Napoleono karai buvo karai, vykę Napoleono Bonaparto valdymo Prancūzijoje metu. Jie prasidėjo pasibaigus Prancūzijos revoliucijai ir 1799 m. lapkritį Napoleonui Bonapartui tapus galinguoju Prancūzijos valdovu. Karas tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įsižiebė iš naujo 1803 m

kai po to, kai 1802 m. baigėsi Amjeno sutartis, atnaujintos priešpriešos ir bloko politika. Per kelis dešimtmečius Prancūzija kėlė karinius konfliktus visame žemyne, užgrobė teritorijas ir įtvirtino palūkanas bei sąjungas, taip sukurdama laikinas imperijos ribas.

Priežastys ir pradžia

Napoleono karų priežastys buvo sudėtingos: jų šaknys glūdi Prancūzijos revoliucijoje, radikalių politinių pokyčių rezultatų saugumo siekyje, ambicijose plėsti prancūzų įtaką ir ekonominiuose ginčuose su Didžiąja Britanija. Po Napoleonui perėmus valdžią 1799 m., Prancūzijos užsienio politika tapo aktyvi ir ekspansyvi. Kai kurie istorikai plačiau apima šį laikotarpį: nuo 1792 m. balandžio 20 d. iki 1815 m. lapkričio 20 d. vadindami jį Didžiuoju Prancūzijos karu.

Svarbiausios kovos ir etapai

Karai vyko keliais dideliais etapais:

  • antrosios koalicijos ir trijų vienos pusės mūšiai (1800–1805 m.); svarbus oro ir laivyno įvykis – Trafalgaro mūšis (1805), kuriame britai įtvirtino jūrų dominavimą;
  • didžiųjų lauko mūšių etapa, kurio pavyzdys – Aušterlico (Austerlitz) pergalė (1805) ir vėlesnės Pergalės žemės mūšiai;
  • Peninsulės karas Ispanijoje ir Portugalijoje (1808–1814), kuris tapo ilgalaikiu ir resursus eikvojančiu konfliktu;
  • invazija į Rusiją 1812 m. – Prancūzų invazija į Rusiją, kuri baigėsi stambiu fiasko dėl logistikos, žiemos ir partizaninio atsparumo;
  • 1813 m. Leipcigo mūšis („Tautų mūšis“) ir koalicijos atsitraukiančios jėgos smūgis Prancūzijai;
  • Napoleono nuvertimas 1814 m., jo išsiuntimas į Elbą, sugrįžimas per Šimtadienį 1815 m. ir galutinė pralaimėjimas Vaterlo mūšyje (1815 m. birželio 18 d.).

Strategija, ginkluotė ir mobilizacija

Per Napoleono karus keitėsi karo technologijos ir organizacija: patrankos tapo lengvesnės ir mobilios, o kariuomenės — didesnės ir labiau organizuotos. Dėl privalomojo šaukimo į kariuomenę ir masinių mobilizacijų susiformavo didžiulės kariuomenės. Napoleonas išplėtojo greitą manevravimą, centralizuotą vadovybę ir efektyvų logistikos panaudojimą. Vienu iš simbolių tapo didžioji “Grande Armée”, kuri 1812 m. Rusijos žygiui surinko šimtus tūkstančių karių.

Tuo pačiu metu karai tapo destruktyvesni: žuvusių ir sužeistų skaičiai, miestų ir kaimų sunaikinimas bei ekonomikų perkrovimas lėmė ilgalaikes socialines pasekmes.

Pagrindinės pasekmės

Napoleono karai turėjo reikšmingą poveikį Europai ir pasauliui:

  • Politinė pertvarka: 1814–1815 m. vykęs Vienos kongresas atkūrė galios balansą, buvo atkurti kai kurių valstybių režimai, ir po 1815 m. lapkričio 20 d. pasirašytos antrosios Paryžiaus sutartys užbaigė oficialų karo ciklą; po Napoleono pralaimėjimo Prancūziją vėl valdė Burbonų dinastija.
  • Teisinės ir administracinės reformos: Napoleono kodeksas, administracinės priemonės ir meritokratija paskatino centralizaciją ir teisinį liberalizmą daugelyje Europos šalių.
  • Nacionalizmo ir modernios valstybės idėjos: karai paskatino tautinio judėjimo augimą, vėliau tapusį XX a. nacionalinių valstybių formavimo varomąja jėga.
  • Karinių reformatų plėtra: valstybių kariuomenės modernizavimas, mobilizacijos sistemos ir logistika tapo dabartinių kariuomenių pagrindu.
  • Ekonominės ir demografinės žalos: ilgai trukę konfliktai paliko dideles socialines ir ekonomines žaizdas, sunaikino ūkį ir nusinešė milijonus gyvybių.

Žymiausi mūšiai ir įvykiai

Tarp svarbiausių mūšių ir įvykių yra: Austerlicas (1805), Trafalgaras (1805), Jena–Aueršteinas (1806), Wagramas (1809), Borodinas (1812), Leipcigas (1813) ir Vaterlo (1815). Vaterlo mūšis žymi Napoleonui galutinį pralaimėjimą; po jo jis buvo suimtas ir vėliau ištremtas į Šv. Eleną, kur mirė 1821 m.

Trumpas vertinimas

Napoleono karai radikaliai pakeitė Europos politinį žemėlapį, karo taktiką ir viešąją tvarką. Nors Napoleono užkariavimai trumpam paskleidė revoliucines reformas ir teisinius pokyčius, ilgalaikis efektas buvo sudėtingas: suvienytas žemynas prieštaravo sąjungoms, o restauracija ir kongresų sistema mėgino atstatyti ankstesnę pusiausvyrą. Istoriškai šis laikotarpis laikomas kertiniu pereinamuoju etapu nuo senojo europinio tvarkos modelio prie modernaus valstybių sistemos.