
Skirmisher - tai karys, paprastai siunčiamas priekyje pagrindinės karių grupės, kad persekiotų priešą. Skirmišerių grupės taip pat gali būti išdėstytos šonuose, kad užkirstų kelią netikėtam puolimui ar šoniniam manevrui. Apkasai - tai terminas, pirmą kartą pavartotas XIV amžiuje. Jis reiškė nedidelio masto dviejų priešiškų pajėgų kovą arba parengiamąjį mūšį, kuriame dalyvavo prieš pagrindines pajėgas esantys kariai. Skirmišeriai buvo tie, kurie dalyvavo kovoje ar mūšyje. Jis kilęs iš senosios prancūzų kalbos eskirmir "gintis". Skirmisheriai paprastai buvo pėstininkų arba kavalerijos kariai, kurie sudarydavo apkasų liniją priešais arba šalia draugiškų karių.
Kovų linija prie Slocumo forto apie 1910-1915 m.
Istorija
Ankstyvoji Amerika
Du konfliktai, kuriuose dalyvavo Amerikos kolonijos ir kuriuose buvo kuriami skirmišeriai, buvo Septynerių metų karas (prancūzų ir indėnų karas Amerikos kolonijose) ir Amerikos revoliucinis karas. Daugiausia skirmisherio taktiką išplėtojo Amerikos indėnai, kurie buvo sąjungininkai pirmiausia anglams ir prancūzams. Indėnų kariai nekovojo europietišku stiliumi, t. y. glaudžiai susitelkusiais karių būriais, bet dažniau kovojo pavieniui. Jie naudojo priedangą, pasalas ir kovotojų linijas, kurios vėliau buvo pradėtos vadinti skirstymu.
Napoleono karai
Pagal tos dienos taktiką sunkioji kavalerija turėjo būti laikoma rezerve. Lengvoji kavalerija dažnai buvo naudojama kaip apkasai. Jie paprastai būdavo išdėstomi kariuomenės šonuose ir turėjo dvi paskirtis. Esant "kautynių tvarkai", jie galėjo būti išdėstyti tam tikru atstumu nuo pagrindinių pajėgų. Taip jie galėjo įspėti vadą, jei iš tos pusės priartėtų koks nors priešas. Kita paskirtis buvo panaudoti jų greitį priešui sučiupti ir sulaikyti, kol atvyks daugiau pajėgų. Jau vien savo buvimu jie atgrasė priešą nuo šoninio puolimo.
Amerikos pilietinis karas
Amerikos pilietinio karo metu pėstininkų vadovėliuose daug dėmesio buvo skiriama kautynėms. Tokia taktika buvo grindžiama Napoleono karų metu labai didele priklausomybe nuo kautynių. Pilietinio karo mūšių paveiksluose ir nuotraukose vaizduojamos dvi kareivių eilės, stovinčios petys į petį, šaudančios į priešo linijas nedideliais atstumais. Tačiau masinės formuotės per pilietinį karą nebuvo dažnai naudojamos. Dažnesnė taktika buvo kautynės ir kautynių linijos. Vietovė daugeliu atvejų neleido suformuoti masinių kariuomenių junginių, tačiau leido kautis atviroje rikiuotėje. Dėl didesnio šautuvų ir rifliuotųjų muškietų tikslumo didesniais atstumais mūšiai iš arti tapo nereikalingi. Mūšiai, anksčiau vykę 100 jardų (91 m) atstumu, dabar galėjo vykti 400 jardų (370 m) atstumu. Prieškarinis mokymas taip pat pakeitė skirmisherio taktiką. Vietoj vienos kuopos iš dešimties dabar ištisi pulkai buvo mokomi, kaip kovoti kaip skyrininkai. Jie kovojo nedideliais būriais, vadinamais "kovos draugais". Tai reikalavo, kad keturi vyrai judėtų ir kovotų palaikydami vienas kitą. Iš tikrųjų Konfederacijos kariuomenė veiksmingiau naudojo šauktinius. Kiekvienoje brigadoje buvo elitinis snaiperių batalionas, kuris buvo naudojamas kaip skyrininkai.
lygumų indėnų karai
Per lygumų indėnų karus, ypač po pilietinio karo, JAV kariuomenė naudojo apkasų kuopas, kurios ėjo prieš pagrindines pajėgas. Rekomenduojamas atstumas tarp jų buvo 5 jardai (4,6 m), tačiau dauguma vadų tiesiog laikė apkasus vienas kito akiratyje. Jie daugiausia buvo naudojami prieš pagrindines pajėgas, bet galėjo būti naudojami ir šonams ginti arba kaip užnugario apsauga. Indėnams užpuolus, šaulių būrys sudarydavo gynybinį ratą. Kai pavojus praeidavo, jie grįždavo į pradines pozicijas. Dažnai visa kuopa būdavo dislokuojama ne kaip apkasai. Kai kurie jų buvo laikomi rezerve, kad užpildytų spragas, gautų amunicijos arba neštų pranešimus.
